Kam – botanikos sodas, o kam – galvos skausmas

Žemaičio laikraštis, Lina Ruibienė

2024-04-14 13:00

Gamta – įnoringa dama, kuri turi savo taisykles: saulės nepriversi šviesti ištisą parą ir lietaus neprisišauksi, kada tau reikia. Prieš gamtos didybę nublanksta net žmogaus kūriniai, o kartais nutinka ir taip, kad gamta, tiksliau – suvokimas apie jos grožį, ima ir sukiršina kaimynus.

Taip nutiko ir rietaviškei Elenai Sileckienei, kuri paskambinusi į „Žemaičio“ redakciją guodėsi, kad su kaimynu niekaip nepavyksta rasti kompromiso dėl kadaise jos sodintų ir į kaimyno sklypą „įžengusių“ augalų. Tuo tarpu pats kaimynas sako nebegalintis žiūrėti į šabakštynu virtusį moters sodą ir norintis nuo jo atsitverti tvora.

Senjorė nesijaučia kalta, kad jos sodinti augalai gožia kaimyno sklypą, ir bet kokia kaina siekia juos išsaugoti

Pelkynę pavertė botanikos sodu

Šioje sodyboje E. Sileckienė gyvena nuo 1979 metų. Naujai įsigytas sklypas tuo metu buvo visiškai tuščias, todėl miško ūkio inžinierės specialybę turinti moteris atsiraitojo rankoves ir kibo į darbą: ėmė tvarkyti aplinką, sklypą apsodino berželiais ir kitais augalais, savo rankomis išsikasė mažus tvenkinėlius.

Moteris minėjo, kad žemė čia – nekokia, tad ne visi augalai prigijo, nudžiuvusius skubėjo pakeisti kitais. Viską darė pati viena, gal todėl kiekvienas augalėlis jai – ypač brangus.

Galiausiai prie moters turimų penkiolikos arų Rietavo miesto valdžia, matydama naujakurės pastangas ir norą puoselėti aplinką, primatavo ir pelkėtą žemės gabalą, tad E. Sileckienė ėmė puoselėti ir jį.

Rietavo miškų urėdijoje visą gyvenimą dirbusi, o dabar jau 85-us gyvenimo metus skaičiuojanti moteris pasakojo, kad triūsas gryname ore yra ne tik jos hobis, bet ir savotiška terapija, numalšinanti bet kokius skausmus, suteikianti džiaugsmo ir energijos.

Per ilgą laiką rietaviškė sakė savo sodyboje sukaupusi apie 200 rūšių įvairių augalų: klevų, rododendrų, buksmedžių, kėnių, cūgų, taip pat šilauogių, vynuogių, aktinidijų, lazdynų. O kur dar margaspalvės gėlės ir dekoratyviniai krūmai. Aktyvi sodininkė augalų parsiveždavo iš skirtingų Lietuvos kampelių, keisdavosi jais su kitais gamtą puoselėjančiais bendraminčiais, kai kuriuos užsiaugino iš sėklų ar daigelių.

„Būdama vos penkerių ir vaikštinėdama po Plungės miesto parką aš jau žinojau visų ten augančių medžių pavadinimus. Todėl baigusi vidurinę mokyklą stojau mokytis miško ūkio inžinierės specialybės – niekur kitur savęs negalėjau įsivaizduoti“, – teigia moteris.

Nesutinka rauti medžių

Elenos papasakota istorija – iš tiesų graži ir įkvepianti, tačiau tenka pripažinti, kad jos sodintas ir daug metų puoselėtas sodas jo šeimininkei sulaukus garbaus amžiaus tapo nemenku iššūkiu tiek jai pačiai, tiek jos kaimynui.

Juk kad ir kokie gražūs augalai būtų, jie reikalauja nuolatinės priežiūros, o jeigu šakos ima skverbtis į kaimyno kiemą – neišvengiamai lauk konflikto. Jo neišvengė ir rietaviškė, „Žemaičiui“ pasakojusi, kad ankstesnis kaimynas prieš daug metų netoli jų sklypo ribos pasistatė neišvaizdų ūkinį pastatą. Nepatenkinta į jos kiemą atsivėrusiu vaizdu ir gavusi pačio kaimyno sutikimą, moteris šalia šio pastato pasodino medelių ir krūmų juostą.

Esą toks nerašytas jųdviejų susitarimas daug metų tenkino abi puses, iki kaimyninį sklypą įsigijo kitas žmogus. Žinoma, naujakuriui rūpėjo nustatyti savo įsigytos sodybos ribas, o atlikus preliminarius matavimus natūraliai iškilo klausimas dėl Elenos augalų, kai kur net puse metro „įlipusių“ į kaimyno sklypą.

„Praėjusį šeštadienį pas kaimyną buvo atvykę matininkai ir išmatavo jo sklypo ribas. Jis nori tverti akliną tvorą nuo mano pusės, bet kad jūs pamatytumėte, kokia ta jo tvora... Tam žmogui gamta nė kiek nerūpi. Galiausiai nusileidau ir leidau jam išrauti dalį išsikerojusių augalų, bet yra likę keletas medelių ir krūmų, kurie man yra be galo brangūs. Ir ne tik finansine prasme. Negaliu leisti, kad juos panaikintų“, – kalbėjo moteris.

„Žemaitis“ pakalbino ir E. Sileckienės kaimyną. Jis pasakojo, kad su Elena niekaip nesusitaria nei gražiuoju, nei piktuoju.

„Prieš dešimt metų nusipirkau šį namą ir tiek pat laiko prašau šios močiutės išrauti savo medžius iš mano teritorijos. Pasisiūliau užtverti tvorą. Man kokie du tūkstančiai eurų kainuos, o iš jos nė cento neprašysiu.

Kitoje namo pusėje su kitu kaimynu draugiškai susitarėme, užsitvėrėme tvorą ir abu patenkinti sau gyvename, – kalbėjo vyras. – O kas sakė, kad aš gamtos nemėgstu? Pažiūrėkite į visą eilę mano kieme gražiai augančių tujų, štai ir žolynas prižiūrėtas. Mūsų su kaimyne suvokimas apie gamtos grožį skiriasi kardinaliai: jai reikia džiunglių, o man – ne.“

Nuo įstatymų nepabėgsi

Anot vyro, situacija gali pakrypti ir kita linkme. Esą jeigu E. Sileckienė nepašalins jo sklype augančių savo medžių gražiuoju, teks samdyti specializuotą įmonę, kuri atvyks su ekskavatoriumi, išraus medžius su visomis šaknimis, o sąskaitą pateiks senjorei.

„Buvau išsikvietęs seniūną, žemėtvarkos ir gamtos apsaugos specialistus. Jie taip pat gražiai prašė Elenos panaikinti medžius, bet ji nesileidžia į kalbas“, – apmaudo dėl nemalonios situacijos neslėpė E. Sileckienės kaimynas. Ir jį nesunku suprasti – juk kiekvienas gintume savo nuosavybę. Tuo tarpu Elenai šiuo atveju būtų galima tikėtis tik kaimyno geranoriškumo, tačiau akivaizdu, kad konfliktas jau įsisenėjęs ir jo išspręsti taikiai nebepavyks.

„Žemaičio“ kalbintas Rietavo miesto seniūnas Petras Lengvenis taip pat konstatavo, kad E. Sileckienė sodindama augalus gerokai peržengė savo sklypo ribas, o dabar atsisako paklusti teisėtiems kaimyno reikalavimams.

„Pas šiuos gyventojus mes buvome nuvykę dar praėjusiais metais, bet buvo šiokių tokių neaiškumų dėl sklypų ribos. Tačiau praėjusią savaitę kaimynas pasidarė tikslius geodezinius matavimus ir tada paaiškėjo, jog senjorė privalo iš jo teritorijos pašalinti visus savo augalus.

Žmogui bus išduotas raštiškas atsakymas, kad jis gali nupjauti visus savo žemėje augančius nesaugotinus medžius. Tokia yra tvarka ir nieko čia nepakeisi. Karaliauti svetimoje teritorijoje – nevalia“, – kalbėjo seniūnas.

Svarbu prisiminti