Gydytoja klounė Aistė Alksnytė: „Kai neveikia humoras, suveikia žmogiškumas“

Damutės Onos personažą sukūrusi Aistė džiaugiasi akimirkomis, kurios priverčia šypsotis net ir sunkiausiose situacijose.

Aiste, kaip trumpai save pristatytumėte žmogui, kuris jus mato pirmą kartą?

Aš esu Aistė Alksnytė, aktorė. Baigiau vaidybos bakalaurą ir scenografijos magistrą. Gyvenu ir kuriu Klaipėdoje, dirbu nepriklausomame „Taško“ teatre, kurį įkūrė Valentinas Masalskis. Taip pat jau eina septinti metai, kaip dirbu organizacijoje „Raudonos nosys Gydytojai klounai“.

Gimėte ir augote Kaune. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Klaipėdoje atsidūriau per studijas. Tais metais, kai stojau į aktorinį, kursą Vilniuje rinko Vidas Bareikis. Iš pradžių galvojau - aišku, kad stosiu į Vilnių. Arčiau mama bus, arčiau Kauno. Vėliau iš savo bičiulių sužinojau, kad Klaipėdoje aktorių kursą renka Valentinas Masalskis. Galvoju: cha, labai girdėta pavardė, važiuoju ten. Taigi, atvažiavau čia, į Klaipėdą, įstojau į aktorinį ir likau čia kurti. Buvo nuostabūs ketveri studijų metai, mūsų trupė buvo nuostabi. Antrame kurse jau pradėjome kurti „Taško“ teatrą, šiemet jau bus septintas jo sezonas.

Kuri miesto ar pajūrio vieta jums yra artimiausia?

Būsiu turbūt labai neoriginali. Man labai patinka Nida, Pervalka, Preila, Smiltynė... Turbūt visas tas regionas. Neringa.

Kas nulėmė, kad prie aktorystės prisidėjo ir scenografija?

Nuo pat mažens tiek dailė, tiek skulptūra, tiek tapyba buvo mano gyvenimo dalis. Kaune baigiau dailės mokyklą. Ir kai dėstytojas V. Masalskis sužinojo, kad užsiimu daile, jis iškart paskyrė mane būti atsakinga už spektaklių kostiumus. Tekdavo ir paišyti, ir prie plakatų prisidėti. Vėliau, jau antrame kurse, prasidėjo scenografijos paskaitos su Renata Valčik. 

Iškart su ja labai gerai susibendravome ir ji mane dar labiau paskatino eiti scenografijos keliu. Labai žavėjausi ir vis dar žaviuosi Renata, ji man - autoritetas. O prieš trejus metus, paskatinta Valentino ir Renatos, aš baigiau scenografijos magistrą.

O labiau save laikote aktore ar scenografe?

Aktore. Aktore, aktore, aktore. (Šypsosi.)

Kuo darbas „Taško“ teatre skiriasi nuo gydytojos klounės darbo?

Apskritai čia yra du skirtingi dalykai. Teatre viskas yra surepetuota, atidirbta. Ten mes statome spektaklius, kuriame skirtingus vaidmenis, su jais susigyvename, juos įkūnijame. Kartais vaidmenys būna dramatiški, kartais jie būna komiški, kartais jie būna vaikiški.

O gydytojai klounai yra socialinis darbas. Klounadą mes darome vaikų ligoninėse, senjorų globos namuose, reabilitacijos centruose. Mes dirbame su žmonių emocijomis, mes dirbame čia ir dabar, tiesiogiai su žmogumi. Teatre tu, kaip aktorius, dirbi su minia, o čia dirbi tiesiogiai su žmogumi priešais save.

Kas yra „Raudonų nosių“ iniciatyva?

Mūsų organizacija buvo įkurta 2010 metais, ją įkūrė dvi studentės - Indrė Vileitė ir Viltautė Žemelytė. Iniciatyvos idėją jos pasiėmė iš užsienio. Studentės surinko pirmąją savanorių aktorių komandą. Viskas prasidėjo Vilniuje, Santariškių vaikų ligoninėje ir turėjo trukti tik mėnesį. Pačioje pradžioje gydytojai klounai į ligonines eidavo su labai didele nežinomybe. 

Nors ligoninės personalas gan įtariai į juos žiūrėdavo, tėvams gydytojų klounų darbas atrodydavo kaip viltis, o vaikai manydavo, kad viskas čia taip, kaip ir turi būti. Taigi, šis bandymas pasiteisino ir organizacija dar labiau išsiplėtė.

Kaip jūs atsidūrėte „Raudonose nosyse“?

Aš įkritau į gerą valtį, kuri plaukia tinkama upės srove. „Raudonos nosys“ į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Bebaigdama vaidybos studijas, ketvirtame kurse, akademijoje pamačiau plakatą, kuris skelbė, kad Klaipėdoje renkama gydytojų klounų komanda. Aš tada nežinojau nei kas tie klounai, nei kas tai per organizacija. Maniau, kad kažkokie savanoriai. O kai pamačiau plakate du žodžius - „klounada“ ir „improvizacija“ - gerai, galvoju, važiuojam!

Ką prisimenate iš gydytojų klounų atrankų? Kokių užduočių teko imtis?

Atrankos vyko tris dienas. Aš atrankose išgyvenau turbūt visą emocijų spektrą - nuo juoko iki ašarų, nuo vilties iki skausmo. Iš viso buvo trys turai. Pirmiausiai mes žaidėme įvairius klounados žaidimus. Jie buvo skirti patikrinti mūsų atsipalaidavimą, budrumą, gebėjimą atrasti ryšį su partneriu. Antrame etape jau teko pirmą kartą dėvėti klouno nosį. Reikėjo ateiti ant scenos, prisistatyti ir išeiti. 

Taip buvo tikrinamas klouno juokingumas - kuo užtikrinčiau klounas kalba ir kuo labiau po to susimaišo, pasimato, kad klounas yra pažeidžiamas. Tai ir būna juokingiausia žiūrovui, nes jis su tuo pažeidžiamumu susitapatina. Trečią atrankų dieną pas mus atvažiavo meno vadovas iš Vienos, kuris paprašė paruošti staigmeną - eilėraštį ar dainą. Vėliau jis ir patvirtino, kad aš ir dar dvi merginos patekome į klounų komandą.

Kuo ypatingas jūsų klounės personažas?

Mano klounė yra paauglė boksininkė Ona - Onutė. Ji turi tokią stiprią, dominuojančią, moterišką energiją. Dabar ji bando būti damute, stengiasi užaugti, būti gražesnė, tačiau bokso pirštinės vis dar kažkur slepiasi. Ji gali bet kada jas išsitraukti ir tada jau gali tekti pasisaugoti. (Šypsosi.)

Gydytojui klounui svarbiau turėti gerus aktorinius ar psichologinius įgūdžius?

Aš manyčiau, kad abu dalykai labai svarbūs. Man atrodo, kad kiekvienas aktorius turi išmokti psichologinių įgūdžių - mes esam atviri, matantys, skaitantys žmonių kūno kalbą ir jų emocijas. Ir teatre, ir gydytojo klouno darbe reikia labai daug empatijos. Reikia būti empatiškam, turėti atvirą širdį ir būti juokingam.

Kokią vertę pacientams, ypač vaikams, suteikia humoras gydymo procese?

Yra net ir tyrimai padaryti, kad dėl humoro vaikai greičiau gyja. Juk, kai būni laimingas, džiaugiesi saule ir džiaugiesi žmonėmis, atrodo, jog visos problemos po truputėlį nyksta. Tai lygiai taip pat ir su vaikais - jei išgirsti vaiko juoką, žinai, kad jam ir pati ligoninė pasidaro nebe tokia baisi.

Iš kur semiatės įkvėpimo ir motyvacijos?

Mane įkvepia vaikai, kolega, su kuriuo dirbu. Apskritai manau, kad gydytojo klouno darbas yra geriausias darbas pasaulyje. Man patinka nešti šviesą, juoką, laisvę. Tai mane labiausiai ir įkvepia.

Kokios akimirkos šiame darbe sunkiausios?

Labai sunku susidurti su mirties atvejais. Jeigu aš, Aistė, grįžusi namo nuolat galvočiau apie tuos vaikus, senjorus ar karo pabėgėlius, su kuriais dirbu, aš negalėčiau dirbti tokio darbo. Mes turim nuostabią psichologę Danutę, kuriai visada galima paskambinti ir pasikalbėti. Taip pat galima kalbėtis su savo kolegomis, daugelis jų turi nemažai patirties. 

Visgi ta raudona nosis mane apsaugo. Ji yra tarsi pati mažiausia pasaulyje kaukė ir kartu gynybinis šarvas. Aš visus sunkius išgyvenimus palieku joje.

Kokia įsimintina istorija iš gydytojos klounės gyvenimo galėtumėte pasidalinti?

Mes turime programą „Juoko procedūra“. Joje ligoninėje keturias valandas dirba vienas klounas ir ruošia vaikus operacijoms - žaidimo forma supažindina vaikus su tam tikromis procedūromis - kad jie turės pūsti narkozės balioną, matys, kaip jiems deda kateterį, lašelinę ir t. t.

Taigi, taip dirbu, lankau vaikus. Ateinu iki traumatologinio skyriaus ir man gydytoja praneša, kad 31 palatoje guli mergaitė po avarijos, kuri yra labai liūdna ir kad būtinai turiu ją aplankyti. Nors ir nežinau jos būklės, pasiraitoju rankovytes ir pradedu marširuoti aplink jos palatą. 

Dainuoju sau, garsiai kalbu, kažką pasakoju personalui per visą koridorių, sukuriu tokią atmosferą, kad ji mane jau girdi, bet dar kol kas nemato. Ir tada ateinu, atsistoju prie jos pravertų palatos durų ir sakau: „Labuka.“ Ir guli paauglė, žiauriai graži mergina, ir sako man: „Vau, labuka.“ Sakau jai: „Nu, tai į šūlę taip ir nenuvažiavai?“ Ji sako „Mhm“ ir parodo į ant lovos gulintį motociklininko šalmą. Tada aš jai atsakau: „A, kaip lievai... Žiauriai liūdna, kad šalmas liko sveikas...“ Ir tada ji pradėjo taip juoktis...

Aš paverčiau jos situaciją komiška. Ji pagavo tą žaidimą, kad mes galime pasijuokti iš pačios avarijos. Tuomet aš išrašiau jai receptą, kaip reikia gyventi. Kad reikia kasdien priešais veidrodį sakyt sau, kad esu graži, ypatinga. Kad reikia mylėti save, tėtį, mamą. 

Kad reikia broliui duoti vieną žaibą ir niuksą. Ir aš jai padovanoju tą receptą ir sakau: „Tai va, čia tau receptas, vaistinėj tokio niekad nerasi, bet jį reikia kiekvieną dieną vykdyti.“ Jinai juokiasi, dėkoja ir sako: „Va, čia yra labai didelė pagalba.“

Ar yra buvę situacijų, kai humoras nesuveikė? Kaip su tuo tvarkėtės?

Taip, yra žmonės, kurie turi humoro jausmą, ir yra žmonės, kurie neturi humoro jausmo. Tiesiog taip yra. Bet mūsų, gydytojų klounų, užduotis nėra tik nešti humorą. Mes turim leisti pacientams išsilieti. Kam dar vaikas, mamytė ar senjoras gali pasakyti kažką neigiamo, jei ne mums?

Dažnai humoras neveikia kritinėse situacijose - po avarijų, prieš operacijas. Aš pati esu turėjusi tokių atvejų, kai matai, kad po tavo apsilankymo vaikas atsipalaiduoja, tačiau tėvai lieka dideliam strese. Ir yra buvę, kad man sako mama: „Ačiū, labai graži iniciatyva, fainai, kad čia lankotės, bet mums to nereikia.“ Tuomet tenka iš palatos išeiti juokingai ir tai dažniausiai pasiteisina. 

Bet jeigu nesuveikia ir tokie juokai, tuomet nusiimu nosį ir sakau: gerai, susimaišiau, atsiprašau. Tuomet lieka 1 proc. klouno ir 99 proc. žmogaus. Kai neveikia humoras, suveikia žmogiškumas.