Istorijos patvoryje likusi unikalioji Nemirseta

Nuo XV a. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ištisus šimtmečius ši gražų, kuršišką pavadinimą turinti vietovė buvusi tolimiausias vokiečių žemių pakraštys, ir šiai aplinkybei pabrėžti naudota net ikoninė frazė.

Visiškai šalia Nemirsetos, pušynuose, galima rasti ir pasiutusiai retą Mažojoje Lietuvoje reliktą - 1422 m. Melno taikos sutarties pagrindu pažymėtos sienos likutį: griovį, kuris išliko iki mūsų dienų. Tačiau bene labiausiai Nemirsetą jau tarpukariu garsino dabar griuvėsiais tapęs kurhauzas, kuriam buvo prilipdyta orgijų, lėbavimų bei meilės už pinigus salos etiketė.

Be kita ko, Klaipėdoje, Skulptūrų parku paverstose senosiose miesto kapinėse stovintis 1923 m. sausio 15-osios sukilimo aukoms atminti skirtas obeliskas yra atgabentas iš tos pačios Nemirsetos, kurioje atliko pasienio riboženklio funkciją.

Vardas ir posakis

Pažintį su šia oficialiai nuo 1958 m. prie Palangos miesto prijungta vietove galima pradėti nuo jos pavadinimo, kurio kilmė laikoma kuršiška, tačiau esama keleto etimologinių versijų. Populiariausia - sudurtinis žodis: asmenvardis Nemira ir kuršių kalbos žodis „seta“, reiškiantis kiemą, sodybą.

Panašiai aiškinama ir 1253 m. Kuršo dalybų akte įvardytos archajiškos, su Mėguvai priklausančia Nemirseta besiribojančios kuršių Pilsoto žemės reikšmė: pavadinimas galimai kilo nuo žodžių „pilis“ ir „sata, seta“ - ūkis, aptverta sodyba.

Kai kurie vokiečių tyrinėtojai pateikia ir kitokią versiją: esą „niemirs“ kuršių kalba reiškė nesantaiką, o „sata“ - sodybą.

Nymmersatt - tai ankstyviausias šio pajūrio kaimelio ar vietovės pavadinimas, fiksuotas 1434 m., kai buvo paminėta karčema, įsikūrė pasienio sargybos būstinė. Tai susiję su 1422 m. Melno taikos susitarimu nustatyta tarpvalstybine siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (konkrečiau - Žemaitijos) ir Vokiečių ordino, kuriam ir atiteko Nemirseta.

Bėgant šimtmečiams ji turėjo keletą vis besikeitusių lietuviškų pavadinimų variantų: Nemerzatė, Nimerzatė, kol nusistovėjo dabartinis vardas.

Taigi, valstybinė siena išliko nepakitusi beveik 500 metų iki po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m. pasirašytos Versalio sutarties. Tiesa, Nemirseta vėl vokiečiams buvo atitekusi 1939-1941 m.

Iki mūsų dienų kad ir gerokai užslinkęs, bet yra išlikęs tą istorinę XV a. sieną ženklinantis, į Kultūros vertybių registrą įrašytas griovys. Pro jį pravažiuoja visi, nes apie 0,5 m gylio, viršuje - 3 m pločio ir 500 metrų ilgio reliktas ties Palangos Plytinės rajonu kerta pajūrio mišku besidriekiantį dviračių taką iš Karklės į Palangą.

Dabar Nemirseta - rami ir jauki poilsiavietė, labiausiai garsėjanti kempingais, paplūdimiais. Ji - savotiškas Palangos satelitas, tačiau Vokiečių imperijos laikais reiškė daug daugiau.

„Linkėjimai iš Nemirsetos, kur baigiasi Vokietijos Reichas!“ Tokiais lozungais buvo ženklinamas ne vienas XIX a. pab. - XX a. pr. atvirukas su Nemirsetos vaizdais. Vokiškai skamba poetiškiau: „Gruß aus Nimmersatt, wo das Deutsche Reich ein Ende hat!“ Šiame sakinyje užslėpta ir propagandinė žinutė, mat vokiškai „nimmer“ reiškia „niedada“, o „satt“ - „sotus“. Posakis aliuzija į niekada nesibaigiantį Reicho ekspansinį apetitą: juk, štai, kaip toli į šiaurę tęsiasi jo žemės.

 Iš XV a. karčemos ir XVIII-XIX a. veikusios pašto stoties vietoje pastatyto Nemirsetos kurhauzo dabar liko tik vaiduoklis. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Karaliaus žodis

Mokslininkams Nemirseta - vertingas ir vienas įdomiausių Mažojoje Lietuvoje tyrimų objektų. Anot istorikės Janinos Valančiūtės, 1540 m. Nemirseta kūrėsi prie nuo Ordino laikų svarbaus pajūrio kelio iš Karaliaučiaus į Rygą. Pats kaimas formavosi savaimingai, veikiamas pajūrio landšaftinių ypatybių ir kuršių bei vakarų žemaičių gyvensenos tradicijų.

XVIII a., be karčemos ir pasienio sargybos posto, Nemirsetoje buvo 9 sodybos. Gyvenvietė vystėsi kaimo principu. 1773 m. atidaryta pradinė mokykla, metais anksčiau veikti pradėjo vėjo malūnas, o 1774 m. vyriausiasis amtmonas gavo leidimą statyti karčemą.

Nuo XVIII a. antrosios pusės pavadinimu „Immersatt“ veikė Nemirsetos pašto įstaiga. Savitas ir jos pavadinimo aiškinimas: esą vietovardis „Nimmersatt“ (vok. „niekada+sotus“) labai nepatiko pašto stotyje apsistojusiam Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui III (1797-1840) ir jis savininkui nurodė pakeisti pavadinimą į „Immersatt“ (vok. „visada+sotus“).

Pasak istoriko Dainiaus Elerto, pašto stotis buvusi paskutinis taškas, važiuojant iš Prūsijos į Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Pro Nemirsetą Rygos, Sankt Peterburgo ir Maskvos link vedęs pašto kelias buvo labai svarbus ir juo keliavo daugybė žmonių ir prekių. Gana didelėje (stovėjo arklidės, kalvė, karčema, daržinės šienui laikyti) pašto stotyje buvo sandėliuojamos prekės, tvarkoma dokumentacija, ilsėdavosi vežikai ir keleiviai.

Teigiama, kad šioje vietoje XIX a. buvo apsistojęs ir žymusis vokiečių kompozitorius Wilhelmas Richardas Wagneris (1813-1883).

„Šis objektas buvo labai svarbus tarpvalstybiniame kontekste. Tuomet, kai Rusijos imperija užgrobė ir padalino ATR, o Lietuva atsidūrė Rusijos įtakoje, galima sakyti, Nemirseta tapo europinės ir azijietiškos kultūros riba“, - yra pasakojęs D. Elertas.

Reikšminga kaimelio vystymosi detalė: pustomų kopų tvirtinimas, medžių sodinimas XIX a. pr.

„Maždaug prieš 20 metų Nemirsetos pašto stotį supo smėlio jūra, kurią versdavo judėti kiekvienas vėjo pūstelėjimas. Ši aplinka atrodė netinkama jokiai žmogaus veiklai ir grėsė šalia įsikūrusioms sodyboms bei dar tinkamoms apdirbti žemėms“, - rašyta 1820 m. „Valsčiaus žiniose“.

Kopų sutvirtinimo ir apželdinimo mišku iniciatyvos ėmėsi paštininkas Lohmejeris, o vėliau jo darbus tęsė kitas paštininkas Mellien. Tokiu būdu padidėjo žemdirbystei tinkami plotai, todėl pajūryje kūrėsi žvejai, o rytinėje pašto kelio pusėje - ūkininkai.

XX a. pr. atvirukas su garsiąja fraze apie šiauriausią Vokietijos Reicho pasienio punktą ir ekspansines vokiečių ambicijas. Deniso NIKITENKOS archyvo nuotr.

Nuodėmingasis kurhauzas

Tačiau pats svarbiausias ir garsiausias Nemirsetos objektas - kurhauzas, statytas XIX-XX a. sandūroje, buvusios senosios XV a. karčemos sodybos vietoje, rytinėje kelio Klaipėda-Palanga pusėje. Iškilo viešbutis, kuris priklausė Karnowsky šeimai.

1912 m. žemėlapyje matyti, jog kurhauzo sodybos struktūra susiklostė pagal Rytprūsių sodybų istorines tradicijas: visi 4 pastatai (korpusai) stovėjo kiemo pakraščiais, o jo vidus buvo neapstatytas. Už kiemo į pietus tęsėsi nemažas kurhauzo sodybos dirbamos žemės plotas, už jo - sodas (brūzgynuose seni, alėjas menantys medžiai auga iki šiol). Už kiemo į šiaurę ir į pietryčius XX a. I p. kartografijoje pažymėti tvenkiniai. Nuo kurhauzo sodybos per kelią į vakarus vedė takas prie jūros (jis arba jo fragmentai ir dabar yra).

Prieškariu Nemirsetos kurhauze buvo įvairaus dydžio viešbučio kambariai svečiams, biliardo patalpa, į sodo pusę - salė. Iš pastarosios išeinant į sodą link mūrinės tvoros buvo įrengtas dengtas praėjimas (kolonada).

Egzotiškiausias kurhauzo periodas - XX a. pradžia bei tarpukaris, kai jame veikė kazino (ruletė) ir viešnamis. Čia praleisti laiko atvykdavo vyrai ne tik iš Palangos, Klaipėdos, bet ir iš tolimesnių vietų. Laisvo elgesio mergelės karietomis esą buvo vežamos iš Klaipėdos ir Telšių, nes Palangoje jų menamai nebuvo.

Apleista, bet išlikusi, paveldosauginė Nemirsetos laivų gelbėjimo stotis, pastatyta kartu su analogiškomis stotimis Nidoje, Juodkrantėje, Kopgalyje 1870-1890 m. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Apie Nemirsetos kurhauzą 1933 m. straipsnyje „Kas yra Nemerzatė?“ rašė vasaros laikraštis „Palanga“.

„Nemerzatė yra Palangos užkulisis pasislėpti nuo atsibodusių Palangoj asmenų, nuo pažįstamų veidų ir nuo kitų nepatogumų. Užkulisis visokių linksmybių, džiaugsmų ir malonumų vasaros metais“, - paaiškino Vl. Medžiokalniu pasivadinęs laikraštininkas.

Esą į kurhauzą dalis Palangos vasarotojų, pramogų ieškotojų dažnai mėgdavo daryti „ekskursijas“.

„Kaip sakoma, linksmai paūžti ir laisvai tą valandą kurortiškai pagyventi. Tie pramogų ieškotojai su pilnom kišenėm pinigų, susižvejoję Palangos bendrose maudyklėse gelsvakases “undines„ taksomotorais, vėjais nušvilpia į tą kurhauzą ir tenai, kaip poetas sako, naktis be miego praeina valsų ir fokstroto sūkuriuose tarp cigaro dūmų ir saldžių pabučiavimų“, - užuominomis rašė Vl. Medžiokalnis.

Praūžus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, nuo 1946 m. Nemirsetoje įsikūrus sovietinės kariuomenės dalinio mokymo centrui, 1952 m. - radiolokacinei kuopai, kurhauzas ir jo komplekso statiniai naudoti jų tikslams. Paveldas buvo suniokotas, o išvykus rusų kariuomenei, apleistas liko merdėti. Kone dešimtmetį jis priklauso vienai privačiai bendrovei ir yra užkonservuotas, avarinės būklės.

Už kelių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Nemirsetos yra išlikęs unikalus reliktas: 1422 m. Melno taikos sutarties sienos fragmentas (500 metrų ilgio griovys). Deniso NIKITENKOS nuotr.