Į restoraną ne tik pavalgyti: vilioja naujos patirtys ir emocijos

Žmonėms jau neįdomu lankytis restoranuose, į kuriuos verslas vilioja standartinėmis frazėmis „jauku, skanus maistas, malonus aptarnavimas“. Vis dažniau vartotojų akys krypsta į tai, kas nauja, neišbandyta, nematyta ir „kutena“ emocijas.

Tą gali patvirtinti dviejų neįprastų įstaigų įkūrėjas, verslininkas Enrikas Viršyla, Anykščiuose ir Klaipėdoje atidaręs kavines, kuriose klientus pasitinka katės.

Žmonėms neįdomu lankytis restoranuose, į kuriuos verslas vilioja standartinėmis frazėmis „jauku, skanus maistas, malonus aptarnavimas“. Vis dažniau vartotojų akys krypsta į tai, kas nauja, neišbandyta, nematyta ir „kutena“ emocijas.

Idėja gimė Olandijoje

Mintis atidaryti kačių kavinę Lietuvoje E. Viršylai kilo gyvenant Olandijoje. Užsukus į kavinę, kurioje karaliauja katės, jį taip sužavėjo pati kavinės koncepcija, kad klausimų, ką sukurti ir ko imtis grįžus gyventi į Lietuvą, nebeliko.

Pirmoji kačių kavinė duris atvėrė Anykščiuose ir iškart sulaukė didelio lankytojų srauto, kuris iki šiol nemažėja. Sėkmės paskatintas, verslininkas analogišką kavinę atidarė ir Klaipėdoje.

Nuo atidarymo dienos einant antrai savaitei, tam, kad patektų į kavinę, žmonės kas dieną stovi gyvoje eilėje iki pat uždarymo.

Paklaustas, ar parsivežta ir įgyvendinta idėja tapo sėkmingo verslo garantu, Enrikas neslepia - katės tikrai garantuoja gerą prekybą ir sau maistui „uždirba su kaupu“.

„Grįžęs iškart pradėjau ieškoti patalpų ir kačių. Prasidėjo ilgas kelias siekiant gauti visus leidimus tokiai įstaigai, nes iš pirmo žvilgsnio gyvūnai ir maistas - nelabai suderinami. O tas kelias tikrai, nemeluosiu, labai ilgas. 

Reikia užtikrinti, kad katinai nepatektų į sandėliavimo patalpas, kad gyvūnai turėtų atskiras patalpas, kad, katei nulipus nuo stalo, tas stalas iškart būtų dezinfekuojamas ir pan. 

Visus sunkumus įveikėme, susidėliojame ir šiandien džiaugiamės rezultatais“, - sako E. Viršyla.

Darė ne dėl pinigų

Verslininkas sako, kad kačių kavinę pirmiausia įkūrė galvodamas ne apie pelną, o apie tai, kad jam pačiam norėjosi turėti išskirtinę įstaigą, kurioje būtų gera, įdomu dirbti.

„Taip, idėja tikrai atsipirko, uždirbame, bet toks verslas - ne visiems. Yra nematoma jo pusė: katinukų priežiūra, sveikatos tikrinimai, skiepai, jų maitinimas. 

Juk prieš atsidarant kavinei kiekvieną rytą tenka kelias valandas tvarkytis. 

Būna visko prikrėtę ir pridarę - tai indeliai išmėtyti, tai baldai sudraskyti, tai po nakties netvarka didžiulė. 

Katinus reikia šukuoti, stebėti jų savijautą, vežti pas veterinarus. Jei nėra meilės gyvūnams - labai greitai paaiškės, kad tokia idėja nebus sėkminga“, - apie tai, kas lieka nematoma, kalbėjo E. Viršyla.

Vyriškis žino, kad dar viena kačių kavinė jau 12 metų sėkmingai veikia Vilniuje. Tiesa, ten reikia rezervuoti vietas iš anksto. 

Klaipėdoje ir Anykščiuose „Katino slėnis“ tokios tvarkos netaiko - klientai laukia atsilaisvinusio staliuko gyvoje eilėje, yra durų kontrolė.

„Nežinau, ar iš nesupratimo, ar specialiai, bet yra tokių žmonių, kurie bando į kačių kavinę patekti su šunimis arba savo katėmis. 

Taigi, durų kontrolė reikalinga ne tam, kad mūsų katės galbūt taikysis pabėgti jas pravėrus, bet kad pamatytume, ką įleidžiame“, - paaiškino E. Viršyla.

Vilioja močiutės

Puikiai sekasi ir Šventojoje įsikūrusiai maitinimo įstaigai „Močiučių Express Šventoji“.

Kaip „Vakarų ekspresui“ sakė šios kavinės-valgyklos administratorė Raimonda Daukšienė, poilsiautojus tikrai vilioja šios įstaigos išskirtinumas - močiučių gaminamas naminis, tradicinis maistas.

„Tikrai pastebėjome, kad pavadinimas, rodantis, jog čia dirba senjorės, poilsiautojus pritraukia. 

Jie ateina iš smalsumo arba dėl nostalgijos, įvertina mūsų išskirtinį interjerą: senų laikų staltieses, paveikslus, kokių dabar galima rasti tik pas močiutes, jie mato dirbančias močiutes. 

Žmonėms patinka jų gaminamas naminis maistas: kugelis, cepelinai, kotletukai. Tai, ką buvo įpratę matyti pas savo močiutes ant stalo“, - sėkmės receptu dalijasi R. Daukšienė.

Anot jos, klientai jų įstaigoje nuo pat pirmo žingsnio patenka į močiučių pasaulį. Vyresniems tai sukelia šiltus prisiminimus, jaunimui - puiki pažintis su tėvų praeitimi.

„Yra dar vienas močiučių restoranas Palangoje. Šios idėjos autorius, mūsų direktorius Rokas turi glaudų ryšį su savo močiutėmis, jam ir kilo idėja atidaryti tokio tipo maitinimo įstaigas, kuriose svečius pasitiktų ir patiekalus gamintų senjorės. 

Ir meniu būtų sudarytas iš tradicinių, visiems gerai pažįstamų lietuviškų patiekalų“, - idėjos pradžią prisiminė R. Daukšienė.

Šiuo metu „Močiučių Express Šventoji“ dirba dvi močiutės. Įstaiga veikia valgyklos principu, patiekalai jau yra pagaminti, juos galima valgyti iškart, nereikia laukti užsakymo, galima išsinešti su savimi.

R. Daukšienė pastebi, kad net ir darganotu oru jų valgykloje klientų visada gausu.

„Mylime mūsų močiutes. Gyvename tarsi viena didelė šeima. Kai klientų yra daug, močiutėms į talką ateina ir būrys anūkų. Žmonės giria kotletukus, varškėčius, cepelinus. 

Dirbame antrus metus ir džiaugiamės. Poilsiautojai iš pradžių užsuka iš smalsumo pasidairyti, paragauja ir sugrįžta“, - sako valgyklos administratorė.

Žmonės perka emocijas ir patirtis

Taip sako rašytojas, publicistas, maisto kritikas Andrius Užkalnis.

Paklaustas, ar neįprastos idėjos verslui sugeneruoja papildomus srautus ir svariai prisideda prie restorano ar kavinės sėkmės, jis atsako, kad būna įvairiai, bet maistas tikrai nėra svarbiausias sėkmės faktorius.

„Restoranai “su idėja" yra mąstymas teisinga kryptimi, nes žmonės eina valgyti ieškodami patirties, o ne kalorijų. Visi gali beveik viską pasigaminti namuose, geriau ar prasčiau. 

Šiais laikais žmonės perka ne daiktus, o patirtis ir emocijas. Kad būtų ką papasakoti kitą dieną, kad būtų ką prisiminti.

Esu kartojęs šimtus kartų, kad restoranui mirties nuosprendis yra tada, kai savininkas sako, kad jų meniu bus „visko po truputį“ ir kad taiko į visas amžiaus ir kainos kategorijas. 

Jeigu dar priduria, kad „nieko čia neišsigalvojam, pas mus tiesiog jauki aplinka, malonus aptarnavimas ir skanus maistas“, tai laikas kreiptis į duobkasius", - ironizuoja A. Užkalnis.

Anot jo, visada turi būti sumanymas: ar katės, ar močiutės, ar paršelio rojus, ar garsus šefas, ar šeimininkas, ar Ingrida Sabonienė, pati plaunanti indus savo viešbučio virtuvėje, ar „Michelin“ įvertinimas, kuris, beje, irgi yra ne tik ir ne tiek maisto klausimas. Restoranai, įsitikinęs publicistas, yra patirties ir įdomios istorijos verslas.

Lankosi tik ten, kur įdomu

Daug pasaulio išmaišęs ir pačiuose įvairiausiuose pasaulio vietose gausybę patiekalų išragavęs A. Užkalnis prisipažino, kad įprasti restoranai jo dėmesio netraukia.

„Žinot, aš šiais laikais vien tik neįprastuose stengiuosi lankytis ir neiti į tokius, kur nėra apie ką pasakoti. Gyvenimas per trumpas ir restoranams, ir žmonėms, kurie mūsų nieko neišmoko“, - šypsosi rašytojas.

Jis sako, kad nepaprastas gali būti ir dešrainių ar mėsainių restoranas.

„Japonai sugalvojo sušių konvejerį „kaiten“ (vienas toks yra ir Vilniuje). Atrodytų, koks skirtumas, ar maistas atnešamas, ar plaukia pro tave ir tu griebi, - bet patirtis jau kitokia. 

Savaitgalį buvau „Gaspars“ restorane Vilniuje ir su drauge ilgai kalbėjomės apie tai, kaip šefo indiška ir portugališka kilmė, Anglijos patirtis susipina su lietuvišku kontekstu ir kodėl skirtingi žmonės ateina ten patirti skirtingų dalykų: vieniems, (kaip man), tai Londono bengalų maisto interpretacija su Lisabonos stilistika, kitiems - mįslė arba naujo potyrio šokas“, - įspūdžiais dalijasi vyriškis.

Neįprastų maitinimo įstaigų Lietuvoje yra lygiai tiek, kiek palaiko rinka, teigia jis.

„Yra du džiaugsmai: pažinimo džiaugsmas ir atpažinimo džiaugsmas. 

Jūsų minėtieji „restoranai su idėja“ suderina juos abu, o likę yra dažniausiai skirti paprastiems žmonėms, kurie uždari naujoms patirtims ir sudėtingoms mintims, ir eina į restoranus tada, kai ten yra dienos pietūs, gedulingi pietūs arba krikštynų puota. 

Jie vadina restoranus „kavinėmis“, mąsto tiesiniu būdu ir jiems geriau kačių ir močiučių nerodyti, nes nesupras, bus pasimetę ir įširs“, - reziumuoja A. Užkalnis.