Kaip sugrąžinti sėkmę į mokyklą: apsivalykime nuo biurokratijos, gražinkime pasitikėjimą

Deja, einančių šiuo keliu, kiekvienais metais mažėja. Lietuvos mokinių skaičius jau traukiasi dešimtmečiais, nejaukiai susitaikėme su tuo. 

Tiesa, vis labiau mūsų mokyklose ima trūkti ir mokytojų. Į rugsėjo pirmosios šventę šiais metais neatėjo 650 pedagogų. 

Daugiausia fizikų, biologų, chemikų ir matematikų. Mokyklų administracijos neriasi iš kailio ieškodamos žmonių, kad nesugriūtų pamokų tvarkaraščiai ir ugdymo programos. 

Nepaisant skambių politinių deklaracijų ir įvairių iškilmingų partijų susitarimų pasirašymų, mokytojas kol kas Lietuvoje netapo prestižine profesija. Kodėl? Ir ką reikia padaryti, kad šį užkeikimą mūsų Valstybėje įveikti?

Pirmiausia, už Lietuvos švietimo organizavimą atsakingiems pareigūnams reikia nustoti eksperimentuoti. 

Mokykla nėra NASA bandymų poligonas, o mokytojai, švietimo darbuotojai, moksleiviai ir jų tėveliai nėra kosmonautai, lakūnai-bandytojai, bandomieji triušiai.

Galima drąsiai teigti, kad jokia kita viešoji sritis per visą nepriklausomybės laikotarpį nematė tiek permainų, pokyčių, eksperimentų ir reformų. 

Švietime reformuojamos net pačios reformos. Tokia nestabili atmosfera, neaiški artimiausia perspektyva į mokyklas atneša tik sumaištį ir nežinią. 

Vietoj žinių į mokyklas atnešama - nežinia. Ir dabartinė Vyriausybė neatsispyrė pagundai stumdyti programų turinį, keisti žinių vertinimo sistemas, visą šį procesą lydėjo ir tebelydi nesusipratimai ir chaosas. 

Ar gali mokytojo profesija tapti prestižinė, kada darbo aplinka ir vis naujai nuleidžiami reikalavimai kelia nuolatinį stresą ir įtampą? Aišku, kad ne. 

Todėl sieksiu, kad naujoji Vyriausybė ir Seimo dauguma pirmutiniu reikalu stabdytų chaotiškas ir nepasiteisinusias reformas ten, kur dar įmanoma ir reikia, kad stabilizuoti nesibaigiančią turbulenciją Lietuvos švietime.

Antra. Dar vis gerai atsimename mokytojų žygius į Vilnių ir Vyriausybės duotus pažadus, dėl mokytojų atlyginimų.

Pagal susitarimus atlyginimai, jau seniai turėjo siekti 130 procentų vidutinio atlyginimo. Bet tai nėra padaryta iki šiol. 

Jeigu sugebama susitarti dėl didesnio Valstybės gynybos finansavimo, tai kodėl krūpčiojame dėl mokytojų padorių atlyginimų? Juk už prestižinę profesiją turi būti ir prestižiškai atsilyginama.

Trečia. Mokykla neturi būti paversta įvairių dokumentų, reglamentų, ataskaitų sandėliu. Deja, šiuo metu ji tokia yra. 

Visa Lietuvos švietimo sistema yra persmelkta smulkmenišku biurokratizmu, detaliu nerodinėjimu iš viršaus. Jeigu norime kurti laisvą, kūrybišką  ir kokybišką mokyklą situaciją privalome drastiškai pakeisti. 

Atsisakyti kone statutinio pavaldumo principo ir keisti į pasitikėjimo mokytojais kultūra. Tai yra sunki, bet būtina užduotis, kurios neatlikus efektyvaus ugdymo, kuris atlieptų moksleivių šiandieninius poreikius, nepasieksime.

Per daugelį metų „iš viršaus į apačią“ įsigalėjusi sistema, turi būti negailestingai išmesta į šiukšlių dėžę. 

Pasitikėjimo mokytojais bei mokyklos bendruomene kultūra, neatsiras per vieną dieną. Jos auginimą gali lemti tik kontrolės mažinimas, didesnis atsakomybių, galių ir resursų suteikimas pačiai mokyklai. 

Tai turi paliesti ne tik administravimą, bet ir mokymo programas. Turime atsisakyti perteklinės, smulkmeniškos informacijos, ugdymo turinyje ir suteikti didesnę kūrybos laisvę patiems mokytojams. Juk prestižinės profesijos statusas reikalauja, pasitikėjimo mokytoju ir tikėjimo tuo, ką jis daro.

Ketvirta. Tautinių mažumų švietimo padėtis yra pats geriausias indikatorius, kiek pažangi ir moderni yra Valstybė. 

Deja, reikia pripažinti, kad šiandieninių regiono geopolitinių grėsmių fone, dabartinė Vyriausybė, tautinių mažumų švietimą supranta labai siaurai ir primityviai. Neturime pasiduoti panikai ir isterijai. Neapgalvoti ketinimai kelia įtampą visuomenėje, to negalime toleruoti.

Pavyzdžiui, planas mažinti pamokų skaičių gimtąja tautinių mažumų kalba ir didinti pamokų skaičių Lietuvių kalba, kelia tam tikrų klausimų. 

Ar kažkas iš švietimo strategų, teikdami naujus pasiūlymus, kalbėjosi, išklausė ir atsižvelgė į tautinių bendruomenių nuomonę ir, svarbiausia, ten besimokančių mokinių ir dirbančių mokytojų interesus? Tautinėms bendrijoms yra svarbu išsaugoti savo identitetą, puoselėti kalbą ir kultūrą, ir būtent šiam tikslui siekti, turi pasitarnauti ir švietimas. 

Kita vertus, gyvename vis labiau globaliame pasaulyje ir tautinių mažumų mokyklos neturi virsti rezervatais.

Daugumai ten besimokančių moksleivių ir jų tėvų yra svarbu įgyti tokias pačias žinias, kurios pilnai leistų integruotis į Valstybės gyvenimą bei vietos bendruomenę ir paruošti jaunus žmones sėkmingam tolimesniam gyvenimui.

Natūralūs, gyvenimiški jaunų žmonių poreikiai ir ateities tikslai, turi būti tautinių mažumų pagrindinis taikinys. 

Moksleiviui, kuris mokosi lenkiškoje, rusiškoje mokykloje yra svarbūs lygiai tokie patys tikslai, kaip ir lietuviškos mokyklos jaunuoliui. Sukaupus žinias ir įgijus įgūdžius, gerai pasiruošti gyvenimo startui ir būti sėkmingu žmogumi bei atsakingu bendruomenės nariu.

Ne kontrolė, bet pasitikėjimu pagrįsta švietimo sistema. Ne į „kalimą“, bet į mąstymą orientuotos mokymo programos, daug galimybių teikianti mokyklos aplinka, stipri ir kūrybiška mokytojo asmenybė bei motyvuotas ir žingeidus moksleivis. 

Tai yra lysvė, kurioje gali užaugti Nobelio premijos laureatai. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Lietuvos mokykla ugdytų sėkmingus ir bendruomeniškus žmones, kurie savo Valstybei atsidėkotų doru ir šviesiu gyvenimu.

Politinė reklama bus apmokėta iš Marių Nr. 25 apygardos kandidatės Jurgitos Platakytės PK sąskaitos. Užsakymo nr. 316005