Kaip dviprasmiški auklėjimo metodai kenkia vaikų raidai

Šiandien mūsų visuomenė susiduria su krize, kurią galėčiau pavadinti „buvimas tėvais“. Dažnai šią krizę pastebiu ir savo darbe, matydama, kaip tėvai siunčia savo vaikams labai skirtingas žinutes, prieštaraujančias viena kitai. Toje žinučių mišrainėje vaikai tikrai pasimeta. Jie pernelyg dažnai gauna „banguojančius“ atsakymus, nes patys tėvai svyruoja tarp kraštutinumų.

Turėdami tik pačias geriausias intencijas savo vaikų atžvilgiu,jie elgiasi su jais kaip su sau lygiais, lyg jie būtų geriausi tėvų draugai. Tai nėra naudinga nei vaikams, nei patiems tėvams. Galiu teigti, jog tai netgi yra žalinga. Šokinėjimas nuo vieno kraštutinumo („tu esi vaikas, turi manęs klausyti“) prie kito („tu gi jau didelis, turi prisiminti“) - turėkime omenyje, jog tai nuskamba viename sakinyje - ugdo kartą vaikų, kurie patiria nuolatinį stresą.

Iki paauglystės beveik 45 proc. mūsų paauglių bus diagnozuoti nerimo sutrikimai; maždaug 15 proc. bus diagnozuotas stiprus nerimas; vidutinis amžius, kada galima pastebėti prasidedantį nerimą - 6 metai (nors simptomai pastebimi jau ir ikimokykliniame amžiuje).

Chaotiškas auklėjimas / Prarasti vaikai

Šios problemos šaknis - „chaotiškas arba nenuoseklus auklėjimas“, kuris prasideda nuo ribos tarp vaiko ir suaugusiojo išnykimo. Tai reiškia, jog tėvai gana staigiai pereina prie beveik visų vaiko elgesio aspektų mikrovaldymo. Kitaip tariant, vaikas yra superkompiuteris, o tėvai tampa vieninteliais to superkompiuterio administratoriais. Savo, kaip administratoriaus, teisių vaikas netenka. Kodėl tai kenkia? Iki 8 metų vaikai siekia tėvų patarimų ar „instrukcijų“ apie tai, kaip tvarkyti savo gyvenimą. O kai tėvų duodami patarimai ir veiksmai taip plačiai svyruoja, vaikas lieka vienišas, jaučia gėdą, neturėdamas tos labai reikalingos instrukcijos. Būtent šiais ankstyvaisiais metais tėvų indėlis sukuria visą gyvenimą trunkančio vystymosi pagrindą.

Eksponentinis neuronų augimas įvyksta iki 5 metų amžiaus. Tuo metu kas 3 sekundes tarp neuronų susidaro 700 naujų sinapsių (jungčių tarp dviejų neuronų). Tokiu būdu gamta suteikia didžiausią potencialą smegenims ir suteikia galimybę priimti ir reaguoti į aplinkos stimulus.

Tūkstančiai raidos tyrimų patvirtina, kad santykiai su tėvais yra pagrindinis dalykas, lemiantis, kuo tas vaikas užaugs. Sąveika tarp tėvų ir vaiko padeda formuoti vaiko smegenų struktūras, kurios valdo emocijas, ugdo įgūdžius, reikalingus akademinei sėkmei bei komunikacijai socialiniame pasaulyje.

Kai tėvai pereina prie kraštutinių auklėjimo metodų, vaikai sutrinka ir pasimeta. Tai sukuria vaikų kartą, kuri sunkiai priima sprendimus, bijo išbandyti naujus dalykus ir lėtai bręsta. Galbūt todėl studentų, besimokančių paskutiniuose kursuose, apklausos rodo, kad baigę studijas 85 proc. planuoja grįžti namo. Ekonomika šiam sprendimui yra svarbi, tačiau ir auklėjimo aspektas vaidina ne ką mažesnį vaidmenį. Atsiskyrimas nuo tėvų tampa apsunkintu, nes suaugę vaikai bijo gyventi savarankiškai ir neturi tam įgūdžių.

„Tegul vaikai būna laimingi“

Gyvename eroje „padarykime vaikus laimingus“. Ir tai vyksta nepaisant to, jog yra daugybė tyrimų, įrodančių, kad emocinis ir psichologinis imunitetas bei empatija susiformuoja per iššūkius, drąsą bandyti, suklupti ir vėl atsikelti.

Tai ateina iš to, jog tėvai yra labai užimti. Jie nenori, kad, leidžiant laiką kartu su vaiku, jis būtų nusiminęs. Jie nori, kad, būnant kartu, vaikai nuolat būtų džiaugsmingi, nes juk to laiko turima tiek nedaug. Tačiau tai neigiamai veikia vaikų (ir tėvų) augimą. Tėvai stengiasi įtikti savo vaikams. Kai vaikai tampa vyresni, tėvai klausosi tos pačios muzikos, perima jų žinučių rašymo žodyną, netgi rengiasi kaip jie, o tai dar labiau ištrina ribas tarp kartų. O kur dar „forever young“ ir „live forever“...

Siekdami užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nebūtų liūdnas“, ruošiame atskiras vaikų norimas vakarienes, kai jie nenori to, ką valgome mes, perkame jiems naujausius elektroninius prietaisus (po keliskart per metus, o gal net per mėnesį). Mes prašome vaikų, kad jie laikytųsi taisyklių, o ne liepiame jų laikytis: „Užsisek saugos diržą, gerai? Ar nemanai, kad laikas miegoti? Prašau, pritildyk muziką, ar gerai? Gal gali nebežaisti žaidimo ir ateiti valgyti?“ Man teko mažas malonumas stebėti, kaip mama savo ketverių metų mergaitę įtraukė į suaugusiųjų diskusiją apie tai, kodėl ji turi autis batukus, kai lauke buvo 20 laipsnių šaltis ir ledinis vėjas. Mama švelniai dėstė argumentus, kodėl reikia autis batukus, o jos dukrytė pateikė kontrargumentus, tarp kitko, taip pat labai logiškus, kodėl ji nenori to daryti. Bet lauke buvo 20 laipsnių šaltis ir vėjuota!!!Kokia čia gali būti diskusija?

Tėvų nerimas

Tėvų nerimas skatina didesnį kontrolės poreikį. Tėvai bijo leisti vaikams eiti namo iš netoliese esančių mokyklų ir jokie duomenys apie visuomenės saugumą šiandien negali pakeisti jų įsitikinimų. Tėvai prašo, kad ekstremalaus sporto įrenginiai būtų pašalinti iš žaidimų aikštelių, nes bijo, kad jų vaikas gali nukristi. Be jokios abejonės, mes visi norime apsaugoti savo vaikus, tačiau šie „apsauginiai“ veiksmai (prieštaraujantys logikai) atneša daugiau žalos nei naudos. Juk tinkama fizinė rizika būtina tam, kad smegenys galėtų išsiugdyti erdvinį suvokimą ir planavimo įgūdžius.

Ankstyvosios vaikystės tyrimų rezultatai rodo, kad rizikuoti - tai tapti nepriklausomu ir įgyti pasitikėjimo savimi, kad vaikai išmoktų vertinti riziką, sužinotų, ką jie gali ir ko negali daryti. Ignoruodami šias esmines raidos galimybes, tėvai atima vaikų teisę išbandyti ir pažinti save. Tai yra kritiniai augimo momentai, kai būtina tam tikra laisvė.

Pagyrimai, kontrolė ir sąlyginė meilė

Dar pavojingesnis yra kitas būdas, kaip tėvai kontroliuoja savo vaikus, - šlovindami vaikus pagyrimais ir naudodami gėdą, bando kontroliuoti gerą ir blogą elgesį. Kai vaikas daro tai, ko iš jo tikisi tėvai, jis apdovanojamas lipduku arba auksine žvaigždute. Daroma prielaida, kad vaikas „gero“ elgesio išmoksta „pats“.

Tačiau iš tikrųjų vaikas išmoksta: „Kai darau būtent tai, ko nori mama ar tėtis, mane apdovanoja ir myli; ir kai aš darau ką nors kita, tai yra blogai ir aš esu blogas.“ Tai vadinama sąlygine meile. Assor ir Roth tyrimai rodo, kad ši meilės taktika naudojama vaiko kontrolei. Jų tyrimų rezultatai įrodo, kad tai kenkia vaikų gebėjimui tapti nepriklausomais, prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir būti empatiškais. Laikui bėgant vaikai lipdukus tapatina su savimi. Po kurio laiko, negaudami pagyrimų, jie jaučiasi nesėkmingi, o pagyrimus painioja su meile. Šie vaikai įsitraukia į vidinę kovą, sumažėja jų pasitikėjimas savimi.

Auklėjimo kraštutinumai

Viena vertus, vaikams suteikiama per daug laisvės, kai su vaikais elgiamasi kaip su draugais. Kita vertus, jų autonomija pažeidžiama dėl pernelyg didelės kontrolės ir auklėjimo „daryk, kaip aš sakau“. Dėl to vaikai neturi aiškaus kelio, kuriuo galėtų eiti. Jie susiduria su dilema: nerimauja ir bijo savarankiškai priimti savo sprendimus, ypač jei jų norai nesutampa su tėvų norais. Šis kelias stabdo savarankiškumo puoselėjimą ir atima pagrindą sveikam, visą gyvenimą trunkančiam,augimui.

Pavyzdžiui, toji ketverių metų mergaitė, kuri nenorėjo avėti batų, vėliau prašė mamos saldainių (juk jai buvo 4!). Ir staiga suaugusiųjų stiliaus diskusijos su mažyle atmosfera išnyko, o mama sujaudintu balsu atsakė: „Žinai, kad prieš vakarienę negausi saldumynų. Kodėl vis klausi? Juk žinai, kad atsakymas yra ne.“ Bet ar tikrai ji žino? Reaguodama į tai mergaitė nuleido galvą ir iš gėdos priglaudė smakrą prie krūtinės.

Vieną minutę mergaitė buvo suaugusi diskusijos partnerė, su kuria buvo tariamasi dėl batukų. Kitą - sugėdinta mažylė. Kaip tokiomis sąlygomis ji išmoks pasitikėti savo norais, kurie galėtų tapti pagrindu mokantis priimti sprendimus? Kaip išmoks atskirti savo norus nuo mamos norų?Nepriklausomybė - tai galėjimas priimti savo sprendimus. Bandydami ir patirdami nesėkmes, vaikai galės atrasti tikras savo gebėjimų ribas, ugdys atkaklumą pradėti iš naujo, ieškoti kitų būdų. Būtent tokia patirtis užaugina kompetentingus, savimi pasitikinčius ir atjaučiančius suaugusiuosius.

Tėvai, kurių reikia mūsų vaikams

Mūsų vaikams reikia mūsų kaip tėvų, kaip mylinčių autoritetų, o ne kaip draugų. Sutelkti visą auklėjimo strategiją ties tuo, kad vaikai būtų laimingi ir mylėtų tėvus, yra pavojinga. Nes augti reiškia kartais būti ir nepatenkintu. Turime leisti jiems būti savimi ir priminti, kad mes nuolat esame šalia jų, nepaisant nieko. Kai vaikai jaučiasi nelaimingi, liūdni, pikti, turime stovėti šalia, o tai daugumai tėvų darosi vis sunkiau.

Mūsų, kaip tėvų, pagrindinis vaidmuo nėra nei padaryti vaikus laimingus, nei valdyti, kontroliuoti jų gyvenimą. Svarbiausia rasti balansą. Trumpai tariant, tėvų auklėjimas turi padėti jiems išsiugdyti gebėjimą įveikti gyvenimo kliūtis (jų bus daug) ir išaugti pasitikinčiais, nepriklausomais suaugusiais, galinčiais rūpintis savimi ir kitais. Tai nepavyks, jei vieną akimirką elgsimės su jais kaip su „mažamečiais“, o kitą - kaip su kolegomis.

Ar tėvai nori pakenkti savo vaikams? Žinoma, ne. Tačiau šiame informacijos ir pernelyg ištęstų raidos etapų amžiuje daugelis tėvų pametė tikslą. Norėdami išspręsti šią auklėjimo krizę, turime vengti abiejų kraštutinumų. Tuomet ir vaikai atras savo kelią, kuris bus reikalingas jų asmeniniam klestėjimui.

Parengta pagal Tovah P Klein Ph.D. „America's Parenting Crisis Is Harming Our Children“, Centeron the Developing Child at Harvard University „Building the Brain's “Air Traffic Control„; Roth, R Assor, Avi, Niemiec, CP, Ryan, RM, Deci, EL. “The emotional and academic consequences of parental conditional regard: Comparing conditional positive regard, conditional negative regard, and autonomy support as parenting practices."

Raktažodžiai
Sidebar placeholder