Japoniškame sode prasidėjo Hanami: kai sakuros užburia žydėjimu

Japoniško sodo Lietuvoje, beje, plotu – 16 ha – ir didžiausio Europoje, įkūrėjo Šarūno Kasmausko žodžiais, sakurų žydėjimas šiemet ankstyvas – japoniškos vyšnaitės šiemet sužydo maždaug dviem savaitėmis anksčiau negu įprastai.

Japonijoje Hanami – tai ne tik gėrėjimasis žydinčiomis sakuromis. Hanami metu japonai keliauja į vietas, kuriose gausu žydinčių sakurų: susėdę po jomis žmonės bendrauja, valgo atsineštus pietus ar vakarienę su šeimos nariais, draugais ir bendradarbiais.

„Japonijoje Hanami – tai pavasaris, akimirkos džiaugsmas, gamtos virsmas, naujo gyvenimo pradžia, metas naujiems sumanymams ir veiksmams. Labai greitai, vos po kelių dienų vyšnių žiedai nubyra, juos nuplaka ir išnešioja vėjai.

Žiedų trapumas turėtų priminti, kad ir žmogaus gyvenimas trunka vos akimirksnį. Skirtingai negu lietuviškos vyšnios sakuros nemezga vaisių. Tačiau vaizdas, kai visos kartu pražydusios, atrodo tarsi baltai rausvi debesys dangaus fone, arba kai jau nužydėję žiedai plaikstosi vėjyje, yra neatskiriama japoniško pavasarinio peizažo dalis“, – dabar Japoniškame sode dar tvyrantį grožį vaizdingai apibūdino Š. Kasmauskas.

Japoniškame sode jo įkūrėjas Š. Kasmauskas su žmona Gražina prieš 4-erius metus pasodino 500 kelių veislių sakurų medelių, per du kartus pargabentų tiesiogiai iš Japonijos, – iš jų svarbiausios yra Yošino veislės, žydinčios puošniais baltais ir švelniai rožiniais žiedais.

Paklaustas, kaip gi sumanė sodo pagrindinės kalvos papėdėje užsodinti sakurų giraitę, Š. Kasmauskas sakė, kad iš pradžių buvo sumanyta tik sakurų alėja. Pirmuosius medelius joje pasodino Sugiharos žmogiškųjų išteklių asociacijos nariai, garbaus amžiaus žmonės, atvykę iš Japonijos.

„2010 metais platesnei Lietuvos visuomenei pristatėme savo sodybą, kurią kuriame jau 17 metų, o mums talkina bičiulis, kone kasmet iš Japonijos atvykstantis sodininkystės meistras Hajime Watanabe su savo komanda. Tuomet, talkinat Japonijos ambasadai, ši asociacija pas mus surengė kultūrinę programą ir alėjoje pasodino pirmuosius vardinius medelius“, – pasakojo Japoniško sodo savininkas.

Sode sakuros pildėsi palaipsniui: atsirasdavo vis daugiau žmonių, atvykstančių iš visos Lietuvos, kurie norėjo, kad jame augtų jų vardinės sakuros. Todėl ir buvo sumanyta jų gausiai atsigabenti iš Japonijos. Atsivežė 2 metų maždaug 1,5–2 metrų aukščio sodinukus, kurie per 4-erius metus jau pasiekė 2,5–3 metrų aukštį ir tapo gražia giraite.

Šiuo metu kone visos giraitėje pasodintos sakuros turi savo mecenatus: žmonės, palaikydami Šarūno ir Gražinos idėją, įsigyja medelius, prie jų pritvirtinamos vardinės lentelės. Tarp mecenatų – nemažai ir žinomų šalies asmenų pavardžių.

„Beliko koks 30–40 neįvardintų lentelių. Kiti žmonės savąsias sakuras pavadina išmoningai, tarkim, viena kretingiškė savo įsigytą sakurą pavadino „Silvijos svajone“. Ji sakė norinti, kad po ja atsisėdę žmonės kurtų svajones. Netgi tada, kai mūsų nebebus, žmonės svajos, o šis medis turės savąjį vardą“, – kalbėjo Š. Kasmauskas.

Jis sakė, kad savo sodo medelyne dar turi apie 100 nepasodintų sakurų ir dabar joms ieško tinkamiausios vietos, kur galėtų jas ilgam įkurdinti. Sakuros šiuo metu balta ir rožine spalvomis jau puošia sodą skirtingose jo erdvėse, joms reikia užuovėjos, nes medeliai atviroje vėjuotoje erdvėje sunkiai prigyja.

Sakuras, šeimininkas tikino, būtina kas rudenį nubalinti, kaip ir vaismedžius, nes mūsų žiemos – šiltėja, prasideda ankstyva vegetacija, apninka kenkėjai. Pasidomėjus, ką gi dar numatė ir taip jau 16 hektarų meniškai sukurtame japoniškame kraštovaizdyje, Š. Kasmauskas atsakė, kad artimiausiuose planuose – laikiną arbatos namelį paversti japoniško stiliaus kavinuke, kur žmonės galėtų sušilti ir paskanauti japoniškų skanėstų, taip pat – sodo apačioje įrengti salę edukacijoms ir kitiems renginiams.