Humanistinių vestuvių ceremonijos - vertinantiems laisvę ir autentiškumą

Viena iš organizacijos „Laimingas žmogus“ įkūrėjų Gerda Surgautaitė pasakojo, jog Lietuvoje humanistinės ceremonijos atsirado 2016 metais. G. Surgautaitė teigė, kad nuo veiklos pradžios jau yra įvykę daugiau nei 1100 ceremonijų, tad sutuokta dvigubai tiek žmonių. Šiais metais organizacija planuoja vesti apie 500 ceremonijų.

Kas yra humanistinė vestuvių ceremonija ir kaip ji atsirado Lietuvoje?

Humanistinė vestuvių ceremonija - personalizuota, nereliginė, šablono neturinti vestuvių ceremonija, kurios struktūra ir tekstas pritaikomi asmeniškai kiekvienai porai. Dažniausiai į tokią ceremoniją įtraukiami skaitiniai ar eilėraščiai, prasmingi simboliniai ritualai, pasakojama poros meilės istorija, atskleidžiamos jų vertybės, pomėgiai, tikslai. Pora duoda priesaikas ar pasižadėjimus vienas kitam, apsikeičia žiedais, o tokią ceremoniją veda specialiai apmokyti ceremonmeisteriai.

Lietuvoje tokia ceremonija atsirado prieš aštuonerius metus iš asmeninio mano kolegės ir bendražygės Urtės poreikio. Ji su vyru ieškojo alternatyvos religinei vestuvių ceremonijai. Kolegė svarstė Romuvos ceremonijos variantą, kuris remiasi pagoniškais ritualais, bet jis ne visai tiko. Gongų ceremonija irgi neprilipo - tarsi ne ta kultūra. Beieškodama tinkamiausio santuokos varianto, Urtė užtiko Lenkijoje pasaulietinių humanistinių ceremonijų alternatyvą. Urtė pagalvojo, kad neapsimoka važiuoti į Lenkiją, nes ceremoniją pasidaryti gali ir patys su vyru.

Tuo metu aš kaip tik buvau baigusi aktorinio meistriškumo studijas, todėl Urtė manęs paprašė vesti jos vestuvių ceremoniją, ir aš sutikau.

Po ceremonijos mes sulaukėme labai daug grįžtamojo ryšio iš giminaičių ir kitų šventėje dalyvavusių svečių, kurie pradžioje buvo ganėtinai skeptiški netipinės vestuvių ceremonijos atžvilgiu. O po ceremonijos jie sakė: „Kaip faina, gilu, prasminga ir neprasčiau nei bažnytinė santuoka.“ Tada mus aplankė mintis, kad tokia paslauga žmonėms yra reikalinga ir su ta idėja reikia kažką daryti.

Iš pradžių sukūrėme „Facebook“ puslapį, norėdamos pažiūrėti, ar atsiras norinčiųjų. Pirmos užklausos dėl vestuvių ceremonijos mes sulaukėme kažkur po dviejų savaičių po paskyros sukūrimo. Jautėmės sutrikusios, nes neturėjome nusimačiusios nei struktūros, nei įkainių. Pradėjome domėtis, kaip užsienyje vedamos humanistinės vestuvių ceremonijos, kad galėtume tai daryti dar profesionaliau nei per Urtės vestuves. Stokojome koncepto, bet vedant vestuves jis po truputį kūrėsi. Pirmą vasarą vyko septynios vestuvių ceremonijos.

Kokia yra humanistinės vestuvių ceremonijos struktūra?

Humanistinių vestuvių ceremonijų struktūra nuo 2017 metų yra labai mažai pakitusi. Tačiau pirmoji Urtės ceremonija skyrėsi nuo šiandieninės: joje nebuvo nei meilės istorijos, nei pačios poros rašytų priesaikų. Laisvė ir eksperimentavimas atsirado po truputį.

Pirmą sezoną ir patys jaunieji buvo konservatoriškesni, todėl ceremonijos buvo santūresnės, nes pats konceptas žmonėms buvo naujas. O dabar ceremonijose yra labai daug polėkio ir laisvės: šuniukai atneša žiedus, jaunieji atskrenda malūnsparniu ar atplaukia valtimi. Nors ceremonijos struktūra iš esmės nesikeitė, bet pačioje struktūroje esančios dalys per aštuonerius metus tikrai prisipildė, atsirado įvairesnių galimybių ir raiškos formų. Su kiekvienu vestuvių sezonu, netgi su kiekvienu nauju ceremonimeistru, atsiranda naujų ceremonijos matymo kampų. Kokybiškai per tuos metus esame ženkliai paaugę.

Pirmą sezoną ceremonijos buvo santūresnės, nes pats konceptas žmonėms buvo naujas. O dabar ceremonijose yra labai daug polėkio ir laisvės: šuniukai atneša žiedus, jaunieji atskrenda malūnsparniu ar atplaukia valtimi.

Kada pradėjote plėsti komandą?

Po pirmo vasaros sezono mes su Urte labai aiškiai suvokėme, kad dviese neprirašysime labai daug ceremonijų: arba jų kokybė labai kris, arba turėsime likti prie tų pačių septynių ceremonijų per sezoną. Norint, kad paslauga būtų plačiau prieinama, reikės didesnės komandos kūrybingų žmonių.

Komandą pradėjome plėsti nuo 2019 metų. Didžiausias šuolis buvo 2020-2021 metais. Kiekvieną sezoną sutuoktų porų skaičiai dvigubėjo: pirmas sezonas - 7 poros, antras sezonas - 15, trečias - per 30, o šį sezoną planuojame vesti apie 500 ceremonijų. Jau tada turėjome mentorystės sistemą naujiems ceremonmeisteriams, kuri tik per laiką buvo ištobulinta, įtraukiant būtiniausias žinias, be kurių negali jie išsiversti.

Lyginant su Skandinavijos šalimis, kurios yra humanistinių ceremonijų lopšys, ar Lietuva stipriai nuo jų atsilieka?

Pasaulyje humanistinės ceremonijos, kaip reiškinys, egzistuoja nuo daug seniau. Pavyzdžiui, Norvegijos humanistų organizacija ceremonijas daro jau daugiau nei penkiasdešimt metų.

Labiausiai atsiliekame tuo, kad Norvegijoje humanistinės ceremonijos turi ir juridinę galią, kai šiuo atveju Lietuvoje mūsų vedamos ceremonijos yra tik simbolinės.

Taip pat pas mus populiariausios ceremonijos yra vestuvių, o ten populiarumo nestokoja ir kitos ceremonijos: konfirmacijų, laidotuvių ir atminimo, įžadų atnaujinimo bei vardynų. Norvegijoje ypač populiarios konfirmacijų ceremonijos, kuriose dalyvauja paaugliai, o islandai turi gilias ir įdomias vardynų tradicijas.

Kas yra mikrovestuvių tendencija ir kodėl Lietuvoje ji tampa vis populiaresnė?

Mikrovestuvių tendencija - tai žmonių polinkis, mada švęsti santuoką ne didelės apimties šventėje užsisakant sodybą porai dienų, o tiesiog visą dėmesį skiriant jauniesiems ir pačiai vestuvių ceremonijai, vykstančiai kelias valandas ar vieną popietę, kur nesuvažiuoja svečiai su nakvyne. Tokio tipo vestuvėse centrine ašimi tampa pati ceremonija, po kurios svečiai dar šiek tiek pabendrauja su jaunaisiais, pakelia šampano taurę ir išsiskirsto. Jeigu tradicinės vestuvės susideda iš dviejų dalių: ceremonijos ir vakarėlio, tai mikrovestuvėse vakarėlio atsisakoma.

Tokių vestuvių populiarėjimą lemia didėjanti žmonių drąsa įsivardinti sau, kas jiems yra svarbiausia. Šiandien žmonės labiau vertina savo laiką, uždirbtus pinigus, todėl matydami didelius vestuvių vakarėlių įkainius jų atsisako.

Kur slypi humanistinės ceremonijos magija?

Man, kaip ceremonmeisterei, humanistinės ceremonijos magija slypi kiekvienos poros santykio atskleidime ir žinojime, vedant ceremoniją, kas tai porai yra svarbu, kokia bus šventės atmosfera, kuo tai skirsis nuo kitų mano porų, kur tos poros unikalumas. Humanistinė ceremonija gali būti visokia: su muzika ir be jos, šmaikšti arba kaip tik pragmatiška, kur nėra saldumo ir pasakojimo apie meilę, tuo ji ir žavi.

2021 metais mes esame turėję „Ceremoniją dėžutėje“, kur žmonės savo vestuvėms rinkosi būti tik dviese visai atsisakydami šventės su svečiais. Porai buvo parašyti tekstai, sukurtas patyrimas, bet jį jaunieji patyrė atskirai nuo visų. Po to ta pati pora kreipėsi į mus ir dėl šventinės humanistinės vestuvių ceremonijos su svečiais. Pabuvę dviese, jaunieji užsinorėjo apie savo meilę papasakoti ir savo artimiesiems. Humanistinė ceremonija leidžia porai pripažinti bei legalizuoti savo autentišką buvimą. O ceremonijos matymui pasikeitus iš versijos dviese į versiją su svečiais galima pritaikyti tą patį formatą.

Man magiška yra stebėti kaip ceremonmeisterei tą momentą, kai pora ateina kaip sužadėtiniai, o išeina jau būdami sutuoktiniais. Juridiškai civilinis santuokos registravimas susitvarkomas prieš, per arba po ceremonijos. Bet aš labiau noriu akcentuoti pačios ceremonijos svarbą bendruomeniniu bei dvasiniu lygmeniu, ateinančią iš labai senų laikų, dar gentyse puoselėtų tradicijų įprasminti transformacinius žmogaus gyvenimo momentus. Tarp jų yra ir santuoka, kai iš dviejų atskirų gyvenimų yra susijungiama į vieną.

Magiškas yra ir laikas, kurį mes skiriame įvardinti išsirinkto žmogaus ir santuokos prasmei, nes tai, ką mes įvardiname - atsiranda. Man atrodo, prasminga skirti laiką padėkojimui, nes kasdieniame gyvenime ir skuboje mes retai atvirai ir nuoširdžiai pasikalbame, įvardijame artimiems žmonėms, kad jie yra patys svarbiausi mūsų gyvenime. Poroms, kurios tuokiasi po dešimties ar daugiau metų, kai jau yra įsisukimas į rutiną, o rožinis rūkas seniai nuėjęs nuo akių, pasiruošimas vestuvių ceremonijai atsakant į klausimus leidžia nukrapštyti nuo poros santykio buitinį realizmą ir dar kartą įvardinti to pasirinkto žmogaus vertę. Santykiuose apskritai reikėtų vengti taikyti „savaime suprantama“ principą. Labai vertinga stabtelėti ir padėkoti už šeimos palaikymą bei atvykimą į meilės šventę iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių.

Santykiuose apskritai reikėtų vengti taikyti „savaime suprantama“ principą.

Labiausiai poroms pasidžiaugti turimu santykiu ir neįsisukti rutinoje leižia įžadų atnaujinimo ceremonija, nors ji nėra labai populiari Lietuvoje: per sezoną būna kokios dvi trys poros, kurios tam ryžtasi. Bet ši ceremonija leidžia priminti vienas kitam, kiek toli santuokoje buvo nueita, ir tuo pasidžiaugti. Esame turėję deimantines vestuves, kur žmonės atnaujina įžadus, jos buvo neapsakomo gražumo. Poros istoriją pasakojo jų vaikai ir anūkai. Be galo prasmingas tas šeimos tęstinumas ir proga vaikams, anūkams įvardinti, kokias pamokas gavo iš tėvų, senelių. Tikrai žinau, kad kuo dažniau skiri laiko santykyje įsivardinti jo svarbą ir vertę, tuo jis labiau auga.

Kuriame Lietuvos regione vyksta daugiausia humanistinių vestuvių ceremonijų ir kokiomis kalbomis?

Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte įvyksta apie 18 procentų visų mūsų ceremonijų. Vilniaus apylinkėse - beveik trečdalis ceremonijų (32 proc.), Kaune ir Kauno rajone - 23 procentai.

Beveik 16 procentų visų ceremonijų yra dvikalbės. Šį sezoną ceremonijas vesime anglų, rusų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbomis. Tačiau komandoje turime ceremonmeisterių, galinčių vesti ceremonijas norvegų ir net japonų kalba.

Kokį procentą Vakarų Lietuvoje vykstančių vestuvių ceremonijų sudaro klaipėdiečiai ir poros iš kitų Lietuvos miestų, užsienio? Kokie motyvai atveda žmones tuoktis prie jūros?

Yra tendencija, kad žmonės renkasi organizuoti vestuves arba arčiau savo gyvenamosios vietos, arba arčiau tų vietų, iš kurių yra kilę. Tačiau jūra turi savo gerbėjų būrį ir tikrai yra žmonių, kurie renkasi rengti šventę pajūryje.

Mūsų klientai dažnai renkasi pajūrį ir dėl įvairių simbolinių prasmių, pavyzdžiui, prie jūros būna susižadėję arba dalijasi, kad jų pirmos bendros kelionės vyko Lietuvos pajūryje. Todėl pajūryje vykstančias vestuves organizuojasi tiek dabartiniai ar buvę klaipėdiečiai, tiek žmonės, niekada negyvenę šiuose kraštuose. Tačiau su tokiu atveju, kad žmonės, gyvenantys Klaipėdoje, vyktų tuoktis į kokias nors sodybas Vilniuje ar Kaune, man nėra tekę susidurti.

Kokiomis tendencijomis pasižymi ceremonijos, vykstančios Vakarų Lietuvoje?

Tiesą sakant, turbūt negalėčiau įvardinti kokių nors išskirtinių tendencijų būtent šitam kraštui. Gal tik tai, kad dažnas svečias ceremonijose - vėjas, ypač jeigu ceremonija vyksta prie pat jūros, marių kranto, bet tai įneša savotiško žavesio. Ir, aišku, kad dažniau nei kituose regionuose pasitaiko ceremonijų laivuose.

Dažnas svečias ceremonijose - vėjas, ypač jeigu ceremonija vyksta prie pat jūros, marių kranto, bet tai įneša savotiško žavesio.

Gerda, koks amplua tau artimiausias ir kodėl: ceremonimeistrės, mentorės ar organizacijos įkūrėjos?

Visi šie vaidmenys įdomūs savaip. Ceremonmeisterės amato mokiausi pirmiausiai. Man labai patinka gilintis į skirtingas poras, jų istorijas, jas išrašyti bei pasakoti - tai didelė garbė. Gera dalyvauti porų meilės šventėje.

Mentorės vaidmuo atėjo vėliau, kai organizacijai augant prie jos prisijungė daugiau žmonių ir norėjosi dalintis su jais jau turima patirtimi. Mentoriaujant man turbūt smagiausia matyti, kaip žmogus tobulėja, įvaldo ceremonijų kūrimą. Gera matyti, kaip naujokai jaudinasi prieš pirmas ceremonijas ir kaip džiaugiasi jau po jų. Nėra visada lengva, nes ceremonijų kūryba, kaip ir bet kokia kita kūryba, yra jautrus dalykas, tad yra ko pasimokyti, kaip išsakyti konstruktyvią kritiką, kuri leistų tobulėti, ir kas yra tai, ką tikrai reikia tobulinti ir keisti, o kas yra stiliaus, skonio reikalas ir gali būti atlikta visai kitaip, nei daryčiau aš pati. Kiekvienas ceremonmeisteris visų pirma yra ir asmenybė su savo požiūriu, sava organika, ir tai yra labai žavu.

Na, o kaip viena iš organizacijos steigėjų, galiu tik padėkoti kolegėms, kurios dalijasi šia atsakomybe kartu su manimi ir be kurių organizacija tikrai nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Tikiu, kad žmonės yra protingi, kūrybingi, prisitaikantys, save organizuojantys ir ieškantys prasmės, todėl siekiu, kad mūsų organizacija taip pat būtų gyva sistema, kurioje aktyviai taikomi demokratiniai principai.

Todėl stengiuosi užtikrinti atvirą komunikaciją, kad kiekvienas komandos narys būtų informuotas apie organizacijos tikslus, strategijas ir iššūkius bei finansinę situaciją. Tikiu, kad skaidrus sprendimų priėmimas stiprina pasitikėjimą, moralę ir ugdo atskaitomybės bei sąžiningumo kultūrą. Ir labai norisi džiaugtis, kad per aštuonerius metus organizacija organiškai augo nuo dviejų mokyklos laikų draugių komandos iki šešiasdešimties profesionalių ceremonijų kūrėjų tinklo, kiekvienais metais sukuriančio šimtus prasmingų švenčių Lietuvos žmonėms bei dovanojančios galimybę įprasminti svarbiausius gyvenimo momentus. Turimos viltys ir svajonės, kokia turėtų būti humanistinė organizacija, - pildosi.