Iš medikų užkulisių: ką per gyvenimą suprato chirurgas Arvydas Berenis
Šiame interviu - apie laikus, kai į operacinę tekdavo neštis „atlasą“ ir sprendimus priimti vietoje, apie pirmuosius budėjimus be anesteziologo ir apie tai, kas iš tikrųjų lemia, ar žaizda užgis.
Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į mediciną? Ar tai buvo vaikystės svajonė, ar sprendimas atėjęs netikėtai?
Kelias į mediciną turbūt prasidėjo visiškai netikėtai. Sprendimas buvo padarytas mano sesers - ji buvo metais vyresnė, pasirinko mediciną, įstojo į Kauno medicinos institutą. Ir kažkaip man, būnant šalia, tai natūraliai „prilipo“. Nebekilo daugiau jokių klausimų, kur aš studijuosiu.
Iš principo tų norų, kaip ir visiems jauniems žmonėms, buvo daug. Tarkim, galvojau apie psichologiją. Tais metais šioje srityje buvo pakilimas... Tėvas buvo statybininkas ir vis kalbėjo apie Vilniaus statybos institutą. Tai visai neblogai man skambėjo. Bet mūsų klasės kryptis buvo humanitarinė, mokėmės lotynų kalbos mokykloje - ir viskas kažkaip natūraliai susidėliojo...
O iš kur esate kilęs?
Iš Telšių.
Žemaitis?
Na, jau didesnio žemaičio tikrai nerasite...
O kodėl pasirinkote būtent chirurgiją, kur reikia sprendimus priimti čia ir dabar?
Kai prasidėjo mokslai, dar nebuvo kalbos apie specialybės pasirinkimą. Buvo bendri dalykai, svarbiausia buvo išlaikyti sesiją, atsiskaityti ir tęsti mokslą.
Tas nukrypimas prasidėjo turbūt ketvirtame kurse, kada aš pradėjau dirbti pas žinomą profesorių Jurgį Brėdikį, kardiochirurgijos korifėjų. Mūsų grupė buvo eksperimentinė. Tais laikais kardiochirurgijoje buvo labai daug naujovių.
Bet vis dėlto čia kraujas...
Man dėl pasirinkimo nekilo jokių klausimų. Aš jau buvau toje „kraujo jūroje“ ir supratau, kad būsiu chirurgas.
Ir kuo toliau mokaisi, tuo daugiau prisilieti prie skirtingų specialybių - matai terapiją, matai chirurgiją. Tais laikais dar nebuvo tokio diferencijavimo, buvome bendrieji chirurgai.
O jūsų pirmoji darbovietė?
Gavau paskyrimą į Skuodą. Ir labai nenorėjau važiuoti (juokiasi)... Bet dabar Skuodas man labai artimas ir pacientų iš ten sulaukiu labai daug. Beje, atidarant naują ligoninę Skuode dalyvavo ir mano buvęs dėstytojas profesorius Brėdikis, kuris tuo metu buvo sveikatos apsaugos ministras.
Kiek metų išdirbote Skuode?
Beveik dvidešimt. Vėliau buvau Skuodo ligoninės chirurgijos skyriaus vedėjas.
Vadovas nėra gydytojas, jis yra administratorius. Mano siekis buvo chirurgija. Man ten buvo viskas.
Labai dažnai, norint pagydyti žaizdą, reikia keisti žmogaus supratimą apie savo kūną, apie pačią žaizdą - kaip ji atsirado, kaip gyja.
Aš gyvendavau kartais ligoninėje - dienomis ir naktimis. Tarkim, internatūrą atlikau Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. Mes, du internai, kartais po savaitę neišeidavome iš ligoninės. Tiek turėjome noro, tiek degėme darbu.
Mes nuolat buvome operacinėje. Tada vyko labai daug operacijų ir mus priimdavo.
Visada pasiruošę dirbti?
Taip, visuomet pasiruošę darbui. Ir vyresni gydytojai visuomet tai įvertindavo. Tu būdavai pirmas asistentas, ne trečias ar penktas, kaip studentas. Nestovėdavai kažkur už nugarų - stovėdavai tiesiai prie operuojančio gydytojo.
Ir su tavimi jau elgdavosi kaip su tikru gydytoju. Tai buvo didelis postūmis, didelis įvertinimas būti chirurgu.
Ir dabar, jei kas paklaustų - ar ką nors keisčiau gyvenime, - suprantu, kad nieko nekeisčiau. Vadinasi, buvau ir esu tame kelyje, kuriame turėjau būti.
44 metai medicinoje. Koks momentas jus labiausiai suformavo kaip gydytoją?
Internatūra dar buvo toks laikotarpis, kai neneši pilnos atsakomybės. Vis tiek gali paklausti, pasitarti.
Pirmas ryškus darbo pradžios momentas - pirmas budėjimas Skuode. Atvažiavau jau kaip gydytojas. Buvo daug chirurgų, gal šeši, aš buvau septintas. Ir labai nenorėjau ten būti, net klausiau, kodėl mūsų tiek daug... Bet vis tiek pradėjau dirbti.
Pirmas budėjimas - apendicitas. Nebuvo anesteziologo. Reikėjo operuoti su vietine nejautra. Operacija sudėtinga - gangreninis apendiksas, netipiškoje padėtyje, pacientas stambus.
Man prakaitas bėga, seselės sako - kviečiame skyriaus vedėją. O jau naktis, gal pirma valanda. Galvoju - dar pabandysiu.
Operavau apie dvi su puse valandos. Buvo labai sunku. Bet tada aš pajutau, kad esu atsakingas žmogus. Kad galiu išgelbėti. Po to savaitę „gyvenau“ tuo pacientu. Bet viskas baigėsi gerai (šypsosi).
Dabar turite savo „Berenio kliniką“, kur viena iš jūsų sričių - sunkiai gyjančios žaizdos. Ką tokios žaizdos pasako apie žmogaus gyvenimą, ne tik apie jo kūną? Ar tai kažkaip susiję?
Man atrodo, tikrai susiję. Aš su tomis ilgai negyjančiomis žaizdomis dirbu jau daug metų - prižiūriu įvairių susirgimų kamuojamus pacientus, dažnai diabetikus ir ne tik. Ir labai aiškiai matosi ryšys tarp žmogaus mentaliteto ir tų negyjančių opų.
Labai dažnai, norint pagydyti žaizdą, reikia keisti žmogaus supratimą apie savo kūną, apie pačią žaizdą - kaip ji atsirado, kaip gyja. Mes niekada nežiūrime tik į vieną vietą - gydymas apima žmogų: koks hemoglobinas, kaip dirba širdis, ar nėra kraujotakos sutrikimų, kvėpavimo problemų.
Ir dažnai pamatai paprastus dalykus - žmogus net nėra buvęs pas kardiologą ar kraujagyslių chirurgą. O higiena... jos kartais labai trūksta. Ateina žmonės skirtingi - vienas iš kaimo, kitas po darbų, bet higieną vis tiek jiems reikia „įkalti“.
Būna, kad žmogus mėnesiais neplauna kojų, nes kažkas pasakė: „Tik nešlapink žaizdos.“ Tada prasideda - vynioja šiukšlių maišus, celofaną, maistinę plėvelę, kad tik vanduo nepatektų.
Aš tada imu ir pats plaunu - parodau, kad nuo vandens ir muilo niekas nenukrenta. Mes nebijome padėti nuplauti žaizdotus kūnus, tikrai nebijome...
Ir kai žmogui duodi tą paprastą laisvę, jis sako: „Aš dabar gyvenu kaip žmogus.“ Nebereikia su maišais vargti, eiti į dušą viena koja, kažkaip persikreipus. Gali normaliai nusiprausti. Atrodo paprasta, bet situacijos būna tikrai liūdnos.
O tas ryšys tarp žmogaus mąstysenos ir kūno - jis tikrai yra? Gal žmogus save graužia dėl kažko?
Yra. Ir čia, matyt, realizuojasi mano sena svajonė apie psichologiją. Nes mes kasdien turime būti ir psichologai. Svarbiausia - kad žmogus mumis, medikais, pasitikėtų. Jeigu jis to neturi, tada viskas griūva. Jis pradeda save graužti, „kramtyti“ iš vidaus ir galų gale palūžta.
Jeigu žmogus jau pradeda „kristi“, ir niekas jam neduoda impulso, tikėjimo, noro gyventi - rezultato nebus. Todėl mūsų darbas kartais yra tiesiog pasakyti tinkamą žodį.
Ir dar - labai pasikeitė požiūris į amžių. Kai aš pradėjau dirbti, 75 metų žmogus jau atrodė labai senas. Dabar 85-87 metų pacientai - visiškai normalu. Net 90 metų žmonės atlaiko operacijas.
Kardiologai sutvarko, traumatologai pakeičia sąnarius - ir žmogus gyvena toliau. Organizmas atlaiko daug daugiau, nei anksčiau galvojome.
Turite milžinišką patirtį kaip chirurgas. Ar dabar, atsigręžęs į praeitį, jaučiate, kad medicina smarkiai pažengė? Ar būna minčių, jei anksčiau būtų buvę galima padėti daugiau?
Be abejo. Tai, ko anksčiau negalėjome padaryti, šiandien yra visiška kasdienybė.
Pavyzdžiui, sąnarių keitimas. Kai pradėjau dirbti 1982 metais, gyvenome sovietiniais laikais - jokių normalių sąnarių protezų nebuvo. Buvo bandymų daryti kažkokias „pusines“ operacijas, bet jos nebuvo plačiai taikomos ir neturėjo gero rezultato.
Dabar tai yra standartinė procedūra.
Tas pats su kardiologija. Atsiradus kardiologiniams ir kardiochirurginiams skyriams, tūkstančiams žmonių buvo pailgintas gyvenimas. Žmonės, kurie anksčiau būtų mirę jauni, šiandien gyvena normaliai.
Stentavimas - kai į kraujagysles įdedami stentai - visiškai pakeitė situaciją. Dabar net ir su rimtomis problemomis žmonės gyvena įprastą gyvenimą. Ir tai yra didžiulis skirtumas.
Dažnai sakoma, kad gydytojai ilgainiui atbunka - pripranta prie kraujo, skausmo, net nelaimingų pacientų istorijų. Ar jūs tai jaučiate? Kur yra riba tarp profesinio šaltumo ir pavojingo cinizmo?
Turbūt gyvenime visko būna. Bet tas „atbukimas“ nėra toks, kaip kartais įsivaizduojama. Nėra taip, kad skausmas visada būtų vienodas ar kad žmogus nustotų jausti.
Tu vis tiek eini, darai ir bandai - pagal savo kompetenciją, o kartais ir virš jos - išspausti maksimumą iš to, ką tuo momentu matai. Atbukti iš tikrųjų neįmanoma.
Kiekviena mirtis vis tiek nusineša dalelę tavęs. Jei tu prie to prisilietei ir kažkas įvyko ne taip, kaip tikėjaisi - tai lieka. Net jeigu iš chirurginės pusės viskas buvo padaryta gerai, mirtis gali ištikti dėl nenumatytų komplikacijų - ūminė koronarinė būklė, insultas ar dar kažkas.
Šiandien, aišku, mes daug kam ruošiamės iš anksto. Yra algoritmai, viskas sustyguota - vertiname krešumą, paruošiame pacientą, skiriame vaistus, galvojame apie galimas komplikacijas dar prieš operaciją. Šitoje vietoje medicina labai pažengusi.
Bet gyvenimas yra gyvenimas. Aš visada sakau - kai Petras pašauks, gali kiek nori vaistų gerti, vis tiek nueisi pas Petrą.
Ar tikite likimu, ar tikite Dievą? Kodėl vienam žmogui viskas susiklosto gerai, o kitam - ne, net kai situacija neatrodo sudėtinga?
Nežinau, ar čia Dievas, ar likimas... Sunku atskirti. Gal tai yra kažkas „du viename“.
Yra toks posakis - kam lemta nuskęsti, tas nemirs sava mirtimi. Bet tai nereiškia, kad reikia sėdėti ir laukti. Nereikia tampyti likimo už ūsų, bet ir negalima galvoti, kad vis tiek kažkada mirsiu, tai nieko nereikia daryti.
Pastebėjau, kad žmogus, kuris nesusikoncentruoja tik į savo ligą ar bėdą, dažnai gyvena geriau. Jis kažkaip prisitaiko prie gyvenimo, įsijungia į jį ir visai neblogai išeina.
Pozityvumas gali pakeisti likimą?
Turbūt to likimo nenugalėsi, bet kartais jis tarsi šiek tiek atsitraukia ir palieka tave ramybėje. O jeigu žmogus visiškai „sukrenta“ į save, į savo apmąstymus, į savo ligą, į tą sunkumą - tada viskas tampa dar sudėtingiau.
Mes turime žmonių, gyvenančių su žaizdomis dešimtmečiais - jos neužgyja. Ir kai mes pradedame keisti tą mąstyseną, duodame daugiau pozityvumo, tada žiūrėk - dar padarome vieną kitą operaciją, ir net labai didelės, ilgai negijusios žaizdos užsitraukia.
Ir žmogus sako: „Aš gyvenime nemaniau, kad man taip gali nutikti.“ Jis jau būna susitaikęs, kad taip ir gyvens visą laiką. O pasirodo - galima pakeisti.
Tad daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus, nuo to, kaip jis gyvena ir kaip žiūri į savo situaciją.
Gal prisimenate kokį pacientą ar istoriją, kuri jus labiausiai palietė?
Labai daug tų istorijų per gyvenimą būta. Ir jos lieka.
Ypač traumų atvejai. Buvo tokia pacientė - dar dirbant Skuode atvežta iš Latvijos, iš darbų. Žemės ūkio trauma. Koja buvo beveik nuplėšta, nurauta nuo klubo sąnario. Aš nebuvau matęs tokios baisios žaizdos ir tokių sužalojimų.
Ir ji dar buvo gyva. Mes kovojome dėl jos gyvybės... Tokie vaizdai lieka visam gyvenimui - aš iki šiol matau tą žaizdą. Galėčiau prilyginti karo traumai, toks baisus sužalojimas.
Bet yra ir kitokių istorijų. Daug pacientų, kuriuos operavome dėl onkologinių ligų, kai atrodė - tikrai neištemps. O paskui, po truputį, jie „užsikabina“, atsitiesia ir gyvena.
Tai čia turbūt vienas didžiausių jūsų profesijos džiaugsmų?
Taip.
Tikriausiai malonu sutikti gatvėje pacientą, apie kurį kažkada galvojote, kad situacija beveik beviltiška?
Taip, sutinku tikrai daug jų ir gatvėje. Vieną kartą sutikau tokį pacientą - dabar jis dirba kažkokioje didelėje kompanijoje. Prieina prie manęs ir sako: „Daktare, jūs visai nepasikeitęs.“ Na, juokiuosi, gal tik šiek tiek pasenęs. Sako: „Jūs mane prieš keturiasdešimt metų operavote Skuode.“ Buvo motociklo trauma - plyšusios kepenys, dar įvairūs sužalojimai. Ir jis sako: „Visiškai atsigavau po tos operacijos.“
Jeigu žmogus jau pradeda „kristi“, ir niekas jam neduoda impulso, tikėjimo, noro gyventi - rezultato nebus. Todėl mūsų darbas kartais yra tiesiog pasakyti tinkamą žodį.
Sukūrė šeimą, turi tris vaikus. O tada buvo visai jaunas - kokių dvidešimties. Svarbiausia, jis sako - gyvena gerai. Ir tada supranti... Tuo metu, kai operavau, buvo toks jaunatviškas patosas, o dabar supranti, kad darai kažką labai didelio! Tik vėliau tai tampa rutina. Ateini į operacinę, dirbi savo darbą.
Bet, žinokit, net ir dabar, po tiek metų, po šimtų ar tūkstančių operacijų - kiekvieną kartą eidamas į operacinę aš gerai pagalvoju, kur galiu „įklimpti“, kur gali būti sudėtinga. Atrodo, viskas jau žinoma, viskas išbandyta - žinai kiekvieną sluoksnį, kur reikės pjauti, ką siūti. Bet vis tiek mintyse viską perbėgi iš naujo.
Dabar, aišku, lengviau - atsidarai „YouTube“, gali pasižiūrėti operacijas prieš eidamas į operacinę. Anksčiau to nebuvo.
Turėjome atlasus. Atsineši atlasą į operacinę, pasidedi. Žiūri į atlasą, tada į žaizdą, tada vėl į atlasą. Būdavo ir tokių situacijų. Tai buvo visiškai kitoks darbas.
Vis dėlto ar jūsų darbe būna ir komiškų situacijų? Kokią istoriją prisiminus vis dar galite nusišypsoti? Gal iš narkozės pabudę pacientai ką nors pasako?
Būna, aišku. Labai dažnai pacientai prieš operaciją sako: „Aš viską atlaikysiu - ką ką, bet narkozę tikrai atlaikysiu.“
Kartais sako: „Daktare, aš jau buvau operacinėje?“ Sakau - buvai, buvai. O jis: „Buvau užmigęs, bet trumpam.“ Tai tokių situacijų tikrai pasitaiko.
Komiškų momentų operacinėje būna nemažai. Operacinėje nemėgstame įtampos. Ten turi būti ramu - visa komanda dirba.
Mes stengiamės palaikyti gerą nuotaiką. Jei kažkas nepavyksta, jeigu kolegai nesiseka kažkuris etapas, negalima pradėti panikuoti. Nes tada išsiderina visas darbas. Tiesiog susikaupiame, pasakome - „čia truputį įstrigome“, visi susitelkia, ir po to viskas juda toliau.
Bet humoras padeda. Jis palaiko tonusą.
Koks jūs esate už ligoninės ribų? Kas padeda atsijungti po emociškai sunkių dienų?
Aš toks pats, kaip ir visi. Turiu namus, turiu sodą - obelis, kriaušes. Turiu kaimą. Pjaunu žolę, dirbu paprastus darbus.
Nebesu tas jaunas žmogus, kuris kažkur skuba ar ieško adrenalino. Man patinka paprasti dalykai - gamta.
Kartais tiesiog žiūriu į gyvūnus. Kartais dalyvauju medžioklėje, bet net neatsimenu, kad būčiau nušovęs žvėrį. Ne to ten einu. Man gražu pamatyti, kaip ateina šernė su jaunikliais, kaip viskas vyksta.
Žmonės gal įsivaizduoja, kad išeini į mišką ir ten kažkas vyksta, bet dažniausiai - tiesiog ramybė. Ir to užtenka.
Ar yra dalykų, kurių dėl profesijos teko atsisakyti? Ar kada nors dėl to gailėjotės?
Ne, niekada nesigailėjau. Jeigu dėl darbo praleidau kokį balių, koncertą ar neišvažiavau pailsėti - tai normalu. Toks darbas.
Man net tas poilsis... kartais nuo jo pavargsti. Aš pailsiu dirbdamas. Išeinu į darbą ir man gerai.
Labai pasikeitė požiūris į amžių. Kai aš pradėjau dirbti, 75 metų žmogus jau atrodė labai senas. Dabar 85-87 metų pacientai - visiškai normalu. Net 90 metų žmonės atlaiko operacijas.
Gyvenimas buvo kitoks - ypač anksčiau, sovietiniais laikais. Viskas buvo gana audringa, alkoholis liejosi. Bet kažkaip po 1991-ųjų aš visiškai atsisakiau alkoholio.
Tai buvo mano sprendimas.
Jau bus apie 35 metai? Įspūdinga valia.
Aš tiesiog taip nusprendžiau. Buvo tas laikotarpis - nepriklausomybės pradžia, rusų kariuomenės išėjimas. Viskas keitėsi.
Ir aš sau pasakiau - nenoriu pasiimti to „palikimo“. Ir nuo to laiko nebegeriu.
Iš pradžių galvojau - pabandysiu metus. O paskui tas vienerių metų sprendimas tapo visam gyvenimui.
O ką pasakytumėte žmogui, kuris nori mesti gerti, bet jam nepavyksta? „Tu gali negerti?“ - dažnai neveikia.
Yra tekę ne vienam pasakoti. Ateina pažįstami ir klausia: „Tu kodavaisi?“ Sakau - ne. „Vaistus gėrei?“ - ne. „Tai kaip sustojai?“ Tada atsisėdi ir pradedi kalbėtis.
Pradedi dėlioti labai paprastus dalykus. Sakau - pažiūrėk, kiek pliusų. Gali bet kada sėsti prie vairo, nereikia bijoti. Gali dirbti bet kuriuo metu. Finansiškai - akivaizdu: pinigų neišmeti.
Nes kaip būna - pirmas šimtas gramų brangus, o paskui jau viskas „pusvelčiui“. Ir tada prasideda problemos, kurių visai nereikėtų.
Bet žmonės dažnai sako: „Nenorėjau, bet vis tiek išgėriau.“
Tai reiškia - norėjai. Jeigu išgėrei, vadinasi, norėjai.
Aš pats būnu kompanijose, nesu prieš alkoholį kaip tokį. Galiu sėdėti su visais, galiu parvežti namo, jei reikia. Man tai netrukdo.
Aišku, kai visi jau gerokai įkaušę - tada tu jau tarsi „ne iš tos bangos“. Bet man tas netrukdo.
Aš visada sakau - tai yra pasirinkimas.
Bet kaip padėti žmogui susivokti?
Kartais užtenka labai paprasto dalyko - pasakyti tiesiai. Esu sakęs ir kolegoms: „Susiimk, nes jau apie tave kalba.“ Ne iš piktumo, o todėl, kad matai, jog negerai. Mes visi gyvename savo burbule. Kol esi jo viršuje - viskas atrodo gerai. Draugai ploja per petį, sako: šaunuolis, kompanijos siela. Bet iš šalies jau matosi visai kas kita. Ir kartais užtenka tokio pastūmimo, kad žmogus pradėtų galvoti.
O kaip dėl „vieno stikliuko“?
Yra du variantai - arba geri, arba negeri.
Taip, yra žmonių, kurie gali išgerti vieną taurę ir tuo viskas baigiasi. Bet problema prasideda tada, kai tu pradedi ieškoti progos išgerti.
Ne dėl šventės. Ne dėl kompanijos. O todėl, kad reikia. „Nervams raminti“ - tai čia jau signalas. Klausimas tada - kokie tie nervai, kad juos reikia taip raminti?
Grįžkime prie jūsų. Apie ką šiandien svajoja žmogus, padėjęs šimtams ar tūkstančiams?
Kartais atrodo, kad dar ne visiems padėjau.
Dar daug liko?
Taip, dar liko. Kartais klausia - kada į pensiją eisi? Sakau - kai pakvies Anapus, tada ir eisiu.
O kas po to?
Turbūt sėdėsiu ant debesies kraštelio ir žiūrėsiu, kas čia vyksta.
Tikite tuo?
Nežinau. Kartais tikiu, kartais žiūriu skeptiškai. Vienareikšmiškai pasakyti negalėčiau.
Turite 4 vaikus. Ar pasvajojate, kad kuris tęs jūsų pradėtus darbus?
Jaunėlis Andrius ruošiasi studijuoti mediciną. Jis dar dvyliktokas. Vyriausiasis sūnus Vytautas - dantų technikas, dirba Londone ir jam puikiai sekasi, bet aš bandau jį įkalbinti grįžti į Lietuvą. Tikiuosi, kad kada nors pavyks... Londone, statybų sektoriuje, vadovaujamą darbą dirba ir sūnus Mindaugas. Dukra Monika - kineziterapeutė Skuodo ligoninėje. Visais labai džiaugiuosi ir leidžiu rinktis patiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą