Kitokia Vasario 16-osios reikšmė Lietuvai

Sausio 15-osios apžavai

Vasario 16-ąją žinome ir švenčiame kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Šios dienos sąsajas su Klaipėda tie, kurie daug reikšmės teikia inercijai, dar nėra pripažinę.

Daug metų Klaipėdoje švenčiame sausio 15-ąją ir vis keliame klausimą, kodėl kiti taip neentuziastingai švenčia su mumis. 1990 m. šventės išvakarėse Klaipėdos vykdomasis komitetas pervadino Komjaunimo gatvę Sausio 15-osios gatve. 2006 m. liepą, grupei Seimo narių iš Klaipėdos inicijavus Atmintinų dienų įstatymo pakeitimą, Seimas balsavo už tai, kad Sausio 15-oji visoje Lietuvoje būtų minima kaip Klaipėdos krašto diena.

Sausio 15-osios minėjimai nėra šių laikų išradimas. Tai daryta ir tarpukariu. Tačiau to meto Lietuvoje tai nebuvo nei oficiali valstybės šventė, nei atmintina diena.

Tik Klaipėdos krašte ji, anuomet vadinta Klaipėdos atvadavimu, prisijungimu ar sukilimu, plačiau minėta pirmiausia vietos lietuvių draugijų, valdžios institucijų ir kariuomenės. Lietuvoje Sausio 15-osios minėjimai tarpukariu buvo pirmiausia Lietuvos šaulių sąjungos reikalas. Svarbiausi nacionalinės valdžios atstovai šiuose minėjimuose pasirodydavo retai.

Ir per pastaruosius trisdešimt metų Sausio 15-osios renginiai pirmiausia yra šventė klaipėdiečiams, o ne Lietuvai.

Valstybės galva į tuos renginius Klaipėdoje buvo atvykęs bene du kartus. 1993 m. tą padarė anuomet laikinai prezidento pareigas ėjęs Algirdas Mykolas Brazauskas. 2023 m. tą padarė esamas prezidentas Gitanas Nausėda.

Mažą dėmesingumą Klaipėdai per šią sukaktį paprastai aiškiname tuo, kad Vilnius „nesupranta“ Klaipėdos reikšmės Lietuvai. Tenka pripažinti, kad šis argumentas turi pagrindą.

Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdos reikšmė Lietuvai Kaune buvo suprantama. To meto geopolitinėje situacijoje ji vadinta Lietuvos išėjimu į pasaulį, Lietuvos plaučiais, be kurių ji uždustų, ir pan. Tad kodėl gi ir anuomet valdžios atstovai be didesnio entuziazmo dalyvaudavo Sausio 15-osios minėjimuose?

Priežastis paprasta - tą dieną švęsti aukščiausiems valdžios atstovams nebuvo patogu dėl to, kas įvyko 1923 m. sausio 15 d. Lietuvos Vyriausybė anuomet, maskuodama savo dalyvavimą, pasiuntė karinį junginį prieš pagrindinių sąjunginių valstybių atstovus. Tai buvo spjūvis į Versalio sistemą, pirštinė, mesta visai to meto Europos saugumo architektūrai. Sąjungininkės labai daug žinojo apie tikrąsias 1923 m. sausio įvykių aplinkybes Klaipėdoje, tad įtikinti jas tuo, kad Lietuvos Vyriausybė čia niekuo dėta, kaip bandė daryti ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, nebuvo šansų.

Kai iškreti kažką, kas padaro žalos namo pirmininko prestižui, bet nori toliau gyventi tame name ir sugyventi bent jau su pirmininku draugiškai, stengiesi prisiminti tuos dalykus, kurie parodo tavo indėlį į namo bendruomenės gerovę ir pirmininko įvestos tvarkos paisymą.

Štai kodėl tarpukariu būtų buvę sunkiai įsivaizduojami tokie renginiai, kaip „prefektūros šturmas“, ir dar vykstantis tą pačią dieną, kai į Klaipėdą atvyksta Prancūzijos ambasadorė. Štai kodėl tarpukariu tik po 1933 m., kai sąjungininkės nesiėmė efektyvių veiksmų prieš Vokietijos Versalio sistemai keliamas grėsmes, ministrą pirmininką ar prezidentą vis dažniau buvo galima išvysti Sausio 15-osios minėjimuose. Vis dėlto, nors 1934-1938 m. šie minėjimai Lietuvoje iš tiesų jau labai priminė dar vieną Tautos šventę, jokio oficialaus statuso ši šventė ir toliau neturėjo.

SVEČIAI. Prie Krašto direktorijos rūmų stebėti paradą rinkosi kviestiniai svečiai – Lietuvos vyriausybės ypatingasis atstovas A. Smetona su pirmuoju sekretoriumi A. Merkiu ir karo atašė B. Jakučiu, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, Krašto direktorijos, savanorių armijos štabo nariai, atvyko ir armijos vadas J. Polovinskas-Budrys.  Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Neįvertinta Vasario 16-osios alternatyva

1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas dar netapo Lietuvos valstybės dalimi. Tai įvyko tik po mėnesio, kai sąjungininkės Paryžiuje priėmė vasario 16 d. sprendimą. Vasario 19 d. pagrindinių sąjunginių valstybių atstovai ir kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos krašto, o vasario 20 d. į jį oficialiai įžengė Lietuvos kariuomenės dalys. Tad teisėtas ir oficialus Lietuvos valstybės valdymas Klaipėdoje prasidėjo po vasario 16 d. sprendimo.

Kodėl gi jis retai minėtas Lietuvoje tarpukariu? Priežastys kelios. Pirma, prieš vasario 16 d. sprendimą Lietuva turėjo padaryti daug nuolaidų. Veiksmai, kuriuos vasario pirmoje pusėje sankcionavo Kaunas, faktiškai atstatė padėtį Klaipėdos krašte ante bellum ir naikino visas „sukilimo“ teisines pasekmes.

Antra, vasario 16 d. sprendimas numatė kelias sąlygas, kaip Klaipėdos kraštas taps Lietuvos dalimi. Jis buvo skelbiamas autonominiu Lietuvos regionu, Nemunas turėjo būti atvertas laisvai tarptautinei navigacijai.

Lietuva, pripažindama vasario 16 d. sprendimą, turėjo įsitraukti į derybas dėl Klaipėdos krašto konvencijos, kurių metu Ambasadorių konferencija toliau siekė primesti Lietuvai tokią tvarką, kuri, Kauno vertinimu, jam nebuvo naudinga.

Dalis odiozinių dešiniųjų politikų ir karininkijos labai nepalankiai įvertino tai, kad ministrų kabinetas ryžosi nuolaidžiauti sąjungininkėms. Lietuvai sutikus derėtis dėl Konvencijos, į derybas Paryžiuje, be kitų, turėjo būti siunčiamas ir Antanas Smetona.

Tačiau užsienio diplomatams Kaune jis atvirai kalbėjo, kad į derybas atsisakąs vykti, nes nesiruošia dalyvauti Lietuvai priimant sąjungininkių padiktuotas sąlygas.

Protestuodamas 1923 m. balandžio 7 d. A. Smetona net parašė atsistatydinimo iš Lietuvos valstybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų pareiškimą.

Savo ruožtu jo bendrapartietis Augustinas Voldemaras Sovietų Sąjungos atstovui Kaune kovo viduryje kuo atviriausiai aiškino, kad situacija Lietuvoje pribrendo valstybės perversmui.

Tokioje situacijoje buvo maža vilčių, kad Vasario 16-oji Lietuvoje bus įtvirtinta kaip Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena.

Tuometiniame geopolitiniame kontekste ministras pirmininkas E. Galvanauskas turėjo galimybę arba derėtis su Prancūzija ir jos sąjungininkėmis, arba likti ant vieno suoliuko su Maskva ir Berlynu. Ši alternatyva E. Galvanausko, atrodo, pernelyg neviliojo.

Be to, tik visos Lietuvos nuolaidos leido pasiekti, kad Klaipėda atitektų Lietuvai ne kaip „karo trofėjus“, o būtų perduota paisant tarptautinės teisės normų.

Tarptautinėje teisėje toks valstybės teisių į teritoriją perleidimo būdas, kai tai daroma dviejų šalių sutartimi, vadinamas cesija.

Paskelbęs apie suvereninių teisių perdavimą Lietuvai, Ambasadorių konferencijos sprendimas Lietuvos buvimą Klaipėdoje padarė teisiškai nepajudinamą.

Mat sąjungininkės Lietuvai perdavė tai, ko jų naudai atsisakė Vokietija pagal Versalio taikos sutartį.

Skirtingai nei situacijos, kurią sukūrė 1923 m. sausio 15 d., pasekmės, vasario 16 d. sprendimas nežemino nė vienos pusės, tenkino jas abi. Sąjungininkės iš situacijos išėjo „išsaugojusios veidą“, Lietuva - teisėtai gavusi tai, ko tikėjosi. Tad vasario 16-osios svarbą šiuo klausimu sunku pervertinti.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos Nutarimas Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybėms suformulavo lietuvių politikų troškimą: Lietuva - nepriklausoma demokratinė valstybė. Kartu su Klaipėda Lietuva 1923 m. gavo jau įrengtą jūrų uostą, taigi ir galimybę to meto geopolitinėmis sąlygomis tapti iš tiesų nepriklausoma valstybe: pirmiausia ekonominiu, bet sykiu ir politiniu požiūriu.

Tad galima teigti, kad 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos sprendimas užbaigė esminių sąlygų Lietuvos nepriklausomybei kūrimo laikotarpį.

Gal, suvokdami tai, šių metų Vasario 16-osios iškilmėse truputį kitaip žiūrėsime į tai, kas įvyko prieš šimtą metų?

ANTRAŠTĖ. Prūsų Lietuwių Balsas, lietuvių laikraštis Klaipėdoje, sekmadienį (Nedelnioj) išėjo su štai tokia antrašte...