Ištikimiausi draugai niekada neišduoda: į Klaipėdą atvykusių ukrainiečių augintinių istorijos

Kiekviena žmogaus papasakota istorija - jo likimas. Ne kartą rašėme, ką turėjo žmonės ištverti, ką patirti, krentant bomboms ir šaudant pabūklams, nusprendę trauktis į saugesnes vietas.

Šį kartą ne apie žmones ir jų patirtas kančias. Šį kartą - apie jų naminius augintinius, kurie iki karo dažniausiai gyveno ramų ir sotų gyvenimą. Mylėjo savo šeimininkus ir buvo jų mylimi. Prasidėjus karui jie irgi patyrė didelį stresą, o dalis jų kartu su savo šeimininkais atvažiavo į svečias šalis, bėgdami nuo karo. Deja, tik dalis. Šį kartą apie besąlygišką meilę ir ryšį, kurį sunku apsakyti žodžiais. Kalbėjomės su Klaipėdoje gyvenančiais ukrainiečiais, kurie, bėgdami nuo karo žiaurumų, nepaliko likimo valiai ir savo brangiausių augintinių, pasiėmė juos kartu su savimi.

Halina su savo vaikais iš Kyjivo srities į Klaipėdą atvažiavo su spanielių veislės šuniuku Gorkiu: „Nuo pat vaikystės augau kaime, tai aplink mane netrūko nei katinų, nei šunų. Iš čia, matyt, ir atsirado meilė gyvūnams. Visada buvau pirma, kai reikėdavo gyvūnus pamaitinti. Jie mylėjo mane, aš - juos.

Kai baigiau studijas Kyjive ir sukūriau šeimą, su vyru nusprendėme, kad mums reikia augintinio. Tetos pažįstamoje šeimoje kalytė atsivedė daug gražių šuniukų, tai mes vieną iš jų ir priglaudėme. Taip jau Gorkis su mumis 6 metus. Labai protingas ir jautrus šuniukas. Labai mėgsta žaisti su mano mažamečiais vaikais. Gorkis Ukrainoje gyveno bute, todėl išvesti kiekvieną dieną kelis kartus į lauką jį pavedžioti man buvo tapusi kasdiene malonia rutina. Vieną kartą mūsų Gorkis, prieš kokius 3 metus buvo stipriai susirgęs. Mūsų šeimai tai buvo pačios liūdniausios dienos. Esu labai dėkinga vyro pažįstamam veterinarui, kuris paskyrė teisingą gydymą ir išgydė mūsų Gorkį.

Kai prasidėjo karas ir mes nusprendėme trauktis link vakarinės Ukrainos sienos, mums su vaikais net minties nekilo, kad Gorkį galėtumėme kur nors palikti. Nors žinau, kad buvo ir tokių žmonių, kurie šoko apimti bėgo iš namų, palikdami savo augintinius likimo valioje. Tikra tragedija. Žinau, kad Ukrainoje veikė ir specialūs savanorių būriai, kurie ieškodavo paliktų augintinių tuščiuose namuose ir stengdavosi juos išvaduoti iš įkalinimo. Buvo ir žiauriai liūdnų istorijų, kai savanoriai nespėdavo išgelbėti vargšų gyvūnų.

Gorkis kelionę iškentė labai gerai. Mūsų pareiga buvo tik pasirūpinti vandeniu ir maistu. Lenkijoje maisto teko ir pirktis. Atvažiavus į naujus namus Klaipėdoje Gorkiui reikėjo apsiprasti. Iš pradžių neramiai vaikščiojo po naujus namus, buvo kelis kartus užstaugęs. Bet šalia savęs matydamas artimiausius žmones, greitai nusiramino. Dabar drąsiai Klaipėdoje vaikšto po parkelį, esnatį šalia mūsų buto, kuriame gyvename, ir bendrauja su vietiniais šuniukais. Gorkis yra labai draugiškas šuo ir mes visi jį labai mylime. Tik šeimininko, mano vyro, labai pasigendata, nes jis liko Ukrainoje.“

Margarita iš Donecko srities į Klaipėdą atvažiavo su dviem katinais - Vasia ir Rodionu. Vasia ir Rodionas yra tos pačios vados broliai. Margarita pasakoja: „Katinai yra mano mėgstamiausi gyvūnai. Tai mano visas gyvenimas, aš dėl jų gyvenu. Per visą gyvenimą esu turėjusi ne vieną katę ar katiną. Vasia ir Rodionas gimė prieš 4,5 metų. Tada nusprendžiau pasilikti abu broliukus. Nuo pat mažų kamuoliukų jie pas mane ir užaugo į didelius katinus. Donecko srityje su seserimi gyvenome kaimiškai iki pat karo. Tai mano katinai irgi kaimiškai užauginti, sodyboje vaikščiojo, kur nori, pareidavo, kada jiems reikia.

Nors ir broliai, bet charakteriai jų skirtingi. Vasia aktyvus, energingas, vietoje nenusėdintis katinas, Rodionas, priešingai, ramus, tingus, atsargus, viską iš anksto apgalvojantis. O dar sako, kad gyvūnėliai neturi charakterio. Viską jie jaučia, viską supranta.

Kai prasidėjo aktyvūs karo veiksmai ir labai priartėjo frontas, keliais savaites labai garsiai girdėjome intensyvius sprogimus. Mano katinėliai buvo labai išsigandę. Sulindo po lovomis skirtingomis. Nėjo iškrapštyti, nei ėdė, nei lakė. Vėliau Vasia visai parai buvo dingęs. Rodionas namie nakvojo, o Vasios nebuvo. Labai išsigandę buvome. Bet paskui grįžo. Tas karas žmones paveikė, bet ir gyvūniukus paveikė, jie tokie suglumę buvo.

Kai jau nusprendėme važiuoti pas giminaičius į Vakarų Ukrainą, įsitaisiau dvi specialiai katinams gabenti pritaikytas dėžutes. Rodionas ramiai visą kelionę laikėsi, o Vasia kniaukė ir vaitojo. Sunku jiems apsiprasti naujoje vietoje buvo. Matėsi, kad tokie sutrikę abu.

Dar labai buvau išsigandusi Bukarešto autobusų stotyje. Paprašiau savo bendrakeleivės pasaugoti katinus, o pati nuėjau dėl bilietų pasiteirauti. Grįžtu po pusvalandžio, mano bendrakeleivė šaukia, verkia, matau, kad Rodiono dėžutėje nebėra. Ir aplinkui niekur nematyti, o žmonių daug. Matyt, kažkaip nepastebimai atsidarė narvelis, ir Rodionas išėjo, o mano palikta prižiūrėtoja nepamatė. Net nežinau, į kurią pusę bėgti ieškoti. Bėgu ilgais koridoriais akis išplėtusi, šaukiu savo katiną vardu, žmonės galvoja, kad jau protas pasimaišė. Viename koridoriaus gale vazonuose augo tokie fikusai, labai panašų ir mes namie turėjome. Žiūriu, mano Rodionas viename jų įsitaisęs. Kiek daug laimės buvo, kad radau.

Dabar Klaipėdoje jau beveik metai, kaip su savo katinukais gyvename bute. Gyvenimas kitas, jau ne kaimiškas - miestietiškas. Iš pradžių jiems labai sunku buvo apsiprasti ir prie mažesnės erdvės, ir prie naujos vietos. Atsisėsdavo abu prie buto lauko durų ir sėdėdavo ištisai. Kur čia juos išleisi, jiems teritorija nepažįstama, nepripratę.

Kai tik atvažiavome į Klaipėdą, labai padėjo savanoriai ir geri žmonės, už tai esu jiems labai dėkinga. Jie ne tik padėjo įsikurti, reikiamų daiktų gyvenimui davė, bet ir mano brangenybes globojo. Kas indelį vandeniui lakti, kas kačių maisto, net karstynę, tualeto dėžutę suorganizavo. Dabar tik kraiko reikia nupirkti. Labai gerai, kad jie nuo mažens buvo pratinti dėžutėje gamtinius reikalus atlikti, nors ir kaime gyveno. Vasia su Rodionu gana greitai prie naujų gyvenimo sąlygų prisitaikė. Tik jaučiu, kad labai į lauką norėtų lėkti, vis ant palangės atsisėdę ilgesingai žiūri. Jie taip pripratę gyventi. Bandžiau su pavadėliu kelis kartus vesti, bet tada jie neina, pavadėlis nepatinka. Štai toks tas katinų charakteris. Bet esu laiminga, kad esame kartu, kaip viena šeima. Nieko mums netrūksta, tik labai savo gimtų vietų pasiilgome. O ir peštis Vasia su Rodionu nustojo, matyt suaugo, surimtėjo. O anksčiau, būdavo, be perstojo dūksta, tik spėk namie vazas gaudyti, kad nesudužtų.“

Tai tik kelios istorijos, bet jos taip nuoširdžiai ir nesuvaidintai atspindi vieną tiesą - žmogaus ir gyvūno draugystė geriausiai atsiskleidžia sunkiausiuose išbandymuose. Tas pats ir žmonių pasaulyje.