Kalnų žygeivė Kristina: „Užsibuvęs emocinis kamštis tiesiog iššovė ir aš vėl visa krūtine ėmiau gyventi“

Kaip prasidėjo jūsų kelionės į kalnus? Kokia buvo pirmoji patirtis? Kas labiausiai motyvuoja kopti?

Apie kalnus pradėjau galvoti, kai buvau pasiekusi emocinį dugną. Po skaudžių skyrybų su vaikinu, kai maniau, kad kuriu savo šeimą, nė nespėjus atsitiesti, susivokti, susirgo mama vėžiu. 

Tuo metu vaikščiojau kaip miręs šešėlis, tiesiog stūmiau dienas, dėl patirto streso ir nemigos maždaug pusės metų gyvenimo apskritai neatsimenu. Galų gale pasidarė tiek sunku, kad nuropojau pas psichoterapeutę. Lankiausi pas ją apie metus. Jaučiausi tikrai sustiprėjusi, labai palengvėjusi emociškai.

Ir tada į akiratį pakliuvo filmas „8 kalnai“. Dar apie metus save analizavau, vedžiausi planuotę ir gyvenau pagal gan režiminį dienos planą. 

Ir nors jaučiausi tam tikra prasme pagijusi, visgi jausmas buvo toks, kad manyje yra sujudintas kamštis, syvai teka, prasiskverbia, bet ne tokia jėga, kokia norėčiau. Ir tada nusprendžiau, kad man reikia į kalnus. Jausmą gal dar labiau sustiprino perskaityta knygą, pagal kurią ir buvo susuktas mano minėtas filmas.

Ir vieną dieną tiesiog priėmiau sprendimą, vykstu į kalnus. Vienas geresnių gyvenime sprendimų, tikrai. Taigi susikrovusi lagaminą (taip, taip, lagaminą) išvykau į Prancūzijos ir Šveicarijos Alpes su turistine grupe.

Pirma patirtis – sunki. Nors lygumoje nueidavau ir po 20–30 km, kalnuose kopti, pasirodo, reikia visai kitų raumenų. 

Bet pati pirma diena mane ir užkabino. Pirmas dvi minutes galvojau, kad „eilinį kartą gyvenime pasirašiau kažkokiai nesąmonei“, „kam man to reikia“. 

Tada šiaip ne taip užlipau iki ežero, nusimaudžiau, o po gerų 2 valandų eidama per karštį pasiekiau savo pirmą viršūnę, bendrai per dieną pakilau apie 1200 m. Sėdėjau ir jaučiau, kad tas užsibuvęs emocinis kamštis tiesiog iššovė ir aš vėl visa krūtine gyvenu. Nerealus jausmas.

Emocinė savijauta susitvarkė. O fizinė? Turbūt reikia stipriai pasiruošti fiziškai. Kaip ruošiatės rimtesniems žygiams? Ar kreipiatės į medikus (kitus specialistus) pasitarti?

Po pirmos kelionės į kalnus, supratau viena: noriu į juos grįžti, bet atitinkamai pasiruošusi. Taip radau ir vėl motyvaciją sportui, kurį buvau apleidusi gerus 7 metus. Grįžti nebuvo sunku, nes po kalnų jau turėjau šiokį tokį tonusą, todėl nieko nelaukusi pradėjau bėgioti, gan greitai ir vėl bėgau 2–3 kartus per savaitę po 10 km.

Visgi supratau, kad noriu ir profesionalios pagalbos, susiradau klubą, kuris siūlė funkcines treniruotes moterims mažose grupėse. 

Užsiregistravau pabandyti, laimė, treneris man iš karto patiko, t. y. kaip jis organizuoja, prižiūri ir, svarbu, jutau jo kompetenciją. Šiuo metu jau nebelankau funkcinių treniruočių, bet einu pas tą patį trenerį į individualias jėgos treniruotes 2 kartus per savaitę. 

Bandau derinti kardio- ir treniruotes su svoriais, bendrai per savaitę sportuoju 3–4 kartus. Kadangi esu žygeivė, „haikintoja“ (angl. hiker), o ne alpinistė, tiek pasiruošti visiškai užtenka. Kartais iki kelionės likus mėnesiui, vakarais, laipioju laiptais (aukštyn žemyn) su kuprine ir 5–8 kg svoriu, per vakarą „pakylu“ apie 300–400 m.

O į medikus kreipiausi šiais metais, kai ruošiausi kelionei į Peru, kadangi manęs laukė aukštesni nei 4000 m kalnai, tariausi dėl lengvesnės aklimatizacijos, kaip jai pasiruošti iš anksto ir pan.

Ar keičiat mitybą prieš keliones į kalnus? Ką paprastai valgote žygio metu, kad nepritrūktumėte energijos? Ar turit mėgstamų, patikimų užkandžių kalnuose?

Mitybos prieš kalnus nekeičiu, bet stengiuosi ją išlaikyti kuo labiau subalansuotą visą laiką. Gal, sakyčiau, kartais mityba keičiasi grįžus iš kalnų. 

Pavyzdžiui, grįžus iš Peru dėl intensyvios kelionės, kuri truko 3 savaites, didelio fizinio krūvio, 4000–5000 m aukščio, šalčio ir kitų iššūkių sutriko hormonų veikla, dėl to nenorėjau mėsos, jos nevalgiau apie 1,5 mėn., taigi trumpam tapau vegetare.

Kalnuose pusryčiams stengiuosi valgyti angliavandenių (košės) ir baltymų (dažniausiai kiaušinių), žygio metu būna įvairiai, įsimetam sumuštinių, dažniausiai pasiimu energinių gelių, mėgstamo šokolado (greitų angliavandenių), riešutų (rečiau), obuolį ar bananą; priklauso nuo žygio (dienos ar ne) ir stotelių (numatomos kalnų nameliuose ar ne). 

Bendrai paėmus žygiuojant dažniausiai valgau sočius pusryčius ir sočią vakarienę, o žygio metu būna visaip, stengiuosi neperkrauti skrandžio, o jei matau, kad trūksta kūnui „kuro“, šiek tiek įpilu.

Ar susiduriat su psichologiniais iššūkiais?

Taip, psichologiškai man sunku eiti paskutinei grupėje. Vis dar aiškinuosi su savimi, kodėl.

Taigi kalnai yra labiau emocinė patirtis, ne fizinė?

Manau, labiau emocinė, nes patyrus kalnus į juos nori grįžti. Nežinau, ar fizinė kančia motyvuotų kartoti. Dažnai girdžiu, ką ten, kalnuose, žmonės randa, kodėl jie save kankina ir panašių klausimų.

Nežinau, ką kiti randa, bet aš šimtu procentų atsijungiu nuo pasaulio sulig pirmu žingsniu. Man niekas pasaulyje neberūpi, lieku tik aš ir kalnai. Pats geriausias poilsis, smegenys persikrauna kuo puikiausiai. 

Ir kaip priedą gaunu nerealius vaizdus. Žinoma, neslėpsiu, mes, žmonės, esam pagyrūnai, savimylos, todėl pasiekta vis aukštesnė ar sudėtingesnė viršūnė tikrai pasotina emocinę laimę. Prisipažinkim, mes gi mėgstam jaustis didžiais, drąsiais, nebijančiais iššūkių.

Kalnuose gaunu daug fizinio vargo, mažokai maisto, palyginti, kiek kalorijų išnaudoju, miego trūkumą, bet emociškai pasikraunu. Ir grįžus iš kalnų dažnai būna liūdna, noriu kuo greičiau ten grįžti, nes ta laimė čia, žemėje, yra kitokia: darbas, pareigos su fizine kančia...

Kaip išlaikot motyvaciją sudėtingomis akimirkomis, pavyzdžiui, blogu oru, pavargusi? Ar bijot ko?

Pavargusi dažniausiai negalvoju apie tai, nes nieko nepakeisiu. Todėl koncentruojuosi į mažus dalykus: užlipti iki tam tikro taško, kai jau matau viršūnę, pasiekti ją, nulipti, nepargriūti ir pan. Galima kalnuose isterikuoti, kad sunku, bet kas iš to, vis tiek reiks sunkumus įveikti.

Pati sunkiausia akimirka buvo, kai atsikėliau su temperatūra, skaudančia gerkle, varvančia nosimi, laikrodis rodė 0 REM ir 0 gilaus miego ir prie šitos puokštės dar ir šlapimo pūslės uždegimas griebė, pusryčiai nelindo, o tą dieną laukė vienas aukštesnių kilimų (apie 1,5 km) ir 2 km nusileidimo. 

Neslėpsiu, sunku buvo, vienu metu maniau, kad tiesiog imsiu ir apsiverksiu čia pat, vietoje, tada išėjau pabūti viena į namelį, susikroviau daiktus, išgėriau vaistų, kokius tik turėjau nuo uždegimų, užsidėjau kuprinę ir išėjau. O ką daryt? Likti? Neiti? Dažniausiai nelabai turi iš ko rinktis. Ir tos dienos vakare jau visai smagiai krizenau. Kūnas tokiose situacijose mobilizuojasi.

Blogu oru dažniausiai gelbsti apranga, čia, matyt, galioja senas geras posakis, kad nėra blogo oro, yra tik netikusi apranga.

Kartais bijau iš akmens į galvą gauti. Tiesiogine prasme. Bet bendrai baimės nejaučiu, na nebent einu pavojingais takais, tada keliai truputį linksta. Visgi su laiku aukščio vis mažiau bijau. Prieš keliones į kalnus niekas manęs neužvydavo ant kopėčių, dabar jomis per uolas lipu. Prie visko žmogus pripranti.

Tai nebesate jautri aukščiui? O kaip kūnas reaguoja į jį?

Iš pradžių, kaip ir minėjau, aukščio bijojau, bet galima priprasti. Labai geras vienos kalnietės draugės pastebėjimas, kai skundžiausi, kad bijau aukščio: „O ko tu, užaugusi lygumose, tikiesi? Priprasi, žingsnis po žingsnio ir bus lengviau“. Žinokit, nemelavo. O kūnas reagavo gan įnoringai, pykino, valgyt nieko negalėjau, miegas sutriko. Na tokie „labai gelbėjantys“ niuansai kalnuose.

Kaip aklimatizuojatės? Kas labiausiai vargina kalnuose?

Aklimatizuotis reikėjo tik vienoje kelionėje, Peru. Kiti kalnai buvo iki 2800 m aukščio, todėl aklimatizacija nebuvo aktuali. Jai palengvinti gėriau tam tikrus vaistus, kuriuos išrašė gydytoja. O nuvykus buvo 2 dienos aklimatizacijai. Realiai per jas palipam aukštyn ir nusileidžiam, principas paprastas, sunkiau orą gaudyt ar išmokt jį gaudyt, priprast prie deguonies stygiaus.

Man rodos, kalnuose gali varginti tik netikusi kompanija.

Kokių kitų rizikų yra kopiant į kalnus? Kokių laikotės saugumo taisyklių?

Daug rizikų kalnuose: nugriūti, susilaužyti, akmuo gali užkristi ant galvos, tai nebūtų (o gal jau nebebūtų) smagu. Visgi yra mažiau rizikų nei alpinistams. Ne visada dedamės ir šalmus, nes slėniais einant jų nereikia. Manau, geriausiai apsaugo blaivus protas, kai nusimeti visus savo ego ir tiesiog eini. 

Na ir reikėtų žinoti, kad net ir gan pasiruošus psichologiškai, fiziškai vis viena gali nutikti nelaimė. Todėl prieš eidamas į kalnus apsidrausk. O jau toliau kaip duos dievai ir kalnai, na ir, žinoma, pats (turiu omenyje, būsi pasiruošęs kalnų mylėtojas ar nutrūktgalvis, kuriam visos jūros iki kelių).

Ar buvo pavojingų situacijų? Kaip susitvarkėt? Ko jos išmokė?

Šiek tiek buvo. Kritau nuo skardžio Italijos dolomituose, nebaisiai, šiek tiek pasiridenau, apsibrozdinau, sėkmingai viskas baigėsi, nieko nesusilaužiau, pačiuožiau, sustojau ir užsikabarojau atgal į trasą. Ko pasimokiau? 

Jei vyrai sako, leisk išminsiu taką, tai ir reiktų leisti, o nevaizduoti: „Aš stipri, galiu pati“. Kai užsikabarojus atgal kelionės draugai paklausė ar man viskas gerai, atsakiau, kad na nelabai, nes nulūžo 3 nagai. Juokinga buvo man, draugams – nelabai. Tokiose situacijose viskas vyksta labai greitai. Ši situacija turėjo pamokyt, kad nustočiau vaidinti: „aš galiu“. Ar išmokė? Nežinau, man rodos, vis dar mokausi.

Kaip atsigaunate po ilgo kopimo (kelionių)?

Nelabai būna laiko atsigauti. Grįžus tenka eiti į darbą. Atostogų mažai, o kalnų daug. Taigi tenka laiką taupyti. Jei rimtai, labiau pavargstu grįžusi iš pajūrio ar išvykų į miestus. 

Iš kalnų grįžus savaime nukrenta krūvis, tad gan lengva įsivažiuoti į gyvenimą. Jei kelionės metu nemažai patiriu adrenalino, ne atsigauti reikia, o pirmiau nurimti. Po žygių, pavyzdžiui, Orla Perć (vienas pavojingiausių Zakopanės takų) ar Slovakijos dalyje perėjus Priečne Sedlo, kūnas būna taip įsiaudrinęs, kad tuo metu jėgų antplūdį jaučiu, ne trūkumą.

Nepasakysiu jokių stebuklingų receptų. Grįžtu iš kalnų, kitą dieną toliau einu į darbą, lankau treniruotes, bėgioju. Gal pirmomis dienomis šiek tiek daugiau miegu, bet ir tai ne visada.

Ką dėl sveikatos ar saugumo visuomet pasiimat į žygius?

Pirmiausia pasiimu supratimą, kad neinu užkariauti kalnų, o juose pabūti. Tad jei matysiu, kad nebegaliu, lipsiu žemyn. Neįlipau į vieną perėją prie Monblano, nes supratau, kad nors liko nedaug, bet nulipti jau nebebus ar galimai nebus jėgų. O kalnuose žodžio „galimai“ reikėtų vengti. 

Apskritai mokausi, kad niekam nieko kalnuose neturiu įrodyti, reikia mėgautis jais, laiku, ramybe, gamta. Bet saugumui tikrai padeda lazdos, ne kartą išgelbėjo nuo čiurnų nikstelėjimo. Dar patarčiau turėtų teipų, elastinio binto, dezinfekcinio skysčio; jei aplink bastosi meškos, nepamiršti švilpuko, dar geriau – jas atbaidančio purškiklio.

Ar kopimas į kalnus pakeitė kasdienį gyvenimą, požiūrį į sveikatą ar, tarkim, discipliną?

Taip, kardinaliai, kaip ir minėjau, vėl grįžau į sportą, subalansavau mitybą, valgau gan įvairų, maistingą maistą. Sustiprėjau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. 

Anksčiau nuolat skaudėdavo nugarą, grįžus į sportą man realiai nieko nebeskauda. Esu pilna jėgų. Labiausiai trokštu kuo ilgesnio sveiko ir kokybiško gyvenimo.

Ką patartumėt žmogui, kuris svajoja apie pirmą žygį į kalnus?

Bendrai patarčiau judėti. Mane išjudino kalnai, gal kitam žmogui reikia kitokios motyvacijos. Bet lai motyvuoja kokia nors veikla. Nes mes juk visi žinom, kad sportas pailgina kokybišką gyvenimą, bet kas iš to, kad žinom? 

Paklausom, palinksim ir viskas. O jei norisi žygiuoti į kalnus, tikrai yra pradedantiesiems žygių, imk ir lėk. Patarčiau vykti su profesionalais, pasiruošti ne tik fiziškai, mėnesį palaipiot rekomenduoju laiptais (aukštyn žemyn) bent po 1 val. per dieną ir neužmiršti, kad gera apranga ir geri, patikimi batai yra taip pat svarbūs ir būtini atributai, kaip ir fizinė forma.

Kokios klaidos dažniausiai pasitaiko ir kaip jų išvengti?

Gal per daug pasakojama nuotaikingų, gerai pasibaigusių įvykių, kurie nekvepėjo saugiais sprendimais. Ne išimtis ir aš. 

Apie kalnus pasiskaitom ir lekiam, lekiam su sportbačiais, basutėmis, be žemėlapių, su neaiškiomis kompanijomis. 

Nori išvengti klaidų? Rinkis patikimus vedlius, kurie nepalieka, suteikia visą informaciją, kurią turi žinoti prieš išvykdamas į kalnus (ką pasiimti, ką turėti, kaip pasiruošti), kurie veda grupes pagal jų pasirengimo lygį, o ne pagal individualius norus.