Gyvūnų mylėtojus – paryžietį ir klaipėdietę supiršo delfinai

Šalia Strasbūro gyvenanti pora per atostogas Lietuvoje ne tik bendravo su artimaisiais. Jie jau kelintą kartą apžiūrėjo Lietuvos jūrų muziejų ir delfinariumą, Kauno zoologijos sodą  ir kitas vietas, kur laikomi gyvūnai.

Patekti į pasaulio rekordų knygą nebuvo J.Livet tikslas. Nuo mažens gyvūnus mylintis prancūzas pasirinko veterinarijos studijas, tačiau po ketverių metų nusprendė, kad jis labiau nori ne juos gydyti, o siekti suteikti kiek galima palankesnes gyvenimo sąlygas.

Tuomet jis ėmėsi gamtos saugojimo mokslų Olandijoje, baigė magistrantūros studijas Anglijoje ir džiaugėsi, kad jos buvo glaudžiai susijusios su darbu Jersey  zoologijos sode.  

„Mano siekis – pažinti visuomenę, ir tai galima daryti studijuojant žmonių ir gyvūnų santykius, gyvūnų laikymo sąlygas, parkų darbuotojų ir lankytojų elgesį.

Visuomet viena svarbiausių mūsų darbo krypčių – edukacinė: siekiame šviesti visuomenę. Zoologijos sodas - vienas iš langų suartėti su gamta.

O noras ir įprotis saugoti gamtą ir gyvūnus taip pat gali užgimti zoologijos sode“, - pasakojo J.Livet.

Savo darbo karjerą jis pradėjo kompanijoje, kuri įvairiais klausimais konsultuodavo zoologijos sodus, o dabar pats jai vadovauja.

Prancūzo paslaugų, zoologinių ir zootechninių ekspertizių  reikia ne tik jo gimtojoje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Pirmasis darbas buvo konsultacijos rekonstruojant Sankt Peterburgo zoologijos sodą, paskutinysis – Kanadoje.

Rengiant bet kokį projektą jam labai svarbu ne tik pažinti to regiono fauną, bet ir prisidėti prie gyvūnų rūšių išsaugojimo, ieškoti būdų sudominti žmones prisijungti prie šios veiklos.

„Kelionės po pasaulio zoologijos sodus  - tai ne tik profesinis smalsumas, tai manasis pasaulio pažinimo būdas – vieni lanko istorinius ir kultūrinius objektus, aš – zoologijos sodus“, - sakė J.Livet.

Iš viso jis susipažino su daugiau kaip 1600 zoologijos sodų visame pasaulyje, kol kas neįžengė  tik į Australiją ir Pietų Ameriką,  tačiau spalį su žmona leisis į kelionę už Atlanto.

Per atostogas Lietuvoje Rūta ir Jonas Livet aplankė keletą zoologijos sodų ir muziejų.

A.Pilaitienės nuotr.

Jau kelerius metus gyvuoja jo sukurta svetainė, kurioje galima ne tik susipažinti su ypatingomis gyvūnų rūšimis, gauti informacijos apie maždaug 7 tūkst. pasaulio zoologijos sodų, naujienų apie juos, naujai pasirodžiusias knygas apie gamtą, bet ir padiskutuoti gyvūnų apsaugos ir išsaugojimo temomis.

Į Guinnesso rekordų knygą pateko ne visi J.Livet aplankyti zoologijos sodai, kai kurie jų buvo paprasčiausiai per maži ar netiko dėl kitų priežasčių.

Nors Lietuvoje gyvūnų mylėtojų pora aplankė ne vieną jų gyvenimo vietą, tačiau į rekordų sąrašą tiko tik Kauno zoologijos sodas.

Tačiau tai jiems – ne bėda.  Ir šįkart Rūta su Jonu jau kelintą kartą nukeliavo į Lietuvos jūrų muziejų ir džiaugėsi jo akivaizdžiais pasikeitimais po rekonstrukcijos.

Guinnesso rekordų knygai reikėjo pateikti aplankyto sodo aprašą, įėjimo nuotrauką – geriausia, kad ir pats būtum įamžintas šalia jo, ir bilietą.  

Jonas taip pat turi specialią knygą, kurioje aprašo savo įspūdžius, pamatytus įdomiausius gyvūnus ar dar neregėtą jų rūšį, pateikia šios vietovės įvertinimą pagal paties sukurtą skalę. Jei lankosi ne pirmą kartą, vaizdą lygina su ankstesniu vizitu, stebi, ar pagerėjo gyvūnų gyvenimo sąlygos.

Šįkart Lietuvos jūrų muziejuje jį ypatingai nudžiugino išvystas žieduotasis ruonis. Tokių nelaisvėje auga nedaug.

Savo užrašus jis papildo kiekvieną vakarą visai negalvodamas apie kokius nors įvertinimus – tiesiog jam pačiam tai labai įdomu. Kaip ir pradžioje visai negalvojo apie rekordų knygą, į kurią pateko 2015 metais.

Po to rekordų knygos rengėjai jį pakvietė bendradarbiauti, teikti informaciją apie didžiausius aplankytus pasaulio zoologijos sodus ir muziejus.

„Mūsų atostogų maršrutai ir kelionės – tai įvairiausios kombinacijos. Kartais viską deriname prie pasirinkto zoologijos sodo, kartais renkamės nematytą vietovę, o paskui dairomės,  ar ten yra nelaisvėje laikomų gyvūnų.

J.Livet zoologinių ir zootechninių ekspertizių reikia visame pasaulyje.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dar įdomiau juos stebėti įprastoje aplinkoje, laisvėje – tuo mėgavomės Afrikoje, Kanadoje“, - pasakojo Rūta.

J.Livet nėra zoologijos sodų priešininkas. „Kai kas stebisi, kam reikalingi tokie sodai Afrikoje, kur laisvėje gali išvysti daugybę aplinkui gyvenančių gyvūnų. Bet kaip vaikui pamatyti žirafą ar dramblį, kaip juos pažinti?

Tas pats ir Lietuvoje. Galima ilgai pasakoti vaikams, kad miškuose gyvena meškos, vilkai, lūšys, briedžiai, bet jie jų nemato, nepatiria natūralių pažinimo džiaugsmo emocijų. O tik tuomet galima pereiti prie gilesnių dalykų – gyvūnų gerovės, rūšių išsaugojimo svarbos, ryšio su gamta ugdymo ir kt.

Tačiau visur turi būti sudarytos gyvūnams tinkamos sąlygos“, - kalbėjo J.Livet.

Jonas su Rūta susipažino Paryžiuje, kur vyko Europos šalių mokslinė konferencija edukacijos zoologijos soduose tema.

“Lietuvos jūrų muziejus, kur dirbau delfinų trenere, tuo metu buvo uždarytas, per rekonstrukciją mūsų delfinai laikinai buvo išgabenti į Graikiją, ten juos treniravau.

Jau anksčiau buvo kilusi mintis aplankyti visus Europos delfinariumus, kelis jau buvau apžiūrėjusi.

Konferencijoje skaičiau pranešimą apie jūrų muziejaus edukacines programas, neįgaliesiems skirtus projektus.  Per pertrauką priėjo Jonas ir pradėjo klausinėti apie Lietuvą, mat planavo čia vykti su bičiuliais.

Pamaniau, galime kartu pakeliauti, bet tuomet nekilo jokia mintis, kad kartu ir gyvensime”, - juokavo Rūta.

Pirmoji Lietuvoje kartu aplankyta vieta tapo pirmoji Rūtos darbovietė – Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas.

Vėliau ji dirbo Niurnbergo zoologijos sodo trenere, žiūrovus ne tik linksmindavo, bet ir supažindindavo su delfinų anatomija ir fiziologija.

„Mane vis labiau domino moksliniai gyvūnų tyrinėjimai, pajutę mano susidomėjimą į savo veiklą įtraukė Niurnbergo sodo mokslo skyriaus darbuotojai. Delfinų treniruotėms likdavo vis mažiau laiko.

Dabar bendradarbiaujame su Europos jūrų žinduolių reikalų asociacija.

Mes kuriame delfinų gerovės vertinimo indikatorius. Atkreipiamas dėmesys ne tik į gyvūnų laikymo sąlygas, bet į tai, kaip tose sąlygose jaučiasi pats konkretus individas, vertinama jų elgsena, fiziologija.

Juk delfinai skirtingi kaip ir žmonės.

Mano sritis  – žmogaus ir gyvūno santykis bei emocinė gyvūno būsena.

Sakykime, vienas delfinas per parą atlieka penkis šuolius, o kitas tik – vieną. Kuris jų laimingesnis?  O gal abu jaučiasi gerai, tik charakteriai visiškai skirtingi.

Jei jau jie pateko į mūsų rankas – šiuo metu laisvėje gyvenantys gyvūnai nebegaudomi ir nepardavinėjami delfinariumams – turime žinoti, ko jiems labiausiai reikia: vienas visą dieną mielai žais su žmonėmis ar plaukios kartu su kitais delfinais, kitas nori ramybės, jam nepatinka kažkurio gyvūno draugija, nenori su juo kartu treniruotis. Ir delfinai būna  pesimistai arba optimistai. Stebime jų ryšius, elgsenos pokyčius.

Aiškinuosi ir tai, kokį poveikį gyvūnui turi žmogaus emocijos ir nusiteikimas, kaip jis reaguoja į žmogaus kūno kalbą, kaip tai veikia jo elgseną,  ar prisideda prie gyvūno gerovės“, -  pasakojo Rūta.

Dabar ji dirba Strasbūro universiteto primatų centre gyvūnų gerovės vadovo asistente.

Dėl darbų pobūdžio klaipėdietė su vyru dažnai vyksta į komandiruotes. Kai tik įmanoma, jie keliauja  kartu, ir visada po darbų dar pasilieka kelias dienas, per kurias lanko zoologijos sodus ar parkus.

Tarp įspūdingiausių aplankytų zoologijos sodų J.Livet išskyrė Doue La Fontaine Prancūzijoje, Kelno zoologijos sodą Vokietijoje ir Chesterio zoologijos sodą Didžiojoje Britanijoje.

Pirmasis įkurtas natūralioje gamtoje tarp klifų, vokiečiai rado puikų tokio objekto sprendimą šiuolaikinio miesto erdvėje, o britai jį pakerėjo didžiulėmis gyvūnų rūšių išsaugojimo pastangomis.  

Lietuvoje Jono nuolat klausinėja, kodėl jis pavadintas tokiu vardu.

„Su Lietuva tai neturi nieko bendra, mano tėvai – prancūzai. Vardą man išrinko motina prisiminusi istoriją iš Senojo testamento ir dar vaikystėje man pasakojo, kaip banginis prarijo pranašą Joną už tai, kad jis nesutiko aiškinti  žmonėms apie jų netinkamą elgesį gamtoje. Po trijų dienų banginio išspjautas Jona vis vien turėjo vykdyti Dievo priesaką“, - prisiminė Jonas.