Ilona Stančikienė: „Scenoje vaikai atranda ne vaidmenis, o save“

Per darbo metus ji užaugino ne vieną kūrybingą asmenybę - tarp jos auklėtinių yra ir šiandien visoje Lietuvoje žinomų aktorių. Vis dėlto pati mokytoja didžiausiu savo darbo įvertinimu laiko pasiekimą, kad vaikai teatro ir meno dėka tampa drąsesni, labiau pasitikintys savimi.

Su I. Stančikiene kalbamės apie kūrybą, teatrą, darbą su vaikais ir tai, kodėl menas gali tapti tvirtu pamatu jauno žmogaus asmenybei.

Jūs esate ir dailininkė, ir teatro pedagogė, ir scenografė. Kuri iš šių veiklų geriausiai apibūdina jus pačią?

Esu dailės ir teatro mokytoja, tačiau mano veikla tuo neapsiriboja. Dailininkės, scenografės ir pedagogės patirtys manyje susijungia į vieną kūrybinį kelią. Šiuo metu dirbu Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre ir Tarptautinėje mokykloje „Universa Via“.

© Asmeninio albumo nuotr.

Didžiausia gyvenimo dovana - kai tai, kas yra tavo pomėgis ir pašaukimas, tampa kasdieniu darbu. Man labai svarbi kūrybos laisvė, galimybė ieškoti, eksperimentuoti ir kartu augti. Ypač vertinu aplinką, kurioje dirba profesionalūs, kūrybingi pedagogai - šalia tokių žmonių visada yra ko siekti ir iš ko mokytis.

Turbūt labiausiai mane apibūdina ne viena konkreti profesija, o kūrybos ir žmogaus ugdymo jungtis.

Neseniai apsigynėte dailės mokytojos kategoriją. Ką jums tai reiškia ir kaip šis pasiekimas praturtins jūsų darbą su vaikais?

Didžiausia gyvenimo dovana - kai pomėgis ir pašaukimas tampa kasdieniu darbu. Man labai svarbi kūrybos laisvė, galimybė ieškoti, eksperimentuoti ir nuolat augti. Labai vertinu aplinką, kurioje dirba profesionalūs, kūrybingi pedagogai - šalia tokių žmonių visada yra ko siekti ir iš ko mokytis. 

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre susitelkusi išskirtinai stipri mokytojų bendruomenė - tikras profesionalumo ir kūrybiškumo koncentratas. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad galiu būti jos dalimi.

Kvalifikacijos kategorijos apsigynimas man - tai ne tik profesinis įvertinimas, bet ir prasminga kelionės, kurią einu kaip menininkė ir pedagogė, refleksija. Tai galimybė įsivertinti savo sukauptą patirtį ir kūrybinius pasiekimus darbe su mokiniais.

Esu dėkinga Tarptautinės mokyklos „Universa Via“ direktorei ir pavaduotojai už paskatinimą, palaikymą ir įvertinimą. Smagu, kad darbas yra matomas ir girdimas. Šis pasiekimas man suteikia dar daugiau įkvėpimo toliau ieškoti naujų kūrybinių kelių, augti kartu su vaikais ir puoselėti meilę menui.

Esate surengusi ne vieną savo kūrybos parodą. Ar menininkės patirtis padeda kitaip pažvelgti į teatrą ir į vaikų kūrybiškumo ugdymą?

Nepasakyčiau, kad parodų patirtis tiesiogiai keičia mano požiūrį į teatrą ar vaikų kūrybiškumo ugdymą. Tačiau labai smagu, kai „teatrinukai“ ir jaunieji dailininkai su tėveliais ateina į parodas pasmalsauti - koks kūrybos braižas, kokios idėjos, kokia vizija slypi už darbų.

Esu surengusi daugiau nei 10 kūrybos parodų, ir kiekviena jų buvo labai skirtinga - su įvairia technika, tematika ir išraiška. Svarbu, kad vaikai matytų gyvą kūrybos procesą ir suprastų, jog menas neturi vieno kelio - svarbiausia atrasti savąjį.

Dirbote scenografe Klaipėdos dramos teatre. Kokių pamokų iš profesionalaus teatro atsinešėte į darbą su vaikais?

Klaipėdos dramos teatre dirbau dailininke-dekoratore, pastatymų dalies vedėja, taip pat sukūriau keletą scenografijų spektakliams. Tuo metu scenografija buvo neatsiejama mano kasdienybės dalis - dirbau ne tik teatre, bet ir įvairiose miesto erdvėse, prisidėjau prie didelių renginių ne tik Klaipėdoje.

Tačiau teatrui užsidarius rekonstrukcijai atsirado veiklos pauzė, o tuo metu į mano gyvenimą atėjo pedagogika - vaikai ir teatro studija „Aušra“. Tad darbas su vaikais galiausiai nugalėjo (juokiasi).

Manau, nerasite nė vieno mokytojo, kuris atostogų metu vienaip ar kitaip nepagalvotų apie savo darbą. Nuo jo tiesiog neįmanoma visiškai atsijungti!

Žinoma, teko persikvalifikuoti, įgyti pedagoginių kompetencijų, nuolat mokytis ir iš naujo įsivertinti. Tačiau man atrodo, kad geras pedagogas niekada nenustoja augti - tai nuolatinis procesas, kuris mane įkvepia iki šiol.

Esu dėkinga likimui už galimybę dirbti su iškiliausiais Lietuvos režisieriais ir scenografais. Ši patirtis tapo tvirtu pagrindu tam, ką kuriu šiandien. Savo dailės ir teatro pamokose mokiniams tarsi parodau mažą teatro modelį: mokau ne tik piešti ar kurti, bet ir matyti erdvę, spalvą, kompoziciją, pasakoti istoriją vaizdais, drąsiai ieškoti savitų sprendimų.

Vasarą svečiavotės Kanadoje. Gal ši kelionė padovanojo naujų idėjų?

Mano atostogas planuoja dukra, kuri jau 12 metų gyvena Kanadoje, ir už tai esu jai be galo dėkinga. Dukra čia sukūrusi šeimą, čia auga mano anūkas, kuriam 2 metai. Nuo pat kelionės pradžios - viešbučių rezervacijų ir lėktuvų bilietų iki maisto, pramogų, parodų bei koncertų - viskuo pasirūpinta. 

© Asmeninio albumo nuotr.

Šią vasarą teko aplankyti Kanados kalnus ir pasimėgauti Karibais. Todėl dabar belieka su dideliu smalsumu stebėti pasaulį, mėgautis jo spalvomis, pojūčiais, garsais ir, žinoma, brangiu laiku su šeima.

Teatrui šią vasarą teko mažiausiai laiko, nors šalia manęs ilsėjosi dvi pjesės paaugliams, kurias turėjau perskaityti, kad nuo rugsėjo būtų aiškūs tikslai teatro studijoje.

Vasarą skiriu parodoms, įvairiems taikomosios dailės eksperimentams. Visa tai kaupiu būsimam darbui su mokiniais - tai, ką pamatau ir patiriu, vėliau pristatau pamokose, dalinuosi įspūdžiais ir idėjomis per prezentacijas.

Manau, nerasite nė vieno mokytojo, kuris atostogų metu vienaip ar kitaip nepagalvotų apie savo darbą. Nuo jo tiesiog neįmanoma visiškai atsijungti!

Dažnai sakoma, kad teatras augina ne tik būsimus aktorius. Ko, jūsų nuomone, vaikas išmoksta scenoje, kas jam praverčia kasdieniame gyvenime?

Neabejotinai teatras vaikui suteikia drąsos kalbėti viešai, gebėjimo išsakyti savo nuomonę, ugdo kritinį mąstymą, emocinį intelektą, kūrybiškumą ir gebėjimą dirbti komandoje - tai vertybės, kurios praverčia visą gyvenimą.

Teatro studijoje vaikas mokosi ne tik scenos meno paslapčių. Jis mokosi draugystės, partnerio pajautimo, lavina atmintį, vaizduotę, pastabumą ir gebėjimą pažvelgti į situacijas iš skirtingų perspektyvų. Teatras augina asmenybę - tai daugybė mažų, bet labai svarbių dalykų, kurie padeda vaikui tapti drąsesniu, jautresniu ir kūrybiškesniu žmogumi.

Ne visi vaikai drąsiai lipa į sceną. Kaip pavyksta prakalbinti tylesnius, nedrąsius vaikus ir padėti jiems patikėti savimi?

Puikus klausimas! Būtent tokiems vaikams teatro užsiėmimai dažnai būna patys reikalingiausi. Jų niekada nespaudžiu - iš pradžių jie stebi ir aš stebiu juos. Pamažu, per komandines užduotis, teatro žaidimus, improvizacijas ir pagal vaiko galimybes parinktą vaidmenį. Metodinėse knygelėse nerasite aprašymų. Mokytojui tenka pačiam sukurti.

Kartais prireikia nemažai laiko. Yra buvę, kad paauglys scenoje prakalba tik po dvejų ar net trejų metų. Tačiau tuomet pokytį pastebi visi - ir tėvai, ir mokytojai. Vaikas tampa drąsesnis, labiau pasitiki savimi, lengviau išsako savo mintis. Tai jau pasiekimas!

Koks momentas per pamokas ar repeticijas jums suteikia didžiausią džiaugsmą? Kada suprantate, kad vaikas iš tiesų atsiskleidė?

Teatre tai dažniausiai atsiskleidžia per grupinį darbą - kai vaikai ima pasitikėti vieni kitais, drąsiai siūlo idėjas, nebijodami klysti. Dailėje didžiausias iššūkis ir kartu džiaugsmas - net iš pirmo žvilgsnio nuobodžią temą pateikti taip, kad ji vaikus sudomintų. Tuomet keičiasi visa pamokos atmosfera - atsiranda smalsumas, įsitraukimas ir kūrybinė laisvė.

Yra buvę, kad paauglys scenoje prakalba tik po dvejų ar net trejų metų. Tačiau tuomet pokytį pastebi visi - ir tėvai, ir mokytojai.

Viena iš tokių akimirkų buvo, kai aštuntokai kūrė didelius darbus pastelės technika M. K. Čiurlionio tema. Pamokos pabaigoje jie vienas po kito nešė savo darbus. Buvau taip sujaudinta, kad apsiverkiau. Mokiniai net nesuprato, kas nutiko. 

Vėliau kartu išanalizavome kiekvieną darbą, jų idėjas ir prasmes. Mane tikrai nėra lengva nustebinti, todėl tokios akimirkos man yra ypatingos. Dažnai nustebina! Buvo surengtos 3 parodos skirtingose erdvėse. Iki rugsėjo dalis darbų eksponuojama ir Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centre.

Jūsų pamokose susitinka dailė ir teatras. Ar čia vaikai gali kurti ne tik vaidmenis, bet ir kostiumus, scenovaizdį ar kitus spektaklio elementus?

Teatre pirminė spektaklio vizija vis dėlto priklauso mokytojui - svarbu išlaikyti sceninę darną, stilistiką ir vientisumą. Esu bandžiusi spektaklio scenografijos kūrimą patikėti patiems mokiniams, tačiau tai pasirodė gana sudėtinga. O šiais metais pasirinkome kitokį kelią - Dailės ir alternatyvaus meno studijos mokiniai kūrė personažus ir jų vizualinius sprendimus, o jaunieji aktoriai juos įkūnijo scenoje. Toks bendradarbiavimas pasiteisino - abi sritys prasmingai papildė viena kitą.

Nuo rugsėjo Karalienės Luizės jaunimo centro Paryžiaus Komunos g. 16A skyriuje renkamos net trys teatro studijos „Aušra“ grupės. Kam jos skirtos ir kuo jos skirsis?

Turime modernią, teatrinei veiklai pritaikytą sceną su visa reikalinga technine įranga bei erdvią judesio klasę. Šiais metais formuojame mažųjų, paauglių ir eksperimentinę lėlių teatro grupes. Šiuo metu analizuojame vaikų ir jaunimo poreikius, aktyviai dalijamės informacija apie naująjį sezoną ir pamažu įveikliname naująsias teatro erdves. Ten pat ir Alternatyvaus meno studija.

Ką pasakytumėte vaikui, kuris svajoja ateiti į teatrą, bet vis dar nedrįsta praverti studijos durų?

Svarbiausia - išdrįsti žengti pirmą žingsnį. Visa kita tikrai ateis su laiku. Teatras padės atrasti drąsą, pasitikėjimą savimi, naujas patirtis ir džiaugsmą būti kūrybos dalimi.

Jūsų auklėtiniai ne kartą dalyvavo konkursuose, festivaliuose, o kai kurie savo gyvenimą susiejo su scena. Kurios jų sėkmės istorijos jums įstrigo labiausiai?

Labiausiai įsiminė Vokietijoje statytas spektaklis, kuriame dirbau su mūsų auklėtiniais - Giedriumi Savicku, Deividu Norvilu ir visa kūrybine trupe. Ypatingas prisiminimas - pirmasis auklėtinio Martyno Nedzinsko „Auksinis scenos kryžius“, taip pat pas mus besimokiusio Vaclovo Gumuliausko darbai pasauliniame kine.

Nepamirštamos buvo išvykos į tarptautinius festivalius Lenkijoje, Čekijoje ir Latvijoje su tuometiniu teatro studijos vadovu Antanu Miliniu - parsivežėme ne tik laurus, bet ir daug gražių patirčių.

Kiekvienas vaikas turi savyje kūrėją - kartais tereikia tik padrąsinimo, kantrybės ir erdvės, kurioje galima augti.

Šiandien auginu naują „teatrinukų“ laidą. Ugdytinių pasiekimais dabar labiausiai gali pasidžiaugti Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro teatro studijos „Aušra“ mokytoja Edita Milinienė, kuri taip pat rinks grupes. Manau, Lietuvoje sunku būtų rasti profesionalią sceną, kurioje nebūtų kūrę ar vaidinę „aušriečiai“.

Ko, kaip mokytoja ir menininkė, labiausiai linkėtumėte visiems vaikams - ne tik tiems, kurie lankys teatro studiją „Aušra“?

Vaikams palinkėčiau drąsiai žengti į kūrybos pasaulį, nebijoti atsiskleisti ir išbandyti save. Juk kiekvienas vaikas turi savyje kūrėją - kartais tereikia tik padrąsinimo, kantrybės ir erdvės, kurioje galima augti. Tegul jie išsaugo smalsumą, vaizduotę ir džiaugsmą kurti.

Gal turite svajonę, kurios norėtumėte siekti kartu su savo mokiniais? Galbūt spektaklį, projektą ar idėją, kuri dar laukia savo laiko?

Tikrai taip! Turiu, ir ne vieną idėją. Pasiliksiu sau, lai tyliai bręsta. Ir kai tai įvyks, jūs būsite pirmieji, kurie apie tai sužinos.