Jono Kavaliausko etnomuzikavimo studija Slengiuose: svarbiau ne natos, o gebėjimas pajusti muziką

Jis intensyviai ruošiasi šį šeštadienį, sausio 21 dieną, vyksiančiai edukacinei popietei – koncertui Slengiuose, kur savo muzikinius gebėjimus rodys ir jo etnomuzikavimo studijos mokiniai.

Dėl muzikos ir bendrystės

Etnomuzikavimo studijoje jau užaugo ne viena karta, tad į šį koncertą – edukacinę popietę Slengiuose – susirinks esami ir buvę jo mokiniai, kai kurie atvyks netgi iš Vilniaus ar Kauno. Anot Jono, koncertas yra geras būdas motyvuoti vaikus, o tuo pačiu ir visiems parodyti, ko jie išmoko, ką veikė užsiėmimuose.

Etnomuzikavimas turi teikti vaikams džiaugsmo, tai nėra griežta disciplina ar muštras besirengiant viktorinoms, konkursams. Juk mūsų seneliai, protėviai gebėdavo surengti nuostabias vakarones, šventes, šokius, nors nepažinojo nė vienos natos. „Į etnomuzikavimo studiją priimu visus vaikus, man visai nesvarbu, ar jie turi gerą klausą, ar blogą. Netgi tie, kurie neturi ypatingos klausos, išmoksta valdyti instrumentą.

Pamokose svarbiausia tradicijų pažinimas, bendravimas, pasibuvimas būryje. Nesu nusistatęs prieš vaikų muzikavimo konkursus, tačiau stengiuosi jų vengti. Man labiau patinka išmokyti vaikus groti, o grojant bendrauti, ir visa tai turi vykti ne dėl prizinių vietų, o dėl pačios muzikos savaime, kuri turi džiuginti“, – sako Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro Etnomuzikavimo studijos mokytojas Jonas.

Etnomuzikavimo studijos vadovas yra stačia galva pasinėręs į etnopramogas, etnomuzikavimą, jam tai pavyksta natūraliai. Jono veikla labai susijusi su baigtomis teatro ir renginių režisūros, folkloro studijomis. Anot jo, šventės – tai puiki vieta atskleisti savo idėją, sudominti žmones tuo, kas greitai bus užmarštyje.

O kaip ir kiekvienam mokytojui, taip ir Jonui, svarbu rengti ugdytinių koncertus. Svarbiausia, kad šią veiklą bendruomenė palaiko, susirenka linksmi žmonės, įsitraukę į veiklas, džiaugiasi. „Nesvarbu, kokia bebūtų situacija ar koks užmokestis, visada savo darbą stengiuosi atlikti vienodai gerai.

Mano edukacinėse programose gausu tradicinių liaudies žaidimų, labai domiuosi jėgos žaidimais, aktyviomis fizinėmis rungtimis, supažindinu žmones su senaisiais muzikos instrumentais“, – pasakojo muzikos instrumentų kolekcionierius.

Etnomuzikantas nendryne

Populiariausi etnomuzikavimo studijos instrumentai yra kanklės ir armonikos. Jonas sukaupęs nemažai armonikų, tai gali savo mokiniams jų duoti. „Kiekvienas instrumentas yra sukurtas tam, kad juo būtų grojama.

Muzikos instrumentą reikia gerbti, nereikia jo mėtyti, daužyti, bet gailėti jo nereikia. Vaikas turi prie jo priprasti, juo groti, naudotis be jokios baimės, kad suges ar kažkas nutiks. Jei sulūžta, patys ir remontuojame“, – pasakojo žinomas etnomuzikavimo puoselėtojas J. Kavaliauskas, ne kartą savo muzikavimu stebinęs ir televizijos žiūrovus.

Tie, kas pažįsta Joną, žino, kad jis nepraeis ramiai pro nendryną, būtinai nupjaus nors vieną augalą, iš kurio vėliau išdroš birbynę ar kitokį instrumentą savo užsiėmimams. Jis jau nebesuskaičiuoja, kiek birbynių iš lietuviškų nendrių pridrožęs.

O štai Jonui svečiuojantis Amerikoje nendrių nebuvo, tad teko jas gaminti iš bambuko, augančio Vašingtono priemiestyje. Dabar ši bambukinė birbynė iš Amerikos yra muzikos instrumentų kolekcijos dalis.

Jono namuose yra ir šimtametė armonika, ir dūd­maišis, kuris, pasirodo, kažkada buvęs tradicinis mūsų krašto instrumentas. Matas Pretorijus dar XVII amžiuje, aprašydamas Prūsijos lietuvių gyvenimo įdomybes, pateikė piešinį, kuriame vaizduojamas ir dūdmaišininkas.

Pasak Mečislovo Davainio Silvestraičio, apie 1888 metus Pušaloto parapijoje seni žmonės prisiminę, kad Lėvens upe į Pasvalį sielius plukdantys sielininkai turėję kulines dūdas. Po Kriukų apylinkių kaimus (Šiaulių aps.) vaikščiodavę elgetos su kuline dūda, kuria pritardavę savo giesmėms.

Stebina unikali kolekcija

J. Kavaliausko senovinių instrumentų kolekcijoje puikuojasi įvairių tipų armonikos, akordeonai, cimbolai, skrabalai, senovinis rankų darbo smuikas, mandolina, visokie švilpukai, basetlė, dūdelės, skudučiai, birbynės, dambreliai, signaliniai ragai, piemens dūda, piemens ir kvieslio lazda, džingulis, puslinė ir kt.

O tokių instrumentų, kaip kleketas ar kiaulė, turbūt nė girdėte nesame girdėję. Kolekcininkas pasakojo, kad kleketas – tai medinis piemenų instrumentas. Taip pat dažnai naudojama terkšlė, kurią sukant skleidžiamas tam tikras traškesys.

Senovėje šie instrumentai buvo naudojami praktiniais sumetimais – zuikiams iš kiemo vaikyti, kad medelių nenugraužtų, ar pabaidyti uogas lesantiems paukščiams. Vienas iš kolekcijos eksponatų – instrumentas keistu pavadinimu – kiaulė.

Tai yra į būgnelį panašus instrumentas, kurio nereikia mušti, o sukant rankenėlę vibruoja siūlas, ir pasigirsta į kiaulės kriuksėjimą panašus garsas. Anot Jono, šie keisti tarškantys, barškantys, kriuksintys instrumentai yra labai įdomūs ir patiems mažiausiesiems, ir suaugusiesiems.

Jonas neslėpė, kad visai neseniai pradėjo kolekcionuoti vilkelius. Jie ne tik sukasi, bet sukdamiesi gali išgauti garsą, o kiekvienas garsas juk ir yra muzika. Vienas iš įdomesnių jo kolekcijos eksponatų – tai ypatingas skudutis – vilkelis. Vilkelio rankenėlė yra nepaprasta, ją galima naudoti kaip skudutį, kitaip tariant, pūsti.

Šio įdomaus skudučio meistras yra Albertas Martinaitis iš Šiaulių, kurio pagamintais dirbiniais negali atsigėrėti ir Slengių etnomuzikavimo studijos vadovas J. Kavaliauskas. Kalvis, muzikos instrumentų meistras A. Martinaitis savo dirbinius atlieka gražiai, tiksliai, autentiškai. Įdomiausia, kad jis turi savitą pasaulėžiūrą, gali ne tik sukurti, bet ir savitai viską interpretuoti, sujungti dirbinį su istorija, prasme.

Jonui senieji instrumentai, o ypač šio meistro pagaminti, labai brangūs.