„Ištrintų“ juostų paslaptis atskleista: kodėl NASA sunaikino originalius nusileidimo Mėnulyje įrašus

Juostos, kuriose buvo saugoma originali aukštos kokybės „Apollo 11“ misijos transliacija, buvo ištrintos po to, kai NASA jas tyliai išsiuntė į nepaženklintą saugyklą. Nors kiti istoriniai 1969 metų misijos įrašai išliko, žinia apie dalies vaizdo medžiagos dingimą pakurstė neįtikėtinas sąmokslo teorijas: esą agentūra slepia tai, ką iš tikrųjų pamatė astronautai, arba išvis suklastojo visą misiją.

Dabar šviesą į „ištrintų“ juostų likimą metė Timas Dodas, geriau žinomas kaip „YouTube“ tinklaraštininkas „Everyday Astronaut“. Jo teigimu, prarasti kadrai buvo tik atsarginių magnetinių juostų rinkinys su neapdorotu signalu iš kosmoso, rašo „Daily Mail“. T. Dodas paaiškino: NASA šias atsargines kopijas laikė ne tokiomis svarbiomis, nes visi pagrindiniai duomenys, vaizdo ir radijo signalai buvo sėkmingai perduoti į Hjustoną ir tiesiogiai transliuojami per televiziją.

Istorinės „Apollo 11“ misijos atsarginės kopijos buvo klaidingai perrašytos, kai NASA pakartotinai panaudojo senas magnetines juostas dėl laikmenų trūkumo 1970 ir 1980 metais. Anot jo, tuo metu niekas negalėjo numatyti, kad ateities technologijos leis padidinti neapdorotų kadrų skiriamąją gebą (upscaling) ir pagerinti kokybę, kas šiandien tapo realybe.

Nepaisant to, NASA vis dar saugo tūkstančius valandų duomenų, įrodančių pirmojo nusileidimo Mėnulyje tikrumą, įskaitant telemetrijos versijas, garso ir vaizdo įrašus iš Hjustono archyvų, nors ir prastesnės kokybės.

T. Dodas pridūrė, kad kosmoso agentūra taip pat išsaugojo stulbinamai ryškią 70 mm juostą iš kamerų, kurias „Apollo“ astronautai naudojo tiesiogiai Mėnulyje. Tokios klasės juosta naudojama IMAX filmuose net ir praėjus 57 metams.

Techninės praradimo detalės

T. Dodas, kuriantis edukacinius vaizdo įrašus apie raketas, kosmoso tyrimus ir NASA istoriją, išsamiai išanalizavo, kas nutiko ištrintiems įrašams, pradėdamas nuo to, kaip signalas buvo perduodamas iš „Apollo 11“ į Žemę.

Tiesioginė transliacija iš Mėnulio pasiekdavo priėmimo stotis (įskaitant vieną Mohavės dykumoje, Kalifornijoje), o tada būdavo padalijama į du srautus.

Pirmasis srautas keliaudavo į skrydžių valdymo centrą Hjustone stebėjimui realiuoju laiku. Ten buvo įrašoma visa telemetrija apie laivo būklę, garsas ir vaizdas. Vaizdo medžiaga valdymo centre buvo konvertuojama iš Mėnulio „lėtojo skenavimo“ (slow-scan) formato į standartinį televizijos formatą NTSC naudojant „kineskopo“ metodą – iš esmės agentūra filmavo vaizdą iš monitoriaus kita kamera, kad jis būtų tinkamas TV transliacijai. Būtent šią konvertuotą versiją visuomenė matė savo televizorių ekranuose 1969 metais. T. Dodo teigimu, ji buvo prastesnės kokybės nei vaizdas magnetinėse juostose, tačiau tam laikmečiui – „pakankamai gera“.

Antrajame sraute buvo neapdorota atsarginė kopija, kuri buvo įrašoma tiesiai į dideles magnetines juostas. Ritės buvo maždaug 30 cm pločio ir atrodė kaip milžiniškos garso kasetės.

NASA šias juostas laikė draudimu tam atvejui, jei ryšys tarp „Apollo 11“ ir Hjustono nutrūktų. Krizinėje situacijoje agentūrai būtų reikėję išanalizuoti neapdorotus duomenis, kad suprastų, kas nutiko ne taip. Tačiau to neprireikė.

„Jie turėjo transliaciją. Nebuvo taip, kad eteris nutrūktų ir jie prarastų signalą“, – interviu aiškino T. Dodas.

Kodėl skrydžiai nutrūko

Visgi „YouTube“ kanalo vedėjas pripažino, kad skeptikai turi vieną svarų argumentą ginčuose dėl išsilaipinimo Mėnulyje tikrumo – mįslę, kodėl misijos nutrūko 1972 metais. T. Dodas teigė, kad tikroji Amerikos Mėnulio misijų sustabdymo priežastis buvo milžiniška ekonominė „Saturn V“ raketų konstravimo ir paleidimo kaina.

„Suprantu nusivylimą: esą mes tai padarėme prieš 54 metus ir praradome šią galimybę. Tačiau mes taip pat išleidome 300 mlrd. dolerių, skaičiuojant šiuolaikiniais pinigais, kad ten patektume“, – sakė jis.

Ir pridūrė: „Turėjome sukonstruotas dar tris raketas ir įrangą, turėjome tam paruoštą įgulą, bet tiesiog pasakėme: „Ai, tai neverta pastangų“. Štai kas mane liūdina.“