Lyginant su visu žmogaus gyvenimu, vaikystės tarpsnis nėra ilgas. Tačiau jis turiningas, kupinas įspūdžių ir įvairiausių emocijų. Nors tai gali skambėti neįtikėtinai, bet vaikai daug galvoja apie mirtį. Be to, jie nuolat, nors ir netiesiogiai, susiduria su mirtimi kasdieniniame gyvenime - žaisdami vaikiškus žaidimus, klausydami pasakų, žiūrėdami televizorių, susidūrę su augintinio mirtimi.
Tačiau kalbėti apie mirtiną ligą, netektį, gedulą mūsų visuomenėje vis dar nepriimtina. Tarsi bijoma dar labiau nuliūdinti ir įskaudinti gedintįjį. Vengimas kalbėti apie mirtį, netektį - tai tam tikra nuo mirties baimės sauganti psichologinė gynyba.
Ypač nuo susidūrimo su mirtimi stengiamasi apsaugoti vaikus. Vakarietiškosios kultūros vaiko asmeninė patirtis mirties požiūriu labai skurdi. Ji dažnai nesiekia toliau šeimos ribų. Vienintelis mirusysis, kurį vaikui tenka matyti, - numylėtas naminis gyvūnėlis, rečiau senelis arba senelė, dar rečiau - tėvas arba motina. Šitokia asmeninę patirtį ribojanti situacija sudaro sąlygas mirties patirties semtis iš labai stiprias emocijas žadinančių šaltinių.
Kas yra gedėjimas?
Netektį lydi sielvartas. Sielvartas - gilaus netekties išgyvenimo dalis. Šį procesą visi turime išgyventi, išjausti, kad galų gale atrastumėme ramybę, grįžtumėme į įprastą gyvenimą. Sielvartavimas - išgijimo po netekties proceso dalis. Gedėjimas yra procesas, kuomet atsiskiriama nuo netekties ir užmezgami nauji ryšiai, nauji įsipareigojimai. Gedėjimas yra natūrali reakcija į netektį ar atsiskyrimą nuo kažko labai svarbaus žmogaus gyvenime.
Vaikui atverdami savo dvasinį skausmą, neslėpdami širdgėlos ašarų, parodome, kad liūdėti ir verkti yra normalu. Skausmo išraiška nelaikytina silpnumo požymiu.
Gedėjimo proceso metu gali kilti įvairūs jausmai:
Baimė. Kai miršta artimas žmogus, vaikas gali imti nerimauti dėl savo ar kitų artimųjų mirties;
Pyktis. Vaikas gali pykti ant mirusiojo, kam jį paliko, arba mirusysis gali būti idealizuojamas, o pyktis nukreipiamas į šalia esančius artimuosius;
Kaltė. Vaikas gali jausti kaltę tuomet, jei manys, kad netinkamas jo poelgis ar mintys galėjo nulemti mirtį. Vaikas gali imti bijoti savo jausmų ar minčių, kurios gali „nulemti“ kito žmogaus mirtį. Tokiu atveju vaikui būtina suteikti pagalbą, nes ilgalaikė tokio pobūdžio kaltė ir savigrauža gali turėti neigiamos įtakos tolesniam vaiko gyvenimui;
Išgyvenusiojo kaltė. Vaikui gali kilti klausimų, ypač, jei miršta jaunas žmogus ar kitas vaikas: kodėl jis mirė, o ne aš?
Nuo netekčių - neapsaugosi
Vis dar yra suaugusiųjų, kurie galvoja, jog vaikai yra per maži, kad suprastų, kas yra mirtis, ir kad jiems nereikia užkrauti naštos, kuri tikriausiai bus per sunki, ir palikti tai suaugusiems. Tačiau norime mes to ar ne, vaikai susiduria su mirties realybe.
Jei suaugęs slėps savo skausmą, vaikas jaus, kad jam yra meluojama. Mes negalime apsaugoti vaikų nuo netekčių jų gyvenime, bet galime turėti daug teigiamos įtakos formuodami sveiką požiūrį, tinkamas reakcijas, gebėjimą tvarkytis su gyvenimo iššūkiais.
Tai, kaip vaikas suvoks mirtį, priklauso nuo jo patyrimo - ar yra susidūręs su mirtimi, kas, kokiomis aplinkybėmis, kokioje vietoje ir kada mirė.
Suvokimas keičiasi su amžiumi
Taip pat suvokimas priklauso nuo raidos etapo. Svarbu žinoti, kad to paties amžiaus vaikai gali skirtis savo supratimu ir elgesiu. Be to, visų mūsų mirties suvokimas keičiasi per gyvenimą.
Žemiau pateikiamos bendros idėjos, kurios padės susidaryti vaizdą apie tai, kaip vaikui augant keičiasi jo supratimas apie mirtį.
Iki 2 metų
Nors kūdikiai ir maži vaikai nesupranta žodžio „mirtis“, jie reaguoja į netektį. Emocinės atmosferos namuose pasikeitimas, pasikeitęs artimųjų elgesys turi įtakos kūdikiui. Jis gali dažniau verkti, atsisakyti valgyti, neramiai miegoti. Ypač didelę įtaką turės, jeigu netenkama kūdikiui reikšmingo žmogaus, kuris rūpinosi kasdieniniais poreikiais (dažniausiai tai mama), t. y. to asmens, prie kurio kūdikis buvo prisirišęs.
Vyresni nei 1 metų vaikai iš esmės gali žinoti žodį „mirtis“, matydami kritusį paukštį ar negyvą vabzdį, tačiau paprastai jie nesupranta mirties reikšmės, to, kad kritęs paukštis nieko nebejaučia ar niekada nebeprisikels.
2-5 metai
Su tokio amžiaus vaikais jau galime kalbėtis apie mirtį. Kadangi šio amžiaus vaikai linkę viską suprasti pažodžiui, t. y. tiesiogiai, svarbu vengti jiems aiškinti apie mirtį metaforomis, tokiomis frazėmis, kaip „išėjo“, „paliko šį pasaulį“, „iškeliavo pas Dievulį“, „dabar jis su angelais“ arba „užmigo“, nes tai gali sukelti nesusipratimų ir painiavos. Jeigu vaikams sakome, kad kažkas „išėjo“, „užmigo amžinu miegu“, netgi trumpas išsiskyrimas su artimiausiais žmonėmis gali gąsdinti, be to, vaikas gali bijoti eiti miegoti ar turėti nepagrįstų lūkesčių, kad miręs žmogus atsibus ar sugrįš.
Vaikams nelengva suvokti tokias abstrakčias sąvokas kaip „amžinai“: vaikams sunku suvokti, kad mirtis yra galutinė ir negrįžtama. Gali manyti, kad mirtis yra lyg miegas - žmogus tik miega, po to atsibus. Arba, kad tai lyg išvyka - panašiai, kaip tėtis išvyko į komandiruotę, o paskui grįžo.
Ikimokyklinukų laiko suvokimas yra ribotas. Dėl tokio riboto suvokimo gali atrodyti, kad jie menkai reaguoja sužinoję apie mirtį. Kai kurie vaikai tikisi, kad miręs žmogus vėl pasirodys: „Ar mes dabar iškasime senelį?“ Net po laidotuvių jie gali klausinėti: „Kada močiutė sugrįš?“ Nors vaikas iki galo ir nesupras atsakymo, reikėtų jam paaiškinti: „Močiutė nesugrįš, nes ji mirusi.“ Paaiškinimus reikia kartoti ne vieną kartą, o tiek, kiek reikės, kad vaikas suvoktų, jog tai nėra laikina būsena.
Šio amžiaus vaikams gali reikėti daugybės pakartotinių paaiškinimų apie tai, kas įvyko. Jų mąstymas labai egocentriškas. Taip pat jiems būdingas maginis mąstymas, todėl jie gali nuspręsti, kad mirtį sukėlė kažkas, ką jie pasakė ar padarė.
Dėl šio amžiaus vaikams būdingo polinkio fantazuoti, vaikas gali įsivaizduoti kažką labiau gąsdinančio, nei yra iš tikrųjų. Dėl šios priežasties svarbu, kad vaikas gautų paaiškinimus, atsakymus į savo klausimus iš supratingų suaugusiųjų.
Kai kurie vaikai išgyvena baimę būti palikti. Ši baimė gali dar labiau sustiprėti, jei miršta artimas žmogus. Vaikas gali pradėti bijoti tamsos, eiti miegoti, vykti į naują vietą, išleisti tėvus į kelionę.
Dauguma mažų vaikų galvoja, kad mirtis yra atsitiktinė: žmogus miršta, jei jį partrenkia automobilis ar užpuola nusikaltėliai. Mirtis siejama su žiaurumu. Tokio amžiaus vaikų supratimu, mirtis nėra neišvengiama - jei žmogui sekasi ir jis saugosi, jis gali gyventi amžinai.
Kaip elgtis suaugusiesiems?
Kai kurie vaikai galvoja, kad mirti reiškia būti „mažiau gyvam“. Čia turi įtakos ir kompiuteriniuose žaidimuose ar animaciniuose filmukuose matomi pavyzdžiai, kai veikėjas nužudomas, paskui vėl „prisikelia“.
Tų vaikų, kurie tiki, kad mirusieji tik gyvena kitoje vietoje, tėvai turėtų įsiklausyti į vaiko mintis, fantazijas, užduodamus klausimus bei išsakomą susirūpinimą. Jei girdime tokius klausimus: „Ar mirusieji valgo tokį pat maistą, kaip ir mes?“, „Ar jie gali žiūrėti TV?“, „Ar jie gali kalbėtis vienas su kitu?“, reikėtų paaiškinti, kad miręs žmogus nesugrįš į gyvenimą ir kad jis negyvena kapinėse.
Svarbu paaiškinti, kad mirtis nėra bausmė už blogą elgesį. Taip pat svarbu ir tai, ar tėvai, prislėgti netekties, gali reikiamai pasirūpinti savo vaiku bei ramiai su juo kalbėtis apie mirusįjį ir mirtį apskritai.
6-9 metai
Dėl savo mąstymo ypatumų šio amžiaus vaikai jau geriau gali suprasti fizinės mirties prasmę („Mirtis yra negrįžtama. Gyvi sutvėrimai miršta“). Bet vaikui neatrodys, kad tai atsitiks jam. Šiame etape jis nei neigs, nei pripažins šią neišvengiamybę. („Mirtis yra “tikra„, bet ji ištinka tik kitus“).
Vaikas įsivaizduoja mirtį kaip žmogų ar dvasią. Tam įtakos turi ir siaubo filmai, pvz., vaikas pamato griaučius ar vaiduoklį, kuris vaikšto vėlai naktimis ir žudo nekaltas aukas.
Vaikai nori žinoti apie fizinius mirties aspektus: „Ar ji buvo nužudyta?“, „Ar jai labai skaudėjo?“, „Kaip ji dabar atrodo?“, „Kas atsitiks kūnui?“
Kaip elgtis suaugusiesiems?
Geriausia, jei vaikas gaus paprastą, nuoširdų ir tikslų atsakymą. Kalbant su vaiku, atsakant į jo klausimus derėtų sakyti tik tiek, kiek vaikas klausia, kalbėti paprastais, vaikui suprantamais žodžiais, nereikėtų vaiko „užversti“ informacija, kurios jis nepajėgia suvokti.
Jei vaikas nori, reikia leisti jam dalyvauti laidotuvėse, nes su tuo, ką matome, lengviau susidorojame. Nebijokite parodyti savo sielvarto. Kontroliuojamą suaugusiojo elgesį vaikui sunkiau pakelti nei nuoširdžiai ir atvirai reiškiamą sielvartą. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti verčiamas, tačiau rekomenduojama sudaryti vaikui galimybę nors ir neilgai dalyvauti kokioje nors atsisveikinimo ceremonijos dalyje - maldoje, žvakės uždegime ar pan.
10 ir daugiau metų
Tokio amžiaus vaikai formuluoja realistinį suvokimą, paremtą stebėjimu. Mirtis yra ne asmuo, o kūniško gyvenimo pabaiga. Mirtis yra galutinė ir visa apimanti. Ji gali ištikti tiek dėl natūralių, tiek dėl atsitiktinių priežasčių. Mirtis yra neišvengiama patirtis, kuri gali ištikti bet ką - net vaikus.
Mirtis kaip gyvenimo pabaiga ypač gąsdina tokio amžiaus vaikus. Šiame amžiaus tarpsnyje mirtis palaipsniui pradedama suvokti kaip organų funkcionavimo biologinė pabaiga. Magiška atsinaujinančio gyvenimo samprata pakinta į suvokimą, kad mirtis yra negrįžtama.
Tai supratę vaikai gali tapti baimingi ir jaustis nesaugūs, kadangi vis labiau suvokia savo pačių būsimos mirties galimybę.
Kaip elgtis suaugusiems?
Tai, kaip tokio amžiaus vaikas susidoros su netektimi, daugiausia priklausys nuo šeimos narių reakcijos. Kuo labiau suaugusieji priims vaiko liūdesį, skatins išreikšti kitus išgyvenamus jausmus, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės susidoroti su šia netektimi.
Gedulas gali net suartinti šeimos narius, padėti suvokti, kad jie yra ne vieni, kad yra kas padeda. Deja, negalime apsaugoti vaiko nuo skaudžių išgyvenimų ir netekčių, tačiau galime juos mokyti ir savo pavyzdžiu rodyti, kad, skausmu pasidalijus, jis sumažėja.
Paaugliai
Gedėjimą gali papildyti paauglystei būdingi prieštaravimai, kai paaugliui sunku paprašyti pagalbos ir norisi parodyti aplinkiniams, kad yra nepriklausomas.
Paaugliai dažnai yra susirūpinę gyvenimo prasmės paieškomis. Kai kurie į mirties baimę reaguoja rizikuodami gyvybe ar demonstruodami kitokį rizikingą elgesį. Taip jie stengiasi nugalėti baimes, įtvirtindami savo „kontrolę“ mirties atžvilgiu.
Gyvūno netektis
Daugelyje šeimų, kur laikomi naminiai gyvūnai, jie yra visaverčiai šeimos nariai, o ne vien globotiniai. Deja, anksčiau ar vėliau vaikui tenka patirti, kad šie numylėtiniai gyvena trumpiau už mus.
Naminio gyvūno netektis paprastai būna pirmoji vaiko akistata su mirtimi ir pirmasis gedėjimas. Gyvūno mirtis, kaip ir bet kuris kitas praradimas, gali sukelti įvairių jausmų, kurie buvo aptarti anksčiau.
Manoma, kad gyvūnėlio gedima labai panašiai kaip ir žmogaus. Todėl ši patirtis vaikui gali būti naudinga. Pasitaiko, kad tėvai, norėdami numaldyti vaiko skausmą dėl prarasto naminio gyvūno, skuba pirkti naują augintinį. Derėtų leisti vaikui išgyventi visus su netektimi susijusius jausmus, gedėti, o kitą gyvūnėlį pirkti tuomet, kai visi šeimos nariai bus tam pasirengę, kai vaikas pats išsakys norą turėti kitą augintinį.
Žodžiai, kuriais galima būtų paaiškinti vaikui apie mirtį: „Kai žmonės miršta, jie nekvėpuoja, nevalgo, negalvoja ir nieko nejaučia. Kai miršta šunys, jie nebeloja, nebėgioja. Negyvos gėlės nebeauga ir nežydi.“ Išgirdęs tokį paaiškinimą vaikas gali tuoj pat užduoti kitą klausimą, reaguoti mąslia tyla arba prie šios temos grįžti po kurio laiko. Kad ir kaip būtų, būtina visą laiką stebėti, ar tai, ką pasakėte, vaikui suprantama.
Ką dar galėtų padaryti suaugusieji?
* išklausykite ir pasistenkite suprasti vaikų baimes;
* kai esate iš tiesų susikrimtę, sąžiningai paaiškinkite vaikams priežastis;
* atsakykite į klausimus paprasta kalba, suprantama atitinkamo amžiaus vaikui;
* stenkitės pateikti paprastus trumpus atsakymus į vaiko klausimus, venkite daugiažodžiavimo, kalbėjimo apie tai, ko vaikas neklausė. Derėtų būti sąžiningiems ir dėl tų dalykų, kuriais abejojate. Frazė „dabar aš nežinau atsakymo“ gali suteikti vaikui didesnę dvasinę paramą nei mūsų ne visai tvirti atsakymai, nes vaikas puikiai jaučia abejones.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą