Paauglys gali būti didesnis, stipresnis, greitesnis ir kitais atžvilgiais pranašesnis už savo tėvus. Bet emociškai jis vis dar vaikas. Jam vis tebereikia jaustis tėvų mylimam ir suprastam. Jeigu paauglys nejaučia to neįkainojamo meilės ir supratimo patvirtinimo iš savo tėvų, jis nebus pats geriausias, koks galėtų būti, ir nesielgs geriausiai, kaip galėtų elgtis. Jis negali išskleisti savo galimybių.
Palyginti mažai paauglių yra pakankamai laimingi - jaučiasi tikrai mylimi ir suprantami, kaip turėtų būti. Iš tikrųjų dauguma tėvų tikrai myli savo paauglius. Jie mano, kad užtenka natūraliai jausti šią meilę jiems ir to pakanka. Iš tiesų tai pati didžiausia klaida, kurią tėvai daro šiandien, nes dauguma tėvų paprasčiausiai neperteikia ar neišreiškia šios savo nuoširdžios meilės. Priežastis ta, kad jie nežino, kaip tai padaryti. Dirbant su paaugliais, kurie turi įvairių psichologinių problemų ir su jomis ateina pas mane, gana dažnai jų keblios situacijos priežastis yra jausmas, kad tėvai jų nemyli ir jais visai nesidomi.
Dauguma paauglių problemų galima sumažinti, palengvinti ar ištaisyti koreguojant tėvų ir paauglių bendravimo tarpusavio įtampą. Be abejo, yra tokių paauglystės problemų, kurias sukelia ar apsunkina neurologinės ligos arba psichologinės depresijos. Tuomet, prieš stengiantis pagerinti tėvų ir paauglių santykius, reikia medikamentinės pagalbos.
Tačiau daugumai paauglių problemų profesinės medikamentinės pagalbos nereikia. Santykiai pagerėja, kai tėvai išmoksta nuoširdžiai ir besąlygiškai perteikti savo meilę paaugliams.
Taigi esminis pagrindas tvirtam ryšiui su savo paaugliu yra besąlyginė meilė. Nes tik besąlyginė meilė gali apsaugoti paauglį nuo tokių sunkių jausmų, kaip pagieža, apmaudas, pasipiktinimas, kaltė, baimė bei nesaugumo pojūtis, ir jausmo, kad esi niekam nereikalingas.
Kas yra besąlyginė meilė?
Besąlyginė meilė - tai mylėti paauglį, kad ir kas atsitiktų:
• kad ir koks jis būtų išoriškai;
• kad ir kokie būtų jo vertingi bruožai, polinkiai ir trūkumai;
• kad ir kaip jis elgtųsi.
Tai nereiškia, kad jums visuomet patinka jo elgesys. Besąlyginė meilė reiškia, kad jūs mylite savo paauglį net ir tuomet, kai bjauritės jo elgesiu.
Besąlyginė meilė yra visų tėvų idealas. Tačiau jūs negalite jausti meilės paaugliui - ar bet kam kitam - 100 procentų visą laiką. Bet kuo arčiau šio tikslo, tuo labiau patenkintas ir pasitikintis jūs jausitės. Ir tuo labiau patenkintas ir džiugus bus jūsų paauglys.
Santykiuose su paaugliu svarbu atminti, kad:
• paaugliai yra vaikai;
• paaugliai dažniausiai elgsis kaip paaugliai;
• dauguma paauglio poelgių yra nemalonūs;
• jei mylėsite savo paauglį tik tuomet, kai jis jums įtiks (sąlyginė meilė), ir išreikšite savi meilę tik tuomet, jis nesijaus iš tiesų mylimas. Tai savo ruožtu vers jį jaustis nesaugų, pakenks jo savimonei, savo vertės jutimui ir tikrai sutrukdys išsiugdyti brandesnį elgesį.
• jei mylėsite paauglį besąlygiškai, jis gerai, jaukiai jausis, bus geros nuomonės apie save, sutars su savimi. Jis įstengs kontroliuoti savo troškimus, nerimą, ir jo elgesys pamažu bus brandesnis.
• Jei mylėsime paauglį tik tuomet, kai jis atitiks jūsų reikalavimus ar lūkesčius, jis jausis nekompetentingas, nieko nesugebantis. Jį kamuos nesaugumas, nerimas ir savo menkumo jutimas.
„Ar tu myli mane?“
Ar jūs žinote, koks yra pats svarbiausias klausimas jūsų paauglio galvoje? Pats to nesuvokdamas, jis nuolat klausia: „Ar tu myli mane?“ Tai pats svarbiausias klausimas paauglio gyvenime. Ir jis klausia to pirmučiausia savo elgesiu, labiau nei žodžiais.
„Ar tu myli mane?“ Atsakymas į šį klausimą yra lemtingas. Jei jūsų atsakymas - „ne“, jūsų paauglys nesielgs geriausiai, kaip gali, ir nebus geriausias, koks gali būti. Jums reikia atsakyti „taip“, bet tą daro tik mažuma tėvų. Ne todėl, kad tėvai nemylėtų savo paauglių. Bėda ta, kad dauguma tėvų nežino, kaip atsakyti „taip“, jie nežino, kaip išreikšti savo meilę paaugliams. Paaugliai, kaip ir jaunesni vaikai, ar tėvai myli, dažniausiai orientuojasi pagal jų elgesį. O štai suaugusieji orientuojasi meilėje pagal žodžius. Čia ir vyksta pagrindinis nesusikalbėjimas.
Pavyzdžiui: vyras, išvykęs į kelionę, galėtų padaryti savo žmoną laimingą paskambindamas jai ir pasakydamas: „Brangioji, aš tave myliu.“ Ji būtų devintame danguje. Tačiau jeigu jis pakviestų savo keturiolikmetį sūnų prie telefono ir pasakytų: „Aš tik norėjau pasakyti, kad tave myliu“, paauglys turbūt greičiausiai gūžteltų pečiais ir atsakytų: „Taip, tėti, bet dėl ko tu iš tiesų man skambini?“
Ar matote pagrindinį skirtumą? Paauglys orientuojasi pagal elgesį, o suaugęs žmogus - pagal žodžius! Čia pasikartosiu: čia ir įvyksta nesusikalbėjimas!
Jausti širdyje šiltą meilės jausmą savo paaugliui yra nuostabu - bet to nepakanka! Pasakyti savo paaugliui „Aš tave myliu“ yra puiku, ir tai reikia padaryti, bet to nepakanka. Kad jūsų paauglys žinotų ir jaustų, jog jį mylite, turite mylėti jį ir elgesiu, nes jis visų pirma orientuojasi pagal elgesį. Tik tuomet jis jaus, kad į jo lemtingą klausimą „Ar tu myli mane?“ jūs atsakote „taip“. Jūsų paauglys mato jūsų meilę jam iš to, ką jūs sakote ir darote. Bet ką jūs darote, yra svarbiau. Jūsų paauglį kur kas labiau paveikia jūsų veiksmai nei jūsų žodžiai.
Labai svarbu prisiminti, kad jūsų paauglys turi emocinį rezervuarą. Šis rezervuaras yra metaforinis, bet tai labai reali sąvoka. Jūsų paauglys turi tam tikrų emocinių poreikių, ir nuo to, ar jie yra patenkinami (per meilę, supratimą, discipliną ir t. t.), priklauso, kaip jis jausis - ar jis bus patenkintas, piktas, prislėgtas ar linksmas. Tai turi įtakos ir jo elgesiui - ar jis bus klusnus, nepaklusnus, verkšlenantis, įžūlus, žaismingas ar užsidaręs. Taigi, kuo jo emocinis rezervuaras bus pilnesnis, t. y. kuo labiau jo emociniai poreikiai bus patenkinti, tuo jis išgyvens pozityvesnius jausmus, tuo jo geresnis bus socialinis elgesys.
Emocinis rezervuaras
Kaip jau minėjome anksčiau, paaugliai emociškai yra dar vaikai.
Paauglys panašus į dvejų metų vaiką. Tiek paauglys, tiek dvejų metų vaikas aktyviai siekia nepriklausomybės. Kiekvienas iš jų kovos, kad būtų nepriklausomas, panaudodamas energiją iš savo emocinio rezervuaro. Kai rezervuaras išsenka, tiek paauglys, tiek dvejų metų vaikas elgsis taip pat - sugrįš pas tėvus jo prisipildyti, kad vėl galėtų kovoti dėl nepriklausomybės.
Tarkime, mama atsineša savo dvejų metų vaiką į naują vietą, į tėvų draugijos susirinkimą. Pradžioje vaikas gali glaustis prie mamos. Ieškodamas emocinio palaikymo. Kai jo emocinis rezervuaras pilnas, vaikas pradės plėsti savo nepriklausomybę tyrinėdamas: atsistos šalia mamos ir dairysis aplink. Kai jo emocinis rezervuaras ištuštėja, vaikas vėl ieškos mamos, kad papildytų jį per akių kontaktą, fizinį kontaktą ir sukauptą dėmesį. Dabar vaikas vėl pasirengęs mėginti savo nepriklausomybę. Šįkart jis gali nukeliauti iki kėdžių eilės galo, prieš atbėgdamas emocinio „benzino“. Arba gali pabendrauti su kitu žmogumi, sėdinčiu greta, kol jo emocinis rezervuaras išseks.
Ar jūs perprantate modelį? Vaikas turi vis sugrįžti pas tėvus papildyti savo emocinio rezervuaro, kad galėtų tęsti savo nepriklausomybės paieškas. Lygiai tas pat atsitinka su paaugliu, ypač ankstyvojoje paauglystėje. Jis gali naudotis kitomis priemonėmis, reikšdamas savo skubėjimą į nepriklausomybę (ir kartais trikdydamas ir liūdindamas). Kad tai padarytų, jam reikia energijos iš emocinio rezervuaro. Iš kur jis pasipildo emocinį rezervuarą? Iš tėvų! Paauglys kovos dėl nepriklausomybės tipiškais jaunimui būdais - darydamas viską pats vienas, eidamas visur be savo šeimos, išmėgindamas tėvų taisykles jas pažeidinėdamas. Bet galop jis išeikvos emocinį „benziną“ ir sugrįš pas tėvus emocinio palaikymo - papildyti rezervuaro. Kaip paauglių tėvai, mes gi to ir norime. Mes norime, kad mūsų paauglys pajėgtų ateiti pas mus emocinio palaikymo, kai jam to labai reikės.
Yra kelios priežastys, kodėl šis pasipildymas toks svarbus:
• paaugliams reikia nuolatinio didžiulio emocinio maitinimo iš tėvų, ir tai gerai, nes garantuoja, kad paauglys laikas nuo laiko sugrįš pas tėvus. O tai gera galimybė tokiais momentais atkurti pašlijusius tarpusavio santykius ar tiesiog sutvirtinti esamus santykius.
• jiems reikia nuolat papildyti emocinį rezervuarą, kad jaustųsi saugūs ir savimi pasitikintys. To jiems reikia, kad įveiktų bendraamžių spaudimą ir kitus jų reikalavimus. Stokodami šio pasitikėjimo, paaugliai linksta pasiduoti bendraamžių spaudimui ir jiems sunku laikytis moralinių vertybių.
• emocinis pasipildymas yra svarbus, nes, kol jis vyksta, įmanoma palaikyti atvirą kontaktą tarp tėvų ir paauglių. Kai paauglio rezervuaras tuščias, paauglys savanoriškai siekia tėvų meilės, ir bendrauti su juo yra daug lengviau.
Dauguma tėvų nesupranta, kaip svarbu jų paaugliams ateiti pas juos papildyti savo emocinio rezervuaro. Be abejo, galbūt per tą laiką, kol paauglys kovojo dėl savo nepriklausomybės, jis savo elgesiu labai įžeidė bei nuliūdino savo tėvus, kad jie tapo tokie pikti ant savo paauglio, kad jiems tampa sunku jį prie savęs prisileisti. Bet jie turi atsiminti: jei paauglys pajaus, kad sugrįžti pas tėvą ar mamą yra be galo sunku ar net neįmanoma (jei jaus daug pykčio iš tėvų pusės), tai jis emocinio maitinimo gali atsigręžti į bendraamžius. Tuomet tėvai rizikuoja prarasti savo paauglius negrįžtamai.
Kai jūsų paauglys tikrina jus nederamai elgdamasis, kovodamas, kad būtų nepriklausomas, privalote būti atsargūs ir nereaguoti perdėtai. Tai nereiškia už blogą elgesį dovanoti. Jūs turite išreikšti savo jausmus nuoširdžiai, bet deramai, tai yra be kraštutinio pykčio, šaukimo, pravardžiavimo, užsipuolimo žodžiais ar kitaip, netekdami savitvardos patys. Pažvelkite į tai šitaip: jei kas nors iš jūsų pažįstamų perdėtai reaguoja staigiai įniršdamas, ką jūs jam jaučiate? Jūsų pagarba tam žmogui susilpnėja, ypač jei savitvardą jis praranda dažnai.
Kuo labiau tėvas ar mama paauglio akivaizdoje praranda savitvardą, tuo mažiau paauglys jam ar jai jaus pagarbą. Turite dėti visas pastangas, kad galėtumėte save kontroliuoti, nesvarbu, kad jūsų paauglys išreikš veržimąsi į nepriklausomybę. Jūs privalote palikti atvirus kelius, kuriais jūsų paauglys sugrįš pas jus papildyti savo emocinio rezervuaro. Tai būtina, kad jis galėtų paauglystėje subręsti, susiformuoti kaip asmenybė.
Kas yra besąlyginė meilė?
Sąlyginė
• Mylėti tik tuomet, kai paauglys gerai elgiasi, džiugina savo pasiekimais.
Paauglys tuomet jaučia nepasitikėjimą savimi, abejojimą, nerimą. Jis jausis nekompetentingas, nieko nesugebantis. Jo savivertė, laikui bėgant - kris. Kamuos nesaugumas, nerimas ir savo menkumo jutimas. Bus įsitikinęs, kad nepajėgia padaryti kuo geriau, būti geriausias, nes niekuomet negana. Bus nuolatinių trukdymų jo emociniam ir elgesio brandumui. • Kils natūralus klausimas paaugliui: „Ar iš tikrųjų mane tėvai myli?“
Besąlyginė
• Myli tėvai paauglį nepaisydami jo trūkumų, privalumų. Myli jį tokį, koks jis yra. Paauglys jaučia pasitikėjimą savimi, labiau sutars pats su savimi. Greičiau bręsta (jo brandumas auga greičiau). Sąmoningai stengsis kontroliuoti savo troškimus, nerimą, ir jo elgesys pamažu darysis kaip suaugusiojo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą