Kikabidzė: ištikimybė sau

Sausio 15 d. Sakartvele eidamas 85-uosius metus mirė garsus gruzinų kino aktorius, dainininkas, dainų autorius, scenaristas, kino režisierius Vachtangas Kikabidzė, plačiai žinomas ir mėgstamas visose buvusios sovietų šalyse, taip pat puikiai pažįstamas vyresnės kartos Lietuvos žiūrovams.

Vachtangas Kikabidzė, visų trumpai vadintas Buba, yra senos Sakartvelo kunigaikščių giminės palikuonis. Jis gimė Tbilisyje žurnalisto ir dainininkės Mananos Bagrationi šeimoje.

Tėvo jis neprisiminė: kai berniukui buvo ketveri, Konstantinas Kikabidzė 1942 m. be žinios dingo prie Kerčės. Vachtangą augino mama, jos brolis ir močiutė.

Pats Vachtangas savo vaikystę vadino „baisia": šeima gyveno šaltame bendrabutyje, berniukas dažnai sirgdavo ir būtent tada persirgęs reumatu, įgijo būdingą „prikimusį" balso tembrą. Kaip pasakojo pats V.Kikabidzė, jis niekada nebuvo komjaunuolis, o iš pionierių buvo išmestas, kai raudonu kaklaraiščiu nusivalė batus.

Muzika ir gyvenimas

Nuo vaikystės jis žavėjosi teatru, dažnai už kulisų stebėdavo mamos koncertus. Berniukas augo faktiškai kieme, o mokslai mokykloje jį domino mažai, jis net tris kartus buvo paliktas antriems metams toje pačioje klasėje. Užtat piešti ir dainuoti galėdavo valandų valandas.

Mokydamasis vyresnėse klasėse Vachtangas pradėjo groti mušamaisiais ir mokytis vokalo. Berniuko artimieji buvo įsitikinę, kad jam būtina įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Vyresniesiems Buba neprieštaravo, įstojo į Tbilisio universitetą, bet netrukus jį metė.

Paskui išlaikė stojamuosius egzaminus į Tbilisio užsienio kalbų institutą, bet jo taip pat nebaigė. Visą jo laiką užimdavo muzika, mokslams tiesiog nelikdavo jėgų.

„Jaunystėje svajojau dirbti Filharmonijoje. Neabejojau, kad jie visi mirs iš džiaugsmo, o manęs nepriėmė. Kaip dabar pamenu, vyresnybė pasakė, kad mano kimus balsas „atsiduoda pūvančiais Vakarais".

Bet toje perklausoje dalyvavo vienas administratorius - senas vilkas, jis man paskui paskambino ir pasakė: jeigu pasikeisiu pavardę, jis paims mane į gastroles į Rostovą prie Dono. Mano mama buvo kilusi š Bagrationių dinastijos, tai ir išvažiavau kaip Vachtangas Bagrationis", - prisiminė V.Kikabidzė.

Muzikos specialistai su žemėmis sumaišė pradedantį atlikėją, „liesą vaikiną, kuris kimiu balsu rėkia į mikrofoną". V.Kikabidzę išgelbėjo atsitiktinumas - pirmasis gyvenime. O vėliau jo didenybė atsitiktinumas padėjo jam išgarsėti kine.

1959 m. per sovietų televiziją buvo parodytas filmas „Dainuoja Ivas Montanas". Po to filharmonijos direktorius pasikvietė padėjėjus ir leido įforminti V.Kikabidzę kaip etatinį atlikėją, paprašęs naująjį solistą aprengti pilku kostiumu ir golfu, kaip prancūzų šansonjė. 1966 m. artistas tapo gruzinų vokalinio instrumentinio ansamblio „Orera" nariu, su juo išleido 8 plokšteles, o paskui pradėjo solinę karjerą.

Kaip V.Kikabidzė tapo Mimino

O paskui jo gyvenime netikėtai pasirodė kinas. Kai jam buvo pasiūlyta nusifilmuoti muzikiniame filme „Susitikimai kalnuose", Vachtangas labai nusistebėjo, bet neatsisakė.

Kelią į didįjį kiną jam atvėrė režisierius Georgijus Danelija, pakvietęs „inteligentišką chuliganą" pagrindiniam vaidmeniui filme „Neliūdėk!" Jų pažintis, virtusi 45 metus, iki pat režisieriaus mirties, trukusia draugyste, įvyko visiškai atsitiktinai.

Georgijus Danelija ieškojo aktoriaus savo naujam filmui „Neliūdėk!" Režisieriui niekas netiko, o jo teta aktorė vis primygtiniau įkalbinėjo G.Daneliją atkreipti dėmesį į „vaikinuką" iš filmo „Susitikimai kalnuose". Režisieriui labai nepatikdavo tokie patarimai, bet neturėdamas kitos išeities, nutarė pamėginti.

Ir iš pradžių, kaip teigė pats V.Kikabidzė, režisieriui jis „baisiai nepatiko". „Pagal scenarijų jo herojus buvo storas, rudaplaukis, prakaituojantis, geriantis žmogus. Pamatęs mane, G.Danelija vos nenugriuvo. Beveik mėnesį jis mane kankino nežinomybe".

Kaip tik tuo metu V.Kikabidzė turėjo su „Orera" išvykti į gastroles Turkijoje. Artistas paaiškino režisieriui, kad nebeturi laiko laukti ir pasiūlė nufilmuoti su juo kelias scenas ir paskui galutinai apsispręsti.

Filmavimo aikštelėje jis elgėsi taip užtikrintai, tarsi vaidmuo būtų buvęs parašytas specialiai jam. Po dešimties dienų Turkijoje jis gavo telegramą „Artistas Vachtangas Kikabidzė patvirtintas Bendžameno vaidmeniui filme „Neliūdėk"!" Grįžusį V.Kikabidzę G.Danelija sutiko jau su šypsena. „Neliūdėk!" režisierius laikė savo geriausiu filmu, o Bubą vadino mylimu aktoriumi.

Už šį vaidmenį V.Kikabidzė pelnė Tarptautinio kino festivalio Kartachenoje prizą už geriausią vyro vaidmenį. Taip trisdešimtmetis V.Kikabidzė pradėjo karjerą kine, o bendradarbiavimas su G.Danelija tęsėsi ilgus metus. Iš visų filmų, kuriuose nusifilmavo V.Kikabidzė, ryškiausias jo darbas neabejotinai yra kino komedijoje „Mimino".

1977 m. ekranuose pasirodžiusiame G.Danelijos filme „Mimino", V.Kikabidzė suvaidino neregėtą populiarumą pelniusį lakūno Valiko Mizandario vaidmenį. Žiūrovams patiko istorija apie paprastą kaimo lakūną, kuris įsimylėjo stiuardesę iš sostinės. Žiūrovai tiesiog šturmavo kino teatrus, o herojų replikos tapo citatomis. „Mimino" - kino hitas iki šiol.

Diagnozė - gruzinas

Aktorius ne kartą kalbėjo, kad gruzinų gyvenime liūdesys ir juokas dažnai persipina. Tą patį galima pasakyti ir apie jo likimą. Keturiasdešimtmetis V.Kikabidzė po filmo „Mimino" atsidūrė šlovės viršūnėje, bet žiūrovai net neįtarė, kokius sunkius laikus tuomet išgyveno aktorius.

Filmuojant 36 laipsnių šaltyje jis dirbo apsirengęs plonu lietpalčiu, o ruošiantis scenai, kurioje jo herojus turėjo pargriūti čiuožykloje, tiek pergyveno, kad viskas atrodytų įtikinamai, jog plojosi ant ledo iš visų jėgų ir smarkiai susitrenkė.

Po to nevykusio griuvimo galvoje užaugo auglys ir po dvejų metų jį teko operuoti. Vietos gydytojai atsisakė tą daryti - jeigu jiems nebūtų pavykę išgelbėti artisto, gruzinai jiems to niekada nebūtų atleidę, ir V.Kikabidzė buvo išvežtas į Maskvą.

Iš visos didžiulės šalies plaukė tūkstančiai laiškų, adresuotų „Tbilisis, Mimino", o aktorius tuo metu gulėjo ligoninėje ir nežinojo, kaip susiklostys jo tolesnis likimas, ar jis galės grįžti į filmavimo aikštelę.

Bet būtent tuo metu jis parašė savo pirmąjį scenarijų „Būk sveikas, brangusis!", kuris 1981 m. tapo jo to paties pavadinimo pirmojo režisūrinio darbo pagrindu. O netrukus, nepaisydamas visų medikų prognozių, V.Kikabidzė grįžo į sceną.

Nuo pirmųjų pasirodymo scenoje ar ekrane minučių jis keldavo pasitikėjimą ir simpatiją. Jo draugai teigia, kad jis visada vaidindavo save ir bet kokioje situacijoje išlikdavo savimi.

Už ištikimybę sau, savo idealams ir principams, už įgimtą inteligenciją ir tvirtą charakterį jį mylėjo milijonai gerbėjų. Su tuo yra susijusi ir jo nepalenkiama pilietinė pozicija.

Jis labai nemėgdavo kalbėti apie politiką, bet neslėpė, kad visada buvo savo šalies patriotas. Gruzinų aktorius entuziastingai sutiko žinią apie Sovietų Sąjungos griuvimą, prisipažinęs, kad „tokio įvykio garbei net surengiau vaišes draugams".

Su didžiąja Rusijos žiūrovų dalimi jis galutinai išsiskyrė 2008 m., kai V.Kikabidzė pasmerkė Rusijos veiksmus Pietų Osetijoje. Protestuodamas artistas atsisakė Draugystės ordino, atšaukė visus koncertus ir filmavimą Rusijos teritorijoje.

2022 m. aktorius taip pat sukritikavo V.Putiną už karo veiksmus Ukrainoje. „Aš ilgiuosi Rusijos žiūrovų, turiu parengęs dvi dideles programas: vieną rusų kalba, kita gruzinų. Bet negaliu ten važiuoti, nes nenoriu meluoti", - aiškino artistas. Jis visada save laikė šimtaprocentiniu gruzinu. Nieko keista, kad savo paskutinį scenarijų jis pavadino „Diagnozė - gruzinas".

Gyvenimas po šlovės

Paskutiniaisiais gyvenimo metais V.Kikabidzė sunkiai sirgo, bet stengėsi daug nekalbėti apie savijautą. Draugai pasakojo, kad net per gastroles Buba neapsieidavo be dializės, ta procedūra jam buvo atliekama kas antrą dieną.

Didžiausiu turtu V.Kikabidzė laikė savo šeimą - žmoną, sūnų, dukrą, tris anūkus ir proanūkę. Ir draugus, apie kuriuos parašė 250 puslapių autobiografinę knygą „Kaukazietiškos tautybės asmuo".

Jis sulaukė proanūkių gimimo, bet sunkiai pergyveno žmonos netektį. Aktoriaus žmona Irina Kebadzė, buvusi Tbilisio operos teatro primabalerina, mirė 2021 m. pabaigoje sulaukusi 89 metų.

Jie su V.Kikabidze kartu nugyveno beveik 60 metų. Buba nesuprasdavo, kaip galima įskaudinti artimą žmogų, jį išduodant.

„Aš tikriausiai iškeliausiu", - pranešė Georgijus Danelija savo draugui Vachtangui Kikabidzei per paskutinį pokalbį, kuris įvyko likus porai mėnesių iki režisieriaus mirties 2019 m. balandį. „Aš sakau: Mes gi tarėmės išeiti kartu. O jis: „Juk aš aštuoneriais metais vyresnis už tave. Išeisiu pirmas.

O kai tu ateisi ir žengsi pro šventojo Petro vartus, aš dešinėje pusėje lauksiu tavęs su meškerėmis", - prisiminė užkietėjęs žvejys V.Kikabidzė. Jis pas draugą iškeliavo gerokai anksčiau, praėjus ketveriems metams po to pokalbio, likus vos pusmečiui iki savo 85-mečio.

Žmonių atmintyje jis amžiams išliks mylimas dainininkas, talentingas aktorius ir amžinasis Mimino, kurį mėgdžiodami ir stengdamiesi nukopijuoti nepakartojamą V.Kikabidzės akcentą milijonai žmonių kartodavo: „Ačiū, aš pėsčiomis pastovėsiu!" arba „Alio! Larisos Ivanovnos noriu!"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder