Ant miškingos kalvos viršūnės rytinėje Ohajo valstijos dalyje stūkso milžiniškas smiltainio riedulys, kuriame iškalta daugiau nei šimtas senovinių ženklų, kurių kilmė iki šiol nėra aiški. Ši vieta, žinoma kaip Barnesville petroglifas, jau daugelį kartų traukia archeologus, vietos gyventojus ir net sąmokslo teorijų šalininkus. Nepaisant dešimtmečius trunkančių tyrimų, jo kūrėjai ir paskirtis vis dar kelia diskusijų.
Akmuo, vietinių dažnai vadinamas „Track Rocks“, yra padengtas gyvūnų pėdsakais, žmonių veidais, gyvatėmis ir abstrakčiomis formomis. Nors kai kurie raižiniai išliko gana aiškūs, kiti laikui bėgant išbluko arba buvo pažeisti. Ši vieta laikoma vienu paslaptingiausių, bet mažiausiai ištirtų vietinių Amerikos tautų kultūros paveldo objektų Ohajo valstijoje.
Kas iš tikrųjų išraižė šiuos ženklus?
Mokslininkai seniai bando nustatyti, kas smiltainyje paliko šiuos atvaizdus. Kai kurie ankstyvieji ekspertai šį darbą priskyrė Adenos kultūrai, gyvenusiai šiame regione nuo 500 m. pr. m. e. iki maždaug 300 m. e. m.
Tačiau ši interpretacija pasikeitė palyginus radinį su kitais regioniniais paminklais. Petroglifų eksperto Džeimso L. Svaugerio teigimu, daugelis pėdsakų yra labai panašūs į rastus Pensilvanijoje bei Vakarų Virdžinijoje ir siejami su Monongahelos kultūra, kuri Ohajo slėnyje dominavo apie 1200 m. e. m. Tyrėjai pastebi stilistinį panašumą su daugeliu Aukštutinio Ohajo slėnio paminklų.
Taip pat esama įrodymų, rodančių Odžibvės tautos įtaką. Visgi tyrėjai sutaria dėl vieno – raižiniai buvo sukurti vietinių indėnų tautų, o jų vieta ir atlikimas buvo gerai apgalvoti.
Kas matoma ant uolos šiandien?
Iš pirmo žvilgsnio objektas atrodo kaip paprastas miške gulintis riedulys. Tačiau įsižiūrėjus galima pamatyti daugiau nei 100 užfiksuotų raižinių. Juose atpažįstami lokių, elnių, paukščių, žmonių ir gyvačių pėdsakai, sudėtingos spiralės bei išskobti veidai. Kai kurie vaizdai primena ištemptas gyvūnų odas.
Barnsvilio petroglifas yra žinoma archeologinė vietovė, esanti maždaug už trijų mylių į pietvakarius nuo Barnsvilio kaimo. Šie raižiniai archeologams ir visuomenei žinomi dar nuo 1850 m. ar net anksčiau.
Nykstantys pėdsakai ir kova už išsaugojimą
Akmuo neišvengė pažeidimų. Po 1984 m. buvęs žemės savininkas daugelį piešinių uždažė juodais dažais – tai ne tik pakeitė jų išvaizdą, bet ir padarė neįmanomą būsimą datavimą radioaktyviosios anglies metodu.
Nuostoliai neapsiriboja tik paviršiaus sugadinimu. Vieną iš išraižytų riedulių 20 a. pradžioje pavogė asmenys, apsimetę muziejaus darbuotojais; jis taip ir nebuvo surastas. Kiti išraižyti akmenys buvo pavogti arba sunaikinti gamtos procesų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą