Jeigu santykiuose nėra draugystės, nėra ir meilės

Pažiūrėkite, kaip jūsų mylimas žmogus elgiasi su savo draugais ir kaip – su jumis. Jeigu taip pat, arba su jumis elgiasi geriau – viskas gerai, yra prasmės padirbėti su šiais santykiais. Arba tiesiog jais pasidžiaugti.

O jeigu žmogus, kurį mylite, su savo draugais elgiasi geriau nei su jumis, verta susimąstyti, ar yra prasmės darbuotis? Kodėl turėtumėte kažką emociškai aptarnauti, iš kailio nertis dėl tokių ne visai santykių?

Reikia dėti pastangas ir kurti santykius. Suprasti ir priimti kitų žmonių trūkumus. Atleisti, užmerkti akis, valdytis, tramdyti save, nekreipti dėmesio, padėti rasti išeitį iš konflikto, atpažinti nuotaikas, priimti ir švelniai mokyti…

Draugystė ir meilė turi daug bendro

Tik štai draugystėje apie tai kažkaip negalvojama, draugystėje jaučiamės laisvai. Draugystėje lengva kvėpuoti. Nereikia dėvėti kaukės, jūs esate tokie, kokie esate.

Ir draugas yra toks, koks jis yra. Tokia ir yra draugystės prasmė. Praktikoje man kažkodėl nepasitaikė, kad kas nors atvestų draugą pas psichologą ir imtų mokėti jam pinigus už darbą, susijusį su santykiais su draugu. 

Ir dėtų neįtikėtinas pastangas, kad surastų paaiškinimą tam, kodėl draugas rėkia ant tavęs keikiasi arba kelia bjaurius skandalus su ašaromis ir reikalavimais. 

Arba trenkia jums per veidą, susierzinęs dėl sunkumų darbe. Ir vedate jį pas psichologą arba patys atliekate šį nepavydėtiną vaidmenį – ieškote tokio savo draugo elgesio priežasčių.

Kokios priežastys? O koks skirtumas? Su tokiu žmogumi jūs daugiau paprasčiausiai nedraugausite, kuriems galams? Geriausiu atveju, patyliukais pasišalinsite.

Jei mylimas ir tariamai mylintis žmogus sukuria nepakenčiamą atmosferą, o jūs jam tarnaujate, dirbate dėl santykių, toleruojate jo isterijas ar agresiją, vadinasi, visa tai darote veltui.

Santykiuose būtina laisvai kvėpuoti. O ne įžengti į juos kaip į narvą su tigru ar į palatą su pamišusiu bepročiu. Nereikia nieko įtikinėti, nereikia paskui nieką bėgioti. Ir nereikia taikytis prie tokio žmogaus nuotaikų.

Nes tai nėra meilė ar draugystė. Tai – savęs kankinimas. Ir tokie žmonės nepakenčiamai elgiasi būtent su tuo, kuris „dirba su santykiais“. Jie kasdien darosi vis įžūlesni ir elgiasi vis bjauriau ir bjauriau.

Meilė – tai pats aukščiausias draugystės laipsnis. Bent jau abipusė meilė yra aukščiausias draugystės laipsnis.

O jeigu vienas tyčiojasi iš kito, tai neturi nieko bendra nei su meile, nei su draugyste. Ir nėra čia ką dirbti; tai, kas vadinama „darbu“, atlieka tik vienas žmogus. Tarnauja kitam ir ieško būdų, kaip jam įtikti. Ir ieško tokio elgesio priežasčių.

Jei draugas jums nepaskambina arba neatrašo, jūs nusiviliate ir suabejojate draugyste. Patys paskambinate ir klausiate: „Kodėl man neatsakei?“, – o „meilėje“ paaiškinimo mes ieškome sunkioje kito žmogaus vaikystėje ar ypatingame užimtume.

Jei jūsų draugas atsakytų į jūsų skambutį keiksmais, draugystė pasibaigtų. O kodėl žmogus, kurį mylite, vartoja negražius žodžius prieš jus? Jis turėjo sunkią vaikystę ir dėl to jums reikia tai toleruoti, tiesa?

Palyginkite savo meilės santykius ir santykius su draugais.

Jei skirtumas gausis didžiulis, laikas padaryti išvadas. Kodėl mylimas žmogus leidžia sau tai, ko draugas niekada sau neleistų? Todėl, kad tarp jūsų nėra draugystės, jau nekalbant apie meilę. 

Yra seksualinė trauka, kuri palaiko santykius. Kol kas dar yra. Paskui prasidės smurtas ir atvira agresija, ir – viskas.

Jei santykiuose nėra draugystės, nėra ir meilės.