Kaip išrinkti tinkamą pašarą augintiniui?

Parduotuvių lentynose gausu produktų, kurie skiriasi ne tik kaina, bet ir sudėtimi, kokybe bei paskirtimi.

Veterinarijos gydytoja Simona Žvirblytė atskleidžia, į ką atkreipti dėmesį renkantis augintinio pašarą.

Pasiūla – didžiulė

Gyvūnų mitybos poreikiai – labai skirtingi. Jie priklauso nuo augintinių amžiaus, dydžio, aktyvumo ar sveikatos būklės, todėl perkant pašarą nelengva rinktis iš plataus ir įvairaus asortimento.

Veterinarijos gydytoja pažymi, kad pirmasis žingsnis renkantis pašarą turėtų būti paties gyvūno įvertinimas – jo amžius, dydis, aktyvumo lygis ir bendra sveikatos būklė.

„Skirtingais gyvenimo etapais augintinių mitybos poreikiai reikšmingai keičiasi.

Jauniems gyvūnams reikalingas didesnis kalorijų ir maistinių medžiagų kiekis, kuris užtikrina augimą ir vystymąsi, o vyresniems svarbesnis tampa lengvesnis virškinimas ir subalansuota sudėtis.

Ne mažiau svarbi ir pašaro kokybė – rekomenduojama rinktis aukštesnės klasės produktus, kurių sudėtis aiški, pagaminta iš kokybiškų žaliavų ir papildyta reikalingais vitaminais bei mineralais“, – teigia S.Žvirblytė.

Kaip atpažinti, ar pašaras tinka augintiniui?

Anot veterinarijos gydytojos, net ir pasirinkus kokybišką pašarą, svarbu įvertinti, kaip jį toleruoja pats gyvūnas.

Ji pabrėžia, kad tinkamas pašaras pirmiausia turi įtakos augintinio savijautai – jis išlieka aktyvus, žaismingas, turi gerą apetitą, o virškinimas vyksta sklandžiai.

Gyvūno išmatos gali daug pasakyti apie augintinio sveikatą ir tai, ar jo maistas jam iš tiesų tinka.

Atidus šeimininkas, atkreipdamas dėmesį į išmatų spalvą, kvapą ir formą, gali gana greitai pastebėti pirmuosius signalus, kad kažkas negerai.

Sveiko šuns išmatos paprastai būna vidutinio rudumo, tvirtos, bet ne per kietos, lengvai surenkamos. Jei jos tampa labai šviesios ar pilkšvos, tai gali rodyti riebalų virškinimo sutrikimus arba per riebų pašarą.

Tamsiai juoda spalva kartais signalizuoja apie kraują virškinimo trakte, o žalsvas atspalvis gali reikšti, kad maistas per greitai pereina žarnyną arba kad racione per daug tam tikrų sudedamųjų dalių.

„Vienas svarbiausių rodiklių – tuštinimasis. Jei augintinis tuštinasi reguliariai, o išmatų kiekis ir konsistencija normali, tai rodo, kad pašaras yra tinkamas ir gerai įsisavinamas.

Priešingu atveju gali pasireikšti įvairūs virškinimo sutrikimai – pilvo pūtimas, diskomfortas po valgymo, dažnesnis tuštinimasis ar padidėjęs išmatų kiekis.

Tokie požymiai dažniausiai signalizuoja, kad pasirinktas pašaras nėra optimalus konkrečiam gyvūnui“, – teigia S.Žvirblytė.

Kvapas taip pat svarbus rodiklis. Nors išmatos niekada nekvepės maloniai, itin aitrus, neįprastai stiprus dvokas dažnai rodo, kad maistas nėra gerai įsisavinamas.

Tai gali reikšti prastą pašaro kokybę arba tai, kad konkrečiam šuniui jis tiesiog netinka. Tokiu atveju verta pagalvoti apie sudėties keitimą.

Forma leidžia įvertinti virškinimo balansą. Per minkštos ar skystos išmatos dažnai rodo jautrumą tam tikroms sudedamosioms dalims arba staigius mitybos pokyčius, o labai kietos – skaidulų ar skysčių trūkumą. Ideali forma – vientisa, „dešrelės“ pavidalo, išlaikanti formą, bet ne per sausa.

Stebėdami šiuos paprastus požymius, šeimininkai gali geriau suprasti, ar jų pasirinktas maistas iš tiesų tinka augintiniui.

Kartais pakanka nedidelių korekcijų racione, kad šuns savijauta ir virškinimas pastebimai pagerėtų.

Daug požymių

Yra ir daugiau gana aiškių požymių, padedančių suprasti, ar augintinio maistas jam tinka. Dažnai pats šuo „praneša“ apie tai per savo kasdienę savijautą.

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į kailį ir odą. Sveikas, tinkamai maitinamas gyvūnas paprastai turi blizgantį, švelnų kailį, oda nėra paraudusi ar pleiskanojanti.

Jei kailis tampa šiurkštus, pradeda slinkti daugiau nei įprastai, atsiranda pleiskanų, tai gali būti ženklas, kad racione trūksta tam tikrų medžiagų arba jis netinka dėl jautrumo sudedamosioms dalims.

Jei gyvūnui atsiranda niežulys, odos paraudimai, ausų ar tarpupirščių uždegimai, tai gali būti susiję su pašaro netoleravimu ar alergija.

Tokiais atvejais rekomenduojama pasitarti su veterinarijos gydytoju ir prireikus rinktis specializuotą ar gydomąjį pašarą.

Energijos lygis – dar vienas svarbus rodiklis. Jei augintinis vangus, greitai pavargsta arba, priešingai, atrodo pernelyg hiperaktyvus ir sunkiai nusiramina, tai gali būti susiję su netinkamu maisto balansu.

Tinkamas pašaras padeda palaikyti stabilų energijos lygį visą dieną.

Svarbu stebėti kūno svorį ir formą. Net ir laikantis rekomenduojamų normų, vienas pašaras gali skatinti svorio augimą, o kitas – per didelį liesėjimą.

Jei šuns svoris keičiasi be aiškios priežasties, verta peržiūrėti jo mitybą.

Virškinimo požymiai neapsiriboja vien išmatomis. Dažnas pilvo pūtimas, gurguliavimas, vėmimas ar raugėjimas rodo, kad maistas gali būti sunkiai virškinamas.

Taip pat svarbus apetitas – jei šuo nuolat atsisako ėsti arba valgo nenoriai, gali būti, kad pašaras jam tiesiog netinka.

Galiausiai verta atkreipti dėmesį į bendrą nuotaiką ir elgesį. Diskomfortą jaučiantis šuo gali tapti irzlesnis, neramesnis arba, priešingai, apatiškas.

Maistas – viena pagrindinių geros savijautos dalių, todėl net nedideli pokyčiai racione kartais gali turėti įtakos augintinio gyvenimo kokybei.

Sausas pašaras – praktiškas pasirinkimas

Augintinių šeimininkai dažnai svarsto, kuris pašaras yra tinkamesnis – sausas ar šlapias.

Pasak S.Žvirblytės, abu pasirinkimai gali būti tinkami, tačiau sausas pašaras dažnai laikomas praktiškesniu sprendimu. Jis patogus naudoti, ekonomiškesnis ir gali prisidėti prie dantų higienos palaikymo.

„Šlapią ir sausą pašarą galima derinti, tačiau svarbu išlaikyti balansą. Kai kurie augintiniai linkę rinktis skanesnį, dažniausiai šlapią pašarą, todėl ilgainiui gali atsisakyti sauso pašaro.

Dėl šios priežasties rekomenduojama laikytis nuoseklumo ir stebėti augintinio elgseną“, – teigia veterinarijos gydytoja.

S.Žvirblytės teigimu, jei keičiamas pašaras apskritai, būtina tai daryti palaipsniui.

Pereinamasis laikotarpis dažniausiai trunka nuo vienos iki dviejų savaičių, per kurias senas ir naujas pašaras maišomi, palaipsniui didinant naujo produkto dalį.

Toks metodas leidžia išvengti virškinimo sutrikimų ir padeda organizmui sklandžiai prisitaikyti prie pokyčių.

Vanduo – svarbu

Vanduo – dažnai nuvertinama, bet gyvybiškai svarbi augintinio mitybos dalis. Nors daug dėmesio skiriame pašaro sudėčiai, būtent pakankamas ir kokybiškas vandens vartojimas dažnai lemia, kaip augintinis jaučiasi kasdien.

Tinkama hidratacija tiesiogiai veikia virškinimą. Pakankamai vandens gaunantis gyvūnas, nesvarbu, šuo at katė, lengviau įsisavina maistines medžiagas, o jo išmatos išlieka normalios konsistencijos.

Vandens trūkumas gali lemti vidurių užkietėjimą, o ilgainiui – ir rimtesnius virškinimo sutrikimus.

Ne mažiau svarbi vandens įtaka bendrai organizmo veiklai. Vanduo padeda reguliuoti kūno temperatūrą, ypač šiltesniu oru ar aktyviai judant.

Jo stoka gali greitai sukelti nuovargį, vangumą, o kraštutiniais atvejais – net pavojingą dehidrataciją.

Gyvūnas, kuris geria pakankamai, paprastai yra žvalesnis ir atsparesnis aplinkos pokyčiams.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į vandens kokybę ir prieinamumą. Dubenėlyje visada turėtų būti švaraus, šviežio vandens – ne tik namuose, bet ir išvykose ar ilgesnių pasivaikščiojimų metu.

Kai kurie šunys geria mažiau, todėl šeimininkams svarbu stebėti jų įpročius ir prireikus paskatinti gerti dažniau.

Staiga padidėjęs ar sumažėjęs troškulys neretai rodo sveikatos sutrikimus, todėl tokių ženklų nereikėtų ignoruoti. Kartais būtent paprastas vandens dubenėlis gali atskleisti daugiau, nei tikimės.

Kada reikėtų sunerimti dėl augintinio sveikatos?

„Jei augintinis neėda ilgiau nei 24 valandas, tampa vangus, apatiškas, atsisako net mėgstamų skanėstų arba pasireiškia papildomi simptomai, tokie kaip vėmimas ar viduriavimas, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Tokie požymiai gali rodyti rimtesnius sveikatos sutrikimus, kuriems reikalinga profesionali pagalba“, – įspėja veterinarijos gydytoja.

Kasdienėje priežiūroje svarbu nepamiršti ir kitų aspektų. Dantų higiena turėtų būti palaikoma reguliariai – efektyviausia priemonė išlieka dantų valymas specialiu šepetėliu ir gyvūnams skirtomis pastomis.

Kieti skanėstai gali būti naudojami tik kaip papildoma priemonė, tačiau svarbu rinktis ne per kietus, dantims pritaikytus produktus ir kategoriškai atsisakyti virtų kaulų.

„Ne mažiau svarbi ir nagų priežiūra. Tiek šunims, tiek katėms nagus rekomenduojama kirpti kas 3–6 savaites, atsižvelgiant į jų augimo greitį.

Per ilgi nagai gali sukelti diskomfortą ar keisti eiseną – šunims tai išduoda nagų kaukšėjimas į grindis, o katėms – nagų kibimas už paviršių.

Namuose svarbu turėti specialias kirpimo žirkles, papildomai katėms – draskyklę, o jei augintinis leidžiasi, nagus galima ir švelniai dildinti“, – sako veterinarijos gydytoja.