Jurga Lago: „Pokyčiai yra ne sprintas, o ilgas maratonas. Jaučiuosi savo dalį nubėgusi“

Viskas gyvenime turi vykti natūraliai, nieko negali forsuoti. Kai forsuoji, niekas nepavyksta.

Jau nežinau, kiek metų, kai aš išvažiavau iš Klaipėdos ir Lietuvos į Ispaniją, Madridą, bet buvo penkeri labai intensyvūs mano rašymo metai.

Tuos penkerius metus nebendravau su žurnalistais, visiškai nedariau pristatymų.

Kodėl?

Buvau pavargusi, nusivylusi, nudegusi. Man nepatiko vakarėliai, dideli renginiai, pristatymai, tuštuma. Tame labai daug marketingo, netikros reklamos, o tikrų dalykų per tai nematyti. Tada man atrodė, kad noriu ir galiu tai pakeisti.

Pakeisti pasaulį, aplinką. Nieko nedarau be ugnies. Pradėjau daug rašyti, pasinėriau į socialines medijas, visuomeninę veiklą.

Išleidau dvi knygas, daug rašiau „Facebooke“. Influencere niekada nebuvau, nes niekam aš nedariau įtakos ir neužsiėmiau reklama. Turiu daug sekėjų ir manau, kad mano skaitytojai yra labai protingi žmonės, jiems įtakos nepadarysi.

Tiesa, per savo rašymus daug draugų praradau, taip pat atrdau daug naujų, bet nieko nesigailiu. Buvo labai įdomu.

Per tuos penkerius metus sutikau labai daug įdomių žmonių, pažinau kitą pasaulį, kitą Lietuvą. Labai turtingi buvo metai, labai daug išmokau ir užaugau.

Taip gyvendamas natūraliai turi rinktis politiką. Ir aš turėjau labai daug pakvietimų iš įvairiausių politikų, tačiau manęs tai netraukia. Visiems pasakiau „ne“. Nenoriu priklausyti jokiai politinei partijai, nenoriu remti jokių kandidatų.

Pajutau, kad pavaragu nuo rašymo ir visuomeninės veiklos taip pat, kaip anksčiau pavargau nuo reklamos, pramogų pasaulio, tuštumos. Kol tai patiko, dariau. Dabar atsibodo. Tikėjausi, kad daug ką galima pakeisti greičiau, bet pamačiau, kad pokyčiai yra ne etapas, sprintas, o ilgas maratonas. Jaučiuosi savo dalį nubėgusi.

Pajutau, kad atėjo ir šio etapo pabaiga. Juk viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Dabar nenoriu būti nei pramogų pasaulyje, nei visuomeninėje veikloje, noriu leisti sau plaukti pasroviui ten, kur neša kūrybos upė ir apeiti salas, tokias salas kaip dideli renginiai, fotografavimasis prie sienelių ir pan.

Žinoma, nebuvau niekur išėjus iš kūrybos, bet kiekvieną dieną skirdavau po 4 val. rašymui. Tai yra labai daug. Dabar to nedarau ir atsirado labai daug laiko kūrybai.

„Man labai brangus šis miestas ir jeigu reikėtų grįžti gyventi į Lietuvą, grįžčiau tik į Klaipėdą“, – sako Ispanijoje gyvenanti klaipėdietė Jurga Lago.

Visai nerašai?

Na, dar savo 50-mečiui noriu išleisti almanachą ir pristatyti tris kūrybos dešimtmečius. Tad prie jo yra labai daug darbo. „Sužvejoti“ po visą pasaulį pasklidusius papuošalus, perfotografuoti.

Dar viena knyga yra parašyta. Ją reikia tik suredaguoti ir paleisti. Tai romanas.

Taigi 4 val. rašymo neliko, tad sėdžiu dirbtuvėse ir galiu pati pildyti klientų užsakymus.

Į ką dabar kreipi daugiausiai dėmesio?

Didžiausias mano įkvėpimas ir veikla, kuria aš noriu užsiimti, yra menas.

Jis visada buvo ir yra mano gyvenime, nuo jo aš niekada nepavargstu ir visada geriausiai jaučiuosi savo dirbtuvėse.

Tik pasinėrusi į visuomeninę veiklą atimdavau daug laiko iš kūrybos.

Dabar po atotrūkio į studiją sugrįžau su kitomis idėjomis, mintimis ir energija.

Ispanijoje dirbu gal penkiolika metų su labai gera juvelyrų komanda. Mano kuriamus papuošalus gamina vienos geriausių Ispanijos rankų, mano kompanjonai, mano kolegos. Ten veikia elektroninės prekybos kanalas, kuriuo mūsų gaminiai keliauja į Ameriką, Pietų Ameriką, po truputį pradedame dirbti su Azijos rinka.

Aš pati taip pat dirbu, tačiau jau galiu jaustis laisvesnė, nes per tiek metų susiformavo puiki komanda, kuri mane supranta iš pusės žodžio.

Mano pasirinkimas kurti ir gaminti tik riboto tiražo (limited edition), tik rankų darbo papuošalus. Manau, kad čia aš ir sustosiu.

Žinoma, domiuosi mada, stiliumi, atidžiai seku pasaulio reiškinius ir tendencijas, bet tik tam, kad išlikčiau savimi ir realizuočiau savo idėjas, nepakliūdama į mados voratinklį. Mano nuomone, juvelyrikoje madai - ne vieta.

Tiesa, išsiskirti labai sunku. Juk pasaulyje tiek daug kūrėjų, dizainerių.

Žinoma, ir labai daug „falšo“, projektinio meno.

Man tuoj bus 50 metų ir aš visada išgyvenau iš savo darbo. Niekada nerašiau projektų ir labai didžiuojuosi tuo, kad manęs niekada neišlaikė mokesčių mokėtojai, fondai, institucijos, kultūros tarybos. Aš visada vengiau projektinio meno ir išvengiau. Tik vieną kartą, kai man buvo gal 19 ar 20 metų, gavau valstybinį finansavimą vienam projektui.

Man tenka daug keliauti su vyru Lino Lago. Dabar jis dirba daugelyje pasaulio šalių ir matau, kaip meno rinkos, meno mugės atsigręžia į tikrą meną.

Naujausios Jurgos Lago kolekcijos „Pastel“ pagrindinis brangakmenis – akvamarinas.

Kas yra tikras menas?

Tas, kuris nėra išlaikomas valstybės. Aš suprantu, kad valstybė turi padėti teatrui, bet juvelyrai, tapytojai turi išgyventi tie, kurie yra geriausi.

Šiemet dalyvavome meno renginiuose Kalifornijoje, Meksikoje, Šanchajuje ir nematėme to, kas buvo anksčiau.

Anksčiau atvažiuodavo menininkas iš Europos, prikaldavo triušį prie sienos ir įkainodavo tokį „meną“ milijonais. Dabar į tokius projektinius menus pradedama žiūrėti įtariai, nes neaišku, kiek tokiuose projektiniuose kūriniuose yra talento, o kiek pažinčių ir rėmimo iš inercijos.

Papasakok apie savo naujausią kolekciją.

Ispanijoje gimusią rankų darbo papuošalų kolekciją atvežiau į Klaipėdą ir tik čia ji bus pristatyta visa: 30 kūrinių, kurie buvo sukurti per maždaug 14 mėnesių. Noriu parodyti, kuo užsiimu, ko išmokau, kaip patobulėjau per tuos metus, kai buvau palikusi Klaipėdą.

Lietuvoje su tais pačiais meistrais dirbu jau 20 metų, bet mes visi mokomės iš ispanų. Ten juvelyrikos meistrystės paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Su manimi dirba juvelyras Ferdinando. Jis yra vienas geriausių juvelyrų visoje Ispanijoje. Nežinau, ar įmanoma išmokti dirbti taip kaip jis. Tikriausiai įmanoma, kai tavo tėvas ir senelis yra juvelyrai. Mano tik tėvas juvelyras.

Didelio renginio nebus. Į savo saloną liepos 19 d. nuo 18 iki 20 val. kviečiu artimus draugus, klientus. Klaipėdoje yra labai daug man brangių žmonių.

Šioje kolekcijoje - daugiausia žiedai ir auskarai. Ji yra subtili, santūri, klasikinė ir linksma. Skirta tikriausia moteriai, bet patinka ir vyrams.

Ribos tarp vyriškų ir moteriškų papuošalų kaip ir neliko. Pavyzdžiui, dabar tapo madinga, kad vyrai nešioja puošnias, brangias seges, apyrankes.

Mano papuošalai sukurti iš 18 karatų aukso (geltono ir balto) su brangakmeniais. Šiais metais mes dirbame su morganitais, turmalinais, briliantais ir akvamarinais.

Šią savaitę Jurga Lago su abiem savo sūnumis dirba Klaipėdos salone, esančiame Turgaus g.

Kodėl pasirinkai būtent šiuos brangakmenius? Prasidėjus Vandenio erai akvamarinas tikriausiai sulauks didžiausio dėmesio.

Manau, kad tai nuojauta. Ji veda mane per gyvenimą ir visada atveda ten, kur reikia, jeigu labai nenugrybauju... (juokiasi)

Mano tiekėjas turi savo kasyklą Brazilijoje. Man teko ten apsilankyti.

Būtent šiuos akmenis šiais metais pasirinkau pagal spalvas. Man labai patinka akvamarinas. Seniai svajojau sukurti kolekciją su akvamarinais ir turmalinais, bet vis rankos neprieidavo.

O šiemet pajutau, kad atėjo laikas, kai noriu dirbti būtent su šiais akmenimis.

Pasirinkau akvamariną ir tai, kas labiausiai tinka prie jo. Pavyko sukurti labai kontrastingus, linksmų spalvų papuošalus.

Kolekcija pavadinta „Pastel“. Lietuviškai skamba kaip pastelė, o isapniškai šis žodis reiškia „pyragaitį“. Ji tokia saldi gerąja prasme.

Pastaraisiais metais sukūriau daug kolekcijų be paukščių. Naudojau daug gamtos motyvų, ornamentikos, simbolikos, ženklų.

Šiais metais grįžau prie paukščių ir spalvų. Tad ši kolekcija yra linksma ir su paukščiukais.

Ką dabar tau reiškia paukščio simbolis?

Mano paukštis yra laisvės ir gyvenimo džiaugsmo simbolis. Kaip buvo, taip ir liko. Aš mėgstu pastovumą, klasiką.

Ir šie metai yra toks etapas mano gyvenime, kuriame viskas natūralu ir daug džiaugsmo. Aš švenčiu savo sugrįžimą prie kūrybos.

Paukščiai apskrieja pasaulį, bet visada sugrįžta į namus. Gal ir pati grįžti į gimtąją Klaipėdą?

Mano tėvai grįžo gyventi į pajūrį, į Palangą. Gyventi prie vandens buvo mano mamos svajonė.

Tėvai išvažiavo iš Klaipėdos ir aš išvažiavau. Jie grįžo ir aš grįžau. Praleidau daug laiko Palangoje ir pernai, ir šiais metais. Ir dabar labai gerai jaučiuosi Klaipėdoje. Dabar grįšiu į Klaipėdą su savo darbais.

Aš noriu sugrįžti į Klaipėdą kūrybiškai. Man labai brangus šis miestas ir jeigu reikėtų grįžti gyventi į Lietuvą, grįžčiau tik į Klaipėdą. Su laiku nelieka nė vieno blogo prisiminimo, tik pirmos meilės.

Iš tiesų grįžau į Klaipėdą kaip į namus.

Gal visgi planuoji sugrįžti gyventi į Klaipėdą?

Sugrįžti gyventi tikriausiai jau nepavyks. Ketvirti metai gyvename Madride. Derinuosi prie vyro.

Jam Lietuvoje žiemą labai šalta fiziškai ir emociškai. Ten mes gyvename gamtoje, kalnuose, visai šalia - sostinės šurmulys, didelis miestas. Aš ten turiu viską. Patenkintą vyrą namuose, oro uostą, iš kurio skrenda lėktuvai visomis kryptimis – ir į Lietuvą, ir į Ameriką, labai gražią gamtą. Klaipėda yra Nr. 2.

Jeigu kas nors pasikeis, tada bus antras pasirinkimas.

Kaip tau atrodo Klaipėda pasikeitusi per tą laiką, kai čia negyveni?

Ilgą laiką mačiau stagnuojantį miestą, be žmonių. Dabar matau Klaipėdą atsigavusią. Daug žmonių, vaikų. Už Vilnių šimtą kartų labiau mane įtikina šis miestas. Ir iš mano pažįstamų nemažai šeimų, kurios buvo jau įsitvirtinusios Vilniuje, dabar renkasi gyventi Klaipėdoje. Jeigu žmonės ryžtasi perkelti į Klaipėdą verslus, vaikams keisti mokyklas, vadinasi, čia yra gerai.

Klaipėda visada yra kitokia.

„Menininkas turi būti drąsus. Kitaip nieko nesukurs. Todėl aš į tai, kas man įdomu, pasineriu stačia galva.“ „Tikėjausi, kad daug ką galima greičiau pakeisti, bet pamačiau, kad pokyčiai yra ne etapas, sprintas, o ilgas maratonas. Jaučiuosi savo dalį nubėgusi.“