Kaip minėsime Tėvo dieną: teiravomės Klaipėdos krašto žmonių

Deividas NORVILAS, Deivis, dainininkas, dainų kūrėjas

Deja, mes šeimoje Tėvo dienos nešvenčiame. Mamos dieną - taip, su Moters diena irgi sveikini. O vyrai, tiek jie čia ir reikalingi (juokiasi). Jaunystėje savo šeimoje net nebuvau girdėjęs apie tokią šventę.

Mano tėvas, lengvosios atletikos treneris, yra puikus žmogus, sąžiningas, labai tiesus, nemokantis meluoti. Man jis gal ir buvo griežtas. 

Nors mano abu tėvai yra labai liberalūs, kur aš norėjau, ten plaukiau, jie visiškai nedarė jokios įtakos mano pasirinkimams.

Manau, aš pats, kaip tėvas, esu dar liberalesnis savo sūnums ir mažiau griežtas, labiau jiems esu draugas, bet galimai kartais per daug užsileidžiu ant savo galvos. Tėvas kartais turi būti tėvas.

Būti tėvu visai nesunku, tai yra didelis džiaugsmas.

Audronis TRAKUMAS, muzikantas

Ir dabar ne, ir vaikystėje nešvęsdavau, bet tądien laukiu, kol man vaikas paskambins, ir labai apsidžiaugiu, kai paskambina. Mano vaikui jau 48 metai. Dabar visi žinome, kad tokia diena yra, gražu, bet kad tėtis būtų sveikinamas - neįprasta.

Mano paties tėtis mirė gal prieš trisdešimt metų. Jis buvo labai geras. Abu mano tėvai buvo išmintingi. Buvau susidėjęs su tokia kompanija, 5-6 vaikinų chebrute. Jie kur norėjo, ten ėjo, ką norėjo, tą darė, visą dieną nebūdavo namuose. Ir mane buvo priėmę per vasaros atostogas. 

Aš kaifavau, varėme su jais maudytis. Po dviejų dienų tėtis klausia, kur einu. Pasakiau, kad pasivaikščioti, o jis sako: ne, dabar mes kitką darysime. Neuždraudė, bet gražiai nuplovė nuo tos chebros, atsirado kitų reikalų ir išgelbėjo mane nuo didelių nemalonumų.

Tėvai leido mane į muzikos mokyklą, suprato, kad reikia. Jiems buvo gana sudėtinga, augino keturis vaikus, mes neturėjome pianino. Kai jį nupirko, aš jau buvau įpusėjęs mokslus.

Mano sūnus groja, bet muzika nėra jo profesija, jis dirba informologijos srityje, su kompiuteriais. Jis irgi turi sūnų. Teks, matyt, savo anūkui, kuriam 16 metų, parašyti žinutę, kad pasveikintų savo tėtį. Bandome turėti tokią tradiciją (juokiasi).Iš kur jie gali žinoti, kai tradicijų nėra, laikraščių tokio amžiaus vaikinai neskaito.

Sunku būti tėvu. Dar priklauso nuo to, ką tu augini, berniuką ar mergaitę. Dirbu su vaikais, dauguma jų, kurie pas mus lanko užsiėmimus, yra iš pusinių šeimų. Karais ateina tėtis ir vaikas džiaugiasi. Arba kai mes vaikų klausiame, kaip jiems sekėsi šiandien, vaikas atsako: šiandien gera diena, nes aš vakare susitiksiu su tėčiu, būsiu su juo ir rytoj.

Ligita GIRSKIENĖ, Seimo narė

Tėvo dieną kiekvieną kartą švenčiame lygiai taip pat kaip ir Motinos dieną, perkame ir simbolinę dovanėlę. Pirmiausia aplankome mirusių senelių kapus, paskui susirenka visa šeimyna, mes trys vaikai esame, atvykstame su šeimomis, pasibūti, pasikalbėti, papietauti.

Mano vaikai irgi sveikina tėtį. Mažoji visada ką nors nupiešia arba stengiasi pasitaupyti ir nupirkti ką nors skanaus. Mūsų tėtis - saldumynų mėgėjas.

Mano tėtis, smulkusis verslininkas, yra stipraus charakterio, man jis - labai didelis pavyzdys, autoritetas. Yra labai darbštus, nebijo ir visą gyvenimą dirbo sunkų darbą. Aš jį labai gerbiu ir myliu. Manau, iš tėčio paveldėjau stiprų charakterį ir kai kuriuos išvaizdos bruožus.

Manau, visiems tėvams - tiek tėčiams, tiek mamoms, sunku paleisti vaiką į gyvenimą, leisti jam savarankiškai tvarkytis. Nes visada norisi apsaugoti, žinoti, ką veikia ir t. t. Turime septyniolikmetę dukrą. Jau tas etapas, kai atsiranda draugas.

Nors jau penkti metai, kai važinėju į Vilnių, kiekvieną pirmadienį - mano tėčio skambutis visada kaip laikrodis: kur esi, kaip sekasi, atsargiai vairuok. Ir kiekvieną ketvirtadienį, kai po posėdžio grįžtu namo, tėtis irgi visada skambina ir palinki saugios kelionės.

Laimutė PREKEVIČIENĖ, klaipėdietė

Be abejo, švenčiame Tėvo dieną, lankome ir kapus. Dar mano tėvukas gyvas, dabar pas mane gyvena, tai susibėgsime ir švęsime su sūnumis visi kartu. Mano vaikai savo tėčio jau nebeturi. Jis išėjo iš gyvenimo 49 metų, dabar jam būtų 61-eri.

Mano tėtis jau sunkiai mato, sunkiai vaikšto. Šiaip tai jis buvo auksinių rankų žmogus: jeigu reikėdavo, taisydavo mašiną, radiją, televizorių, statydavo, dažydavo ir t. t. Aš esu vienturtė ir visko išmokyta jo. 

Jis manė, kad nėra to, ko negalima padaryti, tik reikia dirbti, o ne laukti, kol kažkas ateis ir padarys.

Mano tėčiui sunkiausia buvo tada, kai išėjo mama. Jie kartu buvo išgyvenę 60 metų.

Alvydas ČESAS, Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas

Turiu tris vaikus, jie mane sveikina. Svarbiausia susitikimas, džiaugiuosi, kad nepamiršta manęs. Dovanos būna simbolinės, pavyzdžiui, bilietai į teatro spektaklį arba kokį nors koncertą.

Mes irgi buvome trys vaikai šeimoje. Sveikindavome tėtį su gimtadieniu, su vardo diena, tokios kaip Tėvo dienos nebuvo. Tik gerokai vėliau susirinkdavome paminėti tos dienos. Dabar būtinai nueiname į kapines aplankyti.

Mano tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo kuopos vadas. Prasidėjus trėmimams jam pavyko pabėgti nuo sovietų kariuomenės. Jo brolį išvežė į Sibirą su šeima, su 2-3 metų vaikučiais. Tėvas visko gyvenime matė. Jį išbuožino, paėmė žemes, vėliau jis visą gyvenimą pradirbo tarnautoju.

Jis buvo labai geras. Nesu iš jo net grubaus žodžio išgirdęs. Tik taip mylėdamas vaikus gali užauginti kitą gerą žmogų.

Sunkiausia, kai įsivaizduoji, kad viską darai gerai, o vaikams kas nors vis tiek nepasiseka. Turbūt daugelis sau užduoda tokį klausimą - gal aš kažką praleidau, ko nors nepastebėjau? Tėvus tai labiausiai vargina. Aš džiaugiuosi, kad mano šeimoje viskas gerai.

Kazimieras MIZGIRIS, Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys, Pasaulio gintaro tarybos narys

Visi mano vaikai - ir Monika, ir Matas, ir Kristina, ir net žmona sveikina mane. Balius būna su arbūzu - pasipjaustome, visi valgome ir visi džiaugiamės. Dar pasikepame kokį nors kepsnį, susikuriame laužą. Šventė būna net su ugnimi.

Mano tėvas amžinatilsį jau 15 metų kaip miręs. Jis žmonėms darydavo euroremontus. Buvo žmogus prie meno. Atsimenu, darydavo tapetus su tokiais rutuliukais. Jis žinojo, kaip ką reikia daryti, kaip krosnį statyti, kaip molį maišyti. 

Man liepdavo surašyti ant popieriuko, kiek medžiagų sunaudojama ir kiek kvadratinių metrų padaryta. Jis už tuos padarytus darbus gaudavo darbadienius. Už juos būdavo atlyginama paršiukais, grūdais, burokais, bulvėmis.

Šiaip mano tėvas nebuvo griežtas, bet vieną kartą gavau į kailį, kai su draugu Antanu Duoba krūmukuose bandėme parūkyti. Susisukome į laikraštį džiovintų vyšnių lapų. Tėvas iš karto užuodė. 

Tada jis padėjo man cigarečių „Prima“ pakalį ir pasakė: rūkyk tiek, kad šūds pajuoduotų. Ir nuo to laiko nebečiulpiu jokių cigarečių. Štai ką reiškia tėvas. Iš Palumpių kaimo su dyzeliu, dideliu kvadratiniu autobusu, atvežė mane į Klaipėdą, į mokslus.

Aš kaip tėvas jokiais būdais nesu griežtas. Pasiseka labai gražiai susikalbėti, bendraujame nuoširdžiai.