Gydymas nuo „netinkamo elgesio“: kaip paauglė tapo CŽV eksperimentų objektu

Šioje ligoninėje, įsikūrusioje pastate, kuris kadaise priklausė škotų laivybos magnatui, Lana Ponting praleido visą mėnesį 1958 metų pavasarį, po to, kai teisėjas nusprendė, jog 16-metė mergina turi būti gydoma dėl „netinkamo“ elgesio.

Ponting tapo viena iš tūkstančių žmonių, su kuriais buvo eksperimentuojama vykdant itin slaptus CŽV tyrimus, skirtus proto kontrolei. Dabar ji yra viena iš ieškovių kanadiečių aukų, nukentėjusių nuo tų eksperimentų, grupiniame ieškinyje. Ketvirtadienį teisėjas atmetė Viktorijos karališkosios ligoninės apeliaciją, taip atverdamas kelią grupinio ieškinio nagrinėjimui.

Kaip rodo medicinos kortelė, kurią Ponting gavo visai neseniai, paauglė bėgdavo iš namų ir leisdavo laiką su draugais, kuriems tėvai nepritarė. Taip ji elgėsi po sudėtingo šeimos persikraustymo iš Otavos į Monrealį.

„Buvau paprasta paauglė“, – sako ji. Tačiau teisėjas kažkodėl išsiuntė ją į psichiatrijos ligoninę.

Patekusi ten, ji, pati to nežinodama, tapo CŽV eksperimentų, žinomų kaip MK-Ultra, dalyve. Pagal šią Šaltojo karo laikų programą, be asmens sutikimo, buvo tiriamas psichodelinių vaistų, tokių kaip LSD, taip pat elektrošoko terapijos ir proto manipuliavimo metodų poveikis žmonėms.

MK-Ultra projekto tyrimuose dalyvavo daugiau nei 100 įstaigų – ligoninių, kalėjimų ir mokyklų – JAV ir Kanadoje.

Allano memorialiniame institute McGill universiteto tyrinėtojas Ewenas Cameronas leisdavo pacientams vaistus ir priversdavo juos klausytis įrašų, kartais iki 1000 kartų, vykdydamas tai, ką jis vadino „tyrimu“.

Cameronas vertė Ponting klausytis to paties įrašo šimtus kartų.

„Jis kartojosi vėl ir vėl: tu gera mergaitė, tu bloga mergaitė“, – prisimena Lana Ponting.

Ši technika buvo „psichinės įtakos“ forma, sako tyrinėtoja Jordan Torbey, studijavusi šiuos eksperimentus ir jų etikos aspektus.

„Iš esmės pacientų sąmone buvo manipuliuojama per įtaigą“, – sako ji. Anot jos, Cameronas taip pat tyrė migdomųjų preparatų, priverstinės sensorinės deprivacijos ir dirbtinės komos poveikį.

Kaip matyti iš Ponting medicinos kortelės įrašų, ligoninėje jai buvo duodama LSD, taip pat tokių preparatų kaip natrio amitalas (priklauso barbitūratų grupei), deoksino (metamfetamino, psichostimuliatoriaus) ir azoto oksido (sedatyvinės priemonės, žinomos kaip „juoko dujos“).

„Iki balandžio 30 dienos pacientei prasidėjo tyrimai... jai buvo labai įtempta ir itin agresyvi, kai jai buvo duotas azoto oksidas, ji pašoko iš lovos ir pradėjo rėkti“, – viename iš savo medicinos žurnalų užrašė daktaras Cameronas. Šiuos įrašus Lana Ponting gavo pagal Prašymo dėl informacijos laisvės įstatymą.

Kompensacijos ir naktiniai košmarai

Pirmą kartą informacija apie MK-Ultra eksperimentus pasirodė 8 dešimtmetyje. Nuo tada kelios aukos bandė paduoti JAV ir Kanadą į teismą. Teisminiai ieškiniai JAV iš esmės buvo nesėkmingi, tačiau 1988 metais Kanados teisėjas įpareigojo JAV vyriausybę išmokėti 9 aukoms po 67000 dolerių kiekvienai. 1992 metais Kanados vyriausybė išmokėjo po 100 tūkst. Kanados dolerių (apie 80 tūkst. dolerių tuo metu) 77 aukoms, bet neprisiėmė atsakomybės.

Lana Ponting nebuvo tarp ieškovių, nes, kaip ji sako, dar nežinojo, kad paauglystėje tapo eksperimentų auka.

Visą gyvenimą moteris jautė, kad tuomet ligoninėje su ja vyko kažkas ne taip, tačiau apie tai, kad ji nevalingai tapo proto manipuliavimo eksperimentų dalyve, sužinojo tik neseniai.

Ji sako menkai prisimenanti įvykius Allano ligoninėje.

Tolesnis Lanos Ponting gyvenimas susiklostė gana sėkmingai: ji ištekėjo ir persikėlė į Manitobą, kur susilaukė dviejų vaikų, su kuriais iki šiol palaiko labai gerus ir artimus santykius. Dabar ji yra 4 anūkų močiutė. Tačiau, pasak jos, buvimas psichiatrijos ligoninėje nebuvo be pasekmių.

„Jaučiau tai visą gyvenimą, nuolat savęs klausiau, kodėl taip galvoju ir kas man nutiko“, – sakė ji.

Ji sako, kad visą gyvenimą turėjo vartoti visą vaistų kokteilį, kad susidorotų su psichikos sveikatos problemomis, kurias ji sieja su buvimu ligoninėje. Visą gyvenimą ją persekioja košmarai, sako Ponting.

„Kartais naktį pabundu klykdama dėl to, kas tada įvyko“, – pasakojo ji BBC.

Etikos klausimas

Viktorijos karališkoji ligoninė ir McGill universitetas atsisakė komentuoti, nes byla yra teisme. Kanados vyriausybė BBC komentare pažymėjo, kad 1992 metais šalies valdžia iš „humanitarinių“ paskatų išmokėjo kompensacijas tyrimų aukoms, tačiau atsisakė bet kokios teisinės atsakomybės už tuos eksperimentus.

Lanai Ponting ieškinys yra galimybė pagaliau atgauti dvasinę ramybę.

„Kartais sėdžiu svetainėje, ir mano mintys grįžta prie tų įvykių, ir aš prisimenu, kas man nutiko, suprantate? – sako ji. – Kiekvieną kartą, kai pamatau daktaro Camerono nuotrauką, taip supykstu.“

Nors daktaro Camerono darbas nuo to laiko siejamas būtent su MK-Ultra eksperimentais, tyrinėtoja Jordan Torbey teigia, kad, jos duomenimis, tuo metu jis nežinojo, kad jo veiklą finansuoja CŽV. Jo darbas JAV žvalgybai baigėsi 1964 metais, o netrukus po to, 1967 metais, jis mirė nuo širdies smūgio.

Tačiau nepriklausomai nuo to, ar Cameronas žinojo apie finansavimo šaltinius, Jordan Torbey pabrėžia, kad jis turėjo suprasti, jog jo atliekami eksperimentai buvo neetiški.

Ji tikisi, kad ieškinys bus nagrinėjamas ir aukos sulauks bent kažkokio teisingumo.

„Iš tikrųjų kalbama ne apie tai, kaip sugrąžinti pacientams tai, ką jie prarado, nes tai neįmanoma, o apie tai, kad jų kančia būtų pripažinta“, – sako ji.