Intymumas fronte: karo mašina atėmė iš jų ne tik teisę į gyvenimą, bet ir į meilę

Jis priprato prie šalčio, bado ir utėlių, bet ne prie kito – gyvuliško troškimo artumo. Reicho sistema siūlė „sprendimą“: armijos viešnamius, kuriuose prievarta laikytos vietinės moterys. 

Kareiviai gaudavo taloną, prezervatyvą ir 15 minučių laiko. Viskas atrodė mechaniška, be žmogiškumo. 

Klausas pabandė vieną kartą ir išėjo su pasibjaurėjimu – ten jis matė ne moteris, o tuščias, mirusias akis.

Vokiečių kariams buvo draudžiami santykiai su vietinėmis, ypač slavėmis – tai vadinta rasiniu „išniekinimu“, už kurį grėsė karo tribunolas. 

Todėl kareiviams liko tik alkoholis, laiškai iš namų ir žurnalų iškarpos – prastos pakaitinės šilumos formos.

Tačiau gyvenimas, net kare, pasirodė stipresnis už įsakymus.

Susitikimas

Rudenį Klauso kuopa buvo perkelta į mažą Ukrainos kaimą žiemoti. Jis su trimis kitais kareiviais apsigyveno našlės Oksanos troboje. Jos vyrą nušovė karo pradžioje, ji liko su maža dukrele ir sergančia motina.

Du Klauso bendražygiai buvo grubūs, girtuokliaujantys ir pavojingi, žvelgę į moterį kaip į grobį. Oksana gyveno nuolatiniame siaube. 

Tik Klausas elgėsi kitaip – tyliai, santūriai, dėkodavo už maistą, padėjo su malkomis, slapta padėjo jos dukrai šokolado gabalėlį. 

Šios mažos smulkmenos pamažu ardė ledą tarp jų.

Vieną naktį girtas Gunteris su draugu bandė išprievartauti Oksaną. Jos motina buvo parblokšta, dukra klykė. 

Klausas negalėjo likti nuošaly. Jis stojo tarp jų, pakėlė šautuvą.

Nors nešovė, bet užteko jo ryžto – kariai atsitraukė. Oksana padėjo jam pieno ir duonos gabalą, pirmą kartą pažvelgė kaip į gynėją, o ne okupantą.

Artėjimas

Po šio įvykio jų ryšys sustiprėjo. Nors kalbų barjeras neleido atvirai kalbėtis, jie susikalbėdavo darbais: jis kapodavo malkas, taisė duris, ji skalbdavo jo rūbus, virė sriubą. 

Dukrelė Galja nebijojo „dėdės Kliau“ – jis jai drožė žaislus, rodė paveikslėlius iš savo knygos.

Oksana matė, kaip jis rašo laiškus ir liūdnai mąsto, kaip atvirai bjaurisi draugų iškrypėliškomis kalbomis. Ji pradėjo jame matyti žmogų, ne tik priešą. 

Jis – joje nebe tik „svetimą moterį“, o motiną, saugančią gyvybę.

Vieną vakarą jų rankos atsitiktinai susilietė – ir jie abu suprato, kad tarp jų gimė daugiau nei priverstinė draugystė.

Lūžis

Žiemą Galją užklupo šiltinė. Dukra degė karščiu, Oksana buvo nevilties apimta. Klausas slapta gavo vaistų, sakydamas gydytojui, kad pats serga. 

Visą naktį jie kartu sėdėjo prie mergaitės, laikė ranką, meldėsi. Ryte karštis atslūgo – ji išgyveno.

Tas džiaugsmas sujungė juos galutinai. Jie pasidavė jausmui. Tai nebuvo geidulys – tai buvo dviejų vienišų, karo suluošintų žmonių susiliejimas. Jie rado vienas kitame prieglobstį.

Jų trobelė tapo mažu prieglobsčiu, už kurio sienų siautė karas. Tačiau pavojus nuolat tvyrojo ore.

Išdavystė

Pavasarį pasirodė žandarmerija – atvykusi tikrinti drausmės ir ieškoti „rasinių nusikaltimų“. Kaimo seniūnas Kručkas, seniai neapkentęs Oksanos, parašė skundą apie jos ryšį su vokiečių kareiviu.

Vieną vakarą jie atėjo. Klausą suėmė, jai į akis jis tespėjo pasakyti „atleisk“. 

Oksanai pažadėjo „atskirą sprendimą“.

Bausmė

Klausą tardė, mušė, kaltino išdavus rasę. Tribunolas nusprendė nešaudyti – reikėjo karių. Jis buvo pasiųstas į baudžiamąjį batalioną, kur mirtis beveik neišvengiama.

Oksana patyrė kitą likimą. Ji nebuvo teisiama – ji buvo laikoma „užkrėsta biologine medžiaga“.

Jai atliko priverstinę sterilizaciją – brutalią procedūrą, amžiams atėmusią galimybę turėti vaikų.

Pabaiga

Jų trumpas prieglobstis, pavogtas iš karo, buvo sunaikintas. Vokiečių sistema neleido meilės už ideologijos ribų. 

Klausas pateko į priešakines fronto linijas, Oksanai – liko bejėgis pažeminimas.

Karo mašina atėmė iš jų ne tik teisę į gyvenimą, bet ir į meilę.