Kineziterapeutas Laurynas Gečius: „Dažnai dideli pokyčiai prasideda nuo labai mažų žingsnių“

Laurynas septynerius metus vadovavo Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijai „Apskritasis stalas“, yra ilgametis kraujo donoras. Su dviejų mažamečių tėčiu kalbamės apie tai, kaip įmanoma spėti visur ir kodėl ramus gyvenimo ritmas - ne jam.

Kineziterapija - tai ne šiaip gydomoji mankšta ar masažas, tai darbas su žmogaus kūnu ir skausmu. Kas jus atvedė į šią sritį?

Nuo pat vaikystės buvau labai artimas gamtai. Daug laiko praleisdavau gamtoje, prie vandens, domėjausi biologija, lankiau gamtininkų būrelius. Mane visada domino žmogaus organizmas, jo galimybės ir sveikata. 

Kai pacientas pamato pirmuosius rezultatus, atsiranda ir noras judėti pirmyn. Mane patį motyvuoja galimybė prisidėti prie tų mažų pergalių, kurios žmogui gali reikšti labai daug.

Todėl pasirinkdamas profesiją ieškojau srities, kuri būtų artima biologijai, žmogui ir galimybei realiai padėti kitam. Kineziterapija pasirodė būtent tokia profesija. Šiandien, po daugiau nei penkiolikos metų darbo šioje srityje, galiu drąsiai pasakyti, kad pasirinkimu nė karto nesu suabejojęs.

Ar esate tikras klaipėdietis, čia gimęs ir augęs?

Daugelis galvoja, kad esu klaipėdietis, nes puikiai pažįstu miestą, domiuosi jo istorija, bendruomene ir įvairiomis iniciatyvomis. Tačiau iš tiesų esu kilęs iš Rusnės. Į Klaipėdą atvykau studijuoti ir čia pasilikau gyventi bei kurti savo profesinį ir visuomeninį gyvenimą. Per daug metų Klaipėda tapo mano antraisiais namais, todėl jaučiu stiprų ryšį tiek su Rusne, tiek su Klaipėda.

Kaip šis darbas pakeitė jūsų požiūrį į sveikatą ir senėjimą, kai kineziterapijos specialistų pagalba yra labai reikalinga ir svarbi?

Ši profesija reikalauja ne tik žinių, bet ir pašaukimo. Kasdien dirbdamas su vyresnio amžiaus žmonėmis supratau, kad sveikata yra kur kas daugiau nei gera fizinė forma. Labai svarbi emocinė būsena, bendravimas, motyvacija ir noras gyventi aktyviai. 

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Per dvylika metų darbo su senjorais pamačiau, kaip stipriai žmogaus gyvenimo kokybę gali pakeisti net maži pokyčiai. Tai išmokė vertinti judėjimą, savarankiškumą ir aktyvų gyvenimo būdą bet kuriame amžiuje.

Su kokiomis didžiausiomis psichologinėmis kliūtimis susiduriate ir kaip motyvuojate žmones nepasiduoti?

Dažnai mano pacientai būna pavargę ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kartais jie praranda tikėjimą savo galimybėmis ar jaučiasi vieniši. Todėl kineziterapeuto darbas nėra vien tik pratimų rodymas. Labai svarbu išklausyti, parodyti dėmesį ir padėti žmogui vėl patikėti savimi. Kai pacientas pamato, kad gali nueiti kelis žingsnius daugiau, savarankiškai apsitarnauti ar tiesiog geriau jaustis, atsiranda motyvacija judėti pirmyn.

Ką šiuolaikinis žmogus turėtų pakeisti savo kasdienybėje, kad vėliau netektų tapti jūsų pacientu?

Manau, kad žmogaus variklis yra judėjimas. Šiandien daug laiko praleidžiame sėdėdami, skubėdami ir patirdami stresą. Todėl svarbu sąmoningai rasti laiko fiziniam aktyvumui. Judėjimas gerina ne tik fizinę sveikatą, bet ir emocinę būseną, darbingumą bei gyvenimo kokybę. Net ir nedideli kasdieniai įpročiai ilgainiui duoda didelę naudą.

Kas labiausiai pasikeitė kineziterapijoje per jūsų karjerą?

Per pastaruosius penkiolika metų labai pasikeitė visuomenės požiūris į kineziterapeutą. Anksčiau daugelis mūsų darbą siejo tik su mankšta ar masažu, o šiandien žmonės supranta, kad kineziterapeutas yra svarbi sveikatos priežiūros komandos dalis. Sparčiai tobulėja metodikos, technologijos ir moksliniai tyrimai, todėl nuolatinis mokymasis tapo būtinybe. Pats nuolat keliu kvalifikaciją, nes tikiu, kad specialistas turi augti kartu su savo profesija.

Kineziterapija neužpildo viso veiklos kelio. Esate labai visuomeniškas žmogus, aktyviai dalyvaujate miesto gyvenime, visuomeninėje veikloje.

Aktyvus ir pilietiškas buvau nuo paauglystės. Atvykęs į Klaipėdą supratau, kad noriu realizuoti save ne tik profesinėje srityje, bet ir prisidėti prie bendruomenės stiprinimo. Pradėjau savanoriauti įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, vėliau teko joms ir vadovauti. 

Kasdien dirbdamas su vyresnio amžiaus žmonėmis supratau, kad sveikata yra kur kas daugiau nei gera fizinė forma.

Septynerius metus vadovavau Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijai „Apskritasis stalas“, buvau Klaipėdos miesto jaunimo reikalų tarybos pirmininkas. Tris kartus buvau išrinktas Klaipėdos miesto jaunimo lyderiu, o mano šeima buvo pripažinta pilietiškiausia metų šeima. Viena reikšmingiausių patirčių buvo prisidėjimas prie projekto „Klaipėda - Europos jaunimo sostinė 2021“, kuris suteikė galimybę įgyvendinti daug svarbių jaunimo iniciatyvų.

Tai dar ne viskas - esate ilgametis kraujo donoras.

Donorystė į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Būdamas mediku puikiai suprantu, kokią reikšmę kraujo donorystė turi gelbstint gyvybes. Šiandien esu atlikęs beveik 50 kraujo donacijų, o praėjusiais metais Valdovų rūmuose man buvo įteiktas Garbės donoro apdovanojimas. Tikiu, kad kiekvienas galime prisidėti prie kitų žmonių gyvybių gelbėjimo.

Ar mediko patirtis padeda socialinėse veiklose?

Tikrai taip. Darbas su žmonėmis leidžia geriau suprasti ne tik jų sveikatos problemas, bet ir socialinius iššūkius. Kasdien girdžiu įvairias gyvenimo istorijas, matau žmonių rūpesčius, todėl tai padeda geriau suvokti visuomenės poreikius ir ieškoti sprendimų ne tik sveikatos, bet ir bendruomenės stiprinimo srityse.

Ar visuomeninėje veikloje teko susidurti su pasipriešinimu?

Aktyvi visuomeninė veikla visuomet sulaukia įvairių nuomonių. Kartais tenka išgirsti, kad pokyčiai neįmanomi arba kad jaunų žmonių iniciatyvos nieko nepakeis. Tačiau per savo patirtį įsitikinau, kad nuoseklus darbas duoda rezultatų. Svarbiausia išlikti nuosekliam ir nepamesti tikėjimo savo idėjomis.

Esate dviejų mažamečių vaikų tėtis. Kaip tėvystė pakeitė jūsų prioritetus?

Tėvystė išmokė dar labiau vertinti laiką. Atsirado aiškus suvokimas, kad svarbiausi pasiekimai nėra pareigos ar projektai - svarbiausi yra žmonės, kurie laukia tavęs namuose. Vaikai padeda iš naujo atrasti gyvenimo paprastumą ir tikrąsias vertybes.

Kokias vertybes norėtumėte perduoti savo vaikams?

Norėčiau, kad jie užaugtų sąžiningi, atsakingi ir pilietiški žmonės. Kad nebijotų padėti kitam, būtų atviri pasauliui ir suprastų, jog kiekvienas galime prisidėti prie savo bendruomenės kūrimo.

Ar namuose esate griežtas kineziterapeutas?

Tikriausiai labiau rūpestingas nei griežtas. Žinoma, stebiu vaikų fizinį aktyvumą, skatinu daugiau judėti, būti gryname ore ir mažiau laiko praleisti prie ekranų. Tačiau svarbiausia rodyti pavyzdį savo elgesiu, o ne auklėti moralais.

Sakoma, kad tėvystė atveria žmogui daug dalykų apie jį patį: vieni savyje atranda begalinę kantrybę, kiti atvirkščiai - supranta, ką savyje dar turėtų lavinti. Laurynai, ko jus išmokė vaikai?

Vaikai moko džiaugtis paprastais dalykais, būti nuoširdžiam ir gyventi šia diena. Jie primena, kad kartais verta sustoti ir pažvelgti į pasaulį paprasčiau.

Kaip pavyksta išlaikyti ryšį su šeima, kai taip aktyviai sukatės veiklose ir darbuose?

Nors veiklų netrūksta, stengiuosi šeimai skirti kokybišką laiką. Man svarbu ne tik būti šalia, bet ir iš tiesų dalyvauti šeimos gyvenime. Tikiu, kad ryšį kuria ne laiko kiekis, o jo kokybė.

Iš kur semiatės energijos?

Didžiausi energijos šaltiniai man yra šeima, gamta ir žmonės. Taip pat labai padeda aktyvus laisvalaikis, judėjimas ir galimybė kartais pabūti tyloje.

Kaip atrodytų ideali jūsų poilsio diena?

Tikriausiai ją praleisčiau gamtoje su šeima - prie vandens, miške ar keliaudamas po Lietuvą. Kadangi užaugau Rusnėje, vanduo ir gamta iki šiol išlieka vietomis, kuriose geriausiai pailsiu.

Kokį didžiausią kompromisą teko padaryti?

Didžiausias kompromisas turbūt yra laikas. Kiekviena papildoma veikla reiškia mažiau laisvo laiko sau. Tačiau stengiuosi rinktis tas veiklas, kurios kuria vertę žmonėms ir bendruomenei. Tada suprantu, kad šis kompromisas turi prasmę.

Ar baigęs mokslus iškart pradėjote dirbti slaugos ligoninėje?

Tikrai ne iš karto pradėjau dirbti valstybinėje įstaigoje. Pirmuosius profesinius žingsnius žengiau privačiame sektoriuje, kur įgijau daug praktinės patirties ir supratau, kokia svarbi yra individuali pagalba žmogui. Vėliau savo kelią tęsiau valstybinėse gydymo įstaigose.

Dirbti su slaugos ligoninės pacientais nėra lengva. Ar pradžia nebuvo tarsi šaltas dušas?

Taip, pradžioje tai buvo nemažas iššūkis. Tačiau su kiekvienu pacientu ir kiekviena diagnoze atsirasdavo dar daugiau motyvacijos padėti. Kiekviena istorija primena, kad net ir mažiausias progresas žmogui gali reikšti labai daug.

Ar dažnai pavyksta vadinamuosius beviltiškus ligonius pastatyti ant kojų?

Kiekvienas pacientas yra svarbus ir kiekvienam reikia pagalbos - nesvarbu, ar ji didelė, ar maža. Vis dėlto labiausiai įsimena jaunų žmonių istorijos, ypač po sunkių traumų. 

Esu dirbęs su jaunu pacientu, kuris po traumos negalėjo pajudinti nė galūnės, tačiau buvo visiškai sąmoningas ir puikiai suprato savo situaciją. Tokiais atvejais reikia labai daug kantrybės, laiko ir pasitikėjimo, kad žmogus po truputį pradėtų tikėti savo galimybėmis ir išmoktų bent dalies savarankiškumo.

Tačiau būna ir kitokių istorijų. Pamenu garbaus amžiaus pacientą, kuriam buvo beveik šimtas metų. Nepaisant amžiaus, jis demonstravo tokį ryžtą ir energiją, kad kartais net pralenkdavo jaunesnius žmones lipdamas laiptais. Tokios istorijos primena, kad žmogaus valia dažnai yra stipresnė už bet kokias prognozes.

Kodėl pasirinkote sunkų darbą slaugos ligoninėje?

Nuo mažens buvo stiprus noras padėti kenčiančiam žmogui. Būtent tai mane motyvuoja iki šiol. Slaugos ligoninėje matai ne tik ligą, bet ir žmogų, jo istoriją, jo kovą. Galimybė prisidėti prie jo gyvenimo kokybės gerinimo man yra didžiausia šio darbo prasmė.

Prie kokių projektų dirbate šiuo metu?

Šiuo metu prisidedu prie dviejų didelių iniciatyvų. Viena jų skirta skatinti jaunimą domėtis politika, aktyviau dalyvauti demokratiniuose procesuose ir patiems kurti pokyčius savo aplinkoje.

Kita iniciatyva - „Psichologija Superpower: atrask savo psichologinę galią“. Šio projekto metu jaunus žmones mokome atpažinti perdegimo požymius, stiprinti emocinį atsparumą ir rūpintis savo psichologine sveikata.

Kokiu savo visuomeninės veiklos rezultatu džiaugiatės labiausiai?

Puikus pavyzdys - Europos jaunimo sostinės titulo siekis ir jo įgyvendinimas. Pradžioje netrūko skeptikų, kurie abejojo projekto verte ir manė, kad lėšos bus skiriamos tik vadinamosioms „minkštosioms priemonėms“. Vis dėlto ši iniciatyva tapo reikšmingu pasiekimu ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai.

Tėvystė išmokė dar labiau vertinti laiką. Atsirado aiškus suvokimas, kad svarbiausi pasiekimai nėra pareigos ar projektai - svarbiausi yra žmonės, kurie laukia tavęs namuose. 

Miestas buvo matomas visoje Europoje kaip jaunimui draugiška erdvė, o įgyvendinti projektai paskatino daugybę naujų iniciatyvų - nuo mažų bendruomeninių veiklų iki tarptautinių renginių.

Jei turėtumėte tokią galimybę, kokį pokytį inicijuotumėte Lietuvos sveikatos ar socialinėje sistemoje?

Daugiau dėmesio skirčiau prevencijai. Vis dar per daug dėmesio skiriame pasekmių gydymui, o ne ligų prevencijai. Investicijos į žmonių sveikatos raštingumą, fizinį aktyvumą ir ankstyvąją prevenciją ilgainiui duotų didžiulę naudą visai visuomenei.

Vien lankstinukų ar skambių šūkių neužtenka. Reikia realių iniciatyvų, kurios įtrauktų žmones į aktyvų gyvenimo būdą. Puikus pavyzdys yra „Vilties bėgimas“, kuriame pats dalyvauju jau daug metų ir skatinu prisijungti kitus. Tokios iniciatyvos ne tik skatina fizinį aktyvumą, bet ir stiprina bendruomeniškumą, suteikia emocinę prasmę bei galimybę padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Žinau, kad net nemėgstate pasyvaus poilsio ir atostogas leidžiate aktyviai.

Kelionės yra viena didžiausių mano aistrų. Nors namuose auga du maži vaikai, stengiamės keliauti kartu. Viena įsimintiniausių mūsų šeimos kelionių buvo praėjusiais metais, kai su kelių mėnesių kūdikiu automobiliu nuvykome iki Komo ežero Italijoje. 

Per kelionę įveikėme daugiau nei 5000 kilometrų. Tai buvo nemažas iššūkis, tačiau kartu ir nepaprastai vertinga patirtis visai šeimai. Kelionėse pavargstame, bet įspūdžiai ir kartu praleistas laikas viską atperka.

Namuose - du mažamečiai vaikai, darbe - sudėtingi pacientai. Nėra lengva motyvuoti kitus, tiesa?

Taip, kartais būna nelengvų dienų. Tiek namuose, tiek darbe žmonėms reikia dėmesio, kantrybės ir supratimo. Yra pacientų, kurie nenori mankštintis, priešinasi ar tiesiog yra praradę tikėjimą, kad jų situacija gali pagerėti.

Tokiais atvejais svarbiausia išgirsti žmogų ir suprasti, kas jį motyvuoja. Dažnai dideli pokyčiai prasideda nuo labai mažų žingsnių. Kai pacientas pamato pirmuosius rezultatus, atsiranda ir noras judėti pirmyn. Mane patį motyvuoja galimybė prisidėti prie tų mažų pergalių, kurios žmogui gali reikšti labai daug.