Karpinių meistrė: meninis mąstymas pravalo mintis nuo gyvenimo sopulių

Šiuo metu ponia Stasė rašo unikalią knygą apie karpinių meną, o konkrečiau – žmogaus siluetų karpymą. Meną ji atrado būdama keturiasdešimties metų.

Menas turi terapinį poveikį

„Prasidėjus dienai, Aukščiausiojo prašau gerumo, kantrybės, išminties, tačiau vis tiek per dieną į erdvę pasiunčiu ne visai tinkamų minčių ar žodžių…

Todėl vėlai vakare, kai lieku viena su savimi ir apmąstau praėjusią dieną, kartais apima noras užrašyti savo pamąstymus…“ – apie savo eilėraščių knygą, iliustruotą pačios piešiniais, pratarmėje rašo poetė.

Anot kūrėjos, menas, o ypač karpiniai, turi terapinį poveikį. Karpydamas žmogus atitrūksta nuo nerimo, sielvarto, savo kasdienių minčių, jas kuriam laikui pamiršta. Jis susikaupia kūrybai. „Vienoje vietoje atsipalaiduoji, o kitur – labai susikaupi. Imu pieštuką ir popieriaus lapą, o ką ranka vedžioja, tą ir karpau.

Meno kūriniui užgimti užtenka mažyčių žirklučių, bet jos turi būti aštrios, ne visos tinka“, – sakė pašnekovė. Kurdamas karpinius žmogus viena ranka valdo žirklutes, stengiasi kirpti kruopščiai, gražiai, žiūri, kad nepažeistų kerpamų detalių ar saugosi nuo galimybės įsikirpti į pirštą. Kita ranka sukioja popierių, vėliau savo kūrinį atsargiai išskleidžia, pamato, kas sukurta, kūryba paveikia visus pojūčius.

Menininkė akcentuoja, kad kiekvienas paveikslas pasakoja istoriją, turi tam tikrą emocinį krūvį, tad supykus nevertėtų imtis kūrybos. Anot jos, pirmiausia reikia išsigiedrinti savo mintis, pamiršti negerumus, nes tik tuomet paveikslas skleis šviesą, šilumą ir gėrį, nes kūryba lyg terapija, sugerianti menininko jausmus.

Nieko neveikti – nuobodu

„Reikia visą laiką kažkuo užsiimti, nedykinėti, tuomet nebeliks laiko prisigalvoti blogų minčių. Svarbu išlaikyti pozityvumą, intensyvi veikla rodo, kad gyventi yra be galo įdomu. Nieko neveikti yra nuobodu“, – sako S. Vilkienė.

Didelis užimtumas, begalė veiklų, todėl pasmalsavome, o kaip viską suspėti: dirbti, sportuoti, kurti, rašyti knygas? Juk paroje tik dvidešimt keturios valandos, iš kur tiek jėgų ir vidinės energijos?.. „Nieko nuostabaus, aš paprasčiausiai labai seniai gyvenu“, – nusišypsojo tautodailininkė, knygų autorė ir nuostabių karpinių kūrėja. Žemaitijos tautodailininkė atvirai sakė, kad žmogaus gyvenimas – kaip mozaika.

Jis labai daugialypis ir niekada neteka lygia vaga. Keičiantis metams dažnai keičiasi ir mūsų pomėgiai. Mokykloje ir studijų metais menininkė daug laiko skyrė sportui, ypač sportinei ir meninei gimnastikai, pramoginiams šokiams, dirbdama poliklinikoje, kūrė eiliuotus scenarijus agitmeninei brigadai „Erškėtrožė“, o būdama keturiasdešimties pajuto potraukį menui.

Tautodailininkei patinka piešti, karpyti ornamentiką su augaliniais motyvais ir žmonių siluetus. „Laimė, džiaugsmas, pilnatvė – tik tarpinės stotelės mūsų kelyje, tik laikini uostai, į kuriuos užsuka pailsėti mūsų gyvenimo laivai“, – sako kūrėja.

Lavina smegenis, kalbos centrus

S. Vilkienės karpinių paroda „Sausio 13-osios aukų portretai“ šiais metais eksponuota ir Slengių mokykloje-daugiafunkciame centre. Kūrėja akcentuoja, kad rankų darbas, karpymas, rašymas ranka labai yra susijęs ir su žmogaus kalbiniais centrais, smulkioji motorika lavina mūsų smegenis, ypač kalbos centrus.

Anot specialistės, šiandienos tėvai daro meškos paslaugą savo vaikams, nuo vaikystės įduodami atžaloms telefonus. Vaikai žiūri į ekraną tylėdami, todėl sunkiai vystosi kalba.

„Mes mokome ir mokome kalbėti kitus, o patys tylime, kai būtinai reikia kalbėti. Tylint išdavikės mintys išpučia milžiniškus susikaupusių problemų burbulus, bet vos prabilus jie sumažėja ir subliūkšta.

Argi nežinojai, kad pasidalintas skausmas mažesnis, o pasidalintas džiaugsmas – didesnis“, – viename iš savo leidinių pastebi karpinių meistrė.

Pasak jos, kurdamas paveikslus žmogus visapusiškai lavinasi, o rezultatas, kuriame ornamentas, veidas ar piešinys, džiugina sielą. Meninis mąstymas atpalaiduoja vidų, mintis, o kartu ir sukoncentruoja, bet ne ties gyvenimo sopuliais, o kūryba.

Ne tavo nosiai?

Pirmasis sukurtas karpinys buvo 1972 metais padaryta vokiško paveikslėlio kopija. Kūrėja pasakojo, kad jai su šeima teko nuomotis butą pas šeimininkus. Tuomet buto šeimininkė parodžiusi jai paveikslėlį ir prašiusi atspėti, kokia technika jis padarytas.

Būsimai menininkei pasirodė, kad grafika. Tačiau tai buvo karpinys. Moteris garsiai anuomet pagalvojusi, jei karpinys, tai tikriausiai ir aš galiu iškirpti panašiai?.. O jos vyras tai išgirdęs tik pasijuokė sakydamas: čia ne tavo nosiai. Ši frazė labai paveikė, ir Staselė būtinai norėjo įrodyti priešingai.

Pasiskolinusi iš šeimininkės paveikslėlį, jį persipiešė ir karpė. „Kai visi sumigdavo, aš karpiau. Sunkiausiai sekėsi iškirpti ir priklijuoti malūno sparnus.

Popieriaus gabalėlius teko dėlioti pincetu, kol pagaliau vieną rytą jau buvo du darbai – originalas ir kopija“, – apie pirmąjį impulsą karpyti pasakojo moteris.

Pasiekusi tikslą, ji kuriam laikui žirkles ir karpinius atidėjo į šoną. Praktikuojančiai logopedei anuomet nė į galvą nebūtų atėję tapti menininke. Praėjo gal kokie penkeri metai, kai ji vėl prisiminė savo pašaukimą. Tokiu būdu ji bandė įveikti gyvenimo sielvartus, nusivylimus.

O štai dabar ji pripažinta meno kūrėja, apdovanota net kultūros ministro padėka. „Per daug savo kūrybos nereklamuoju, visa tai darau sau, dėl savęs“, – savo poziciją dėstė ponia Stasė.

Gyvena savame pasaulyje

Menininkei kūryba yra lyg gyvenimo variklis, ji džiugina, kaip pati pastebi, neleidžia pajusti, jog pasenai. „Tikrai nesu iš tų, kurie sulaukę tam tikro amžiaus sustoja, atsisėda namie prie lango ir tuščiu žvilgsniu stebi gatvę. Kasdien kuriu, ieškau kažko naujo.

Na, yra senatvė, na, ir kas… Baisus čia daiktas, visiems ji ateis. O man visa tai padeda paskubėti, prasmingai išnaudoti laiką. Noriu suspėti užrašyti savo eilėraščius, sutvarkyti piešinius, surašyti mintis“, – dalijosi sukaupta gyvenimiška patirtimi tautodailininkė.

Jos naujai rašomoje knygoje suguls kelios dešimtys iš jos iškarpytų 3 000 siluetų. Na, o karantinas įkvėpė piešti ir eiliuoti. Taip gimė eilėraščių knygelė „Žolė išgirdo Vyturio giesmę“, kuri jau išleista dviejų šimtų egzempliorių tiražu.

„Aš gyvenu savame pasaulyje. Kai noriu, dirbu, kai noriu, kuriu, o eiliuoju net gatvėje ar važiuodama autobusu. Jei kyla prasminga mintis, stengiuosi ją užsirašyti, nes vėliau ji nuplauks“, – sako kūrėja. Šeštadieniais ji lankosi sporto klube, kas padeda palaikyti sveikatą, energiją, pozityvumą.

„Nebeturiu daug laiko, bet kol galiu, kol protas dirba, kuriu“, – sako menininkė. Apie laiko tėkmę ji labai gražiai pasisakė ir savo knygelėje „Žolė išgirdo vyturio giesmę“: „Pastaruoju metu su laiku kažkas atsitiko: užuot ramiai sau tekėjęs, pradėjo šuoliuoti, lėkti strimgalviais, lyg jį kas vytųsi.“ Tad dėkodami už pokalbį pašnekovei linkime būti greitesnei už skubantį laiką ir įgyvendinti dar ne vieną kūrybinį projektą.

Dana LUKAUSKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.