Dažnai sklendžiu virš savo Klaipėdos, išilgai Plačiosios gatvės, kurioje užaugau, anapus paslaptingos tvoros, slepiančios uosto teritoriją. Ir stebiuosi. Kiekvieną kartą mano miestas vis kitoks. Tarsi atpažįstamas, bet kaskart sapnuose nežinai, ką išvysi už gretimo posūkio. Persimaino gatvės ir namai, net žmonių kalba būna nesuprantama, negirdėta. Visada laukiu ir tų pasikartojančių sapnų, kuriuose mano gatvės pavirsta upėmis - tada iš namų į studiją galiu plaukte plaukti, atpažindama visus namus pakeliui.
Atsibudus tenka stotis ant kojų, bet su savo fotokamera klaidžiodama po miestus, atpažįstu tą patį nuostabos jausmą ir malonią nesvarumo būseną.
Vaikystės pasakose mane visada jaudino pasakymai „eiti, kur akys veda“ arba „kur kojos neša“. Eiti, neturint aiškaus tikslo, nežinant krypties, pasiduodant tėkmei. Leistis į klajones, pasiruošus nustebti, pasukus už kampo. Aš labai jautriai išgyvenu kiekvieną knygą ar filmą, jų atmosfera mane pasiglemžia taip, jog greitai pasijuntu esanti kūrinio viduje, o ne skaitytoja ar stebėtoja. Imu vaizduotis save, klaidžiojančią siužetuose, o netrukus vaizduotė ima kurti ir naujus, savus siužetus.
Klaidžiojimas po miestus dovanoja panašią patirtį - patenki į savitos atmosferos pasaulius, gatvės ir namai - kaip scenografija, įdomus kiekvienas sutiktas žmogus. Spalvos, faktūros, kvapai ir garsai žadina vaizduotę ir seka istorijas. Tikras nuotykis ir malonumas nardyti po pasaulio miestus, bet verta atidžiai įsižiūrėti ir į tas gatveles, kuriomis žingsniuojame kasdien. Nuskubantys greitu žingsniu labai nustebtų, jei imtų iš tiesų žvalgytis - pasijustų kaip sodriame sapne, kuriame kiekvieną ženklą gali skaityti savaip. Tokioms klajonėms apsakyti prisijaukinau ir žodį - man patinka vakarais pakviesti vyrą flaniruoti po jaukias mūsų Klaipėdos gatveles.
Prancūzišką žodį „flaneur“ išpopuliarino poetas, filosofas Šarlis Pjeras Bodleras. Lietuviškai žodis verčiamas kaip „miesto bastūnas“, „slampinėtojas“ ar „klajotojas“. Anot Bodlero, „flaneur“ yra tas, kuris „vaikšto miestu tam, kad jį patirtų“. Valdant Napoleonui III, XIX a. antroje pusėje Paryžius buvo sukurtas iš naujo - siauros gatvelės ir seni pastatai išgriauti, vietoj jų nusidriekė erdvūs bulvarai, medžių alėjos, parkai ir įmantrūs fontanai. Atspindžius gaudančios vitrinos ir žibintų šviesos išryškino miesto gyvenimo teatrališkumą. Paryžietis lengvai leidosi tokio miesto sugundomas. Vaikščiojimas plačiais bulvarais ganant akis tapo miestietiško laisvalaikio forma.
Jei išsiruošusi flaniruoti po miestus su savimi nešuosi ir fotokamerą, tuomet burtų dvigubai daugiau. Miestai virsta paveikslais, jie ima stebinti ir svaiginti taip, kaip tos mano sapnuose lankomos vietos. Kažkaip savaime, pernelyg neplanuojant nutiko taip, kad į miestų klajones ėmiau vis dažniau leistis su savo fotoherojais. Jie tampa tų naujai atrastų pasaulių gyventojais ir mes drauge pasiklystame kažkur tarp savų istorijų pritvinkusių gatvių ir vaizduotės.
Kiekvienas miestas savaip stebuklingas, bet yra tokių, kurie tiesiog plėšia galvą - net neįmanoma atlaikyti tokio pertekliaus grožio ir simbolių. Jei dar nesat patyrę, pabandykite atidžiai pasižvalgytis „kur kojos neša“ po Romą - bus sunku neaikčiot balsu.
Man rodos, taip, kaip filmą, miestą gali stebėti arba iš šalies, išsaugodamas distanciją, arba nerti vidun, įsisupti į atmosferą, imti pulsuoti tuo pačiu ritmu. Tai štai - man visada norisi savo žmones sugundyti nerti gilyn į paveikslo vidų. Leidžiamės intuicijos vedami, moku užkalbėjimų, žinau, jog tapti tave supančio pasaulio dalimi padeda ir rūbas. Dažnai atvykėliai turistai, vilkėdami patogius džinsus ir striukes, su sportiniais batais ir kuprinėmis, taip tarsi pasirenka stebėtojo iš šono uniformą. O juk rūbas, kaip ir burtų lazdelė, gali akimirksniu harmonizuoti Tave ir Miestą, supindamas į vientisą istoriją.
Nuo mažens vilioju į fotografines miestų klajones ir savo dukrą Violą. Mudvi mokame taip sutapti su miestais, jog ne kartą stebėjau turistų grupes, suviliotas sekti iš paskos. Hamburgo uosto sandėlių rajonas - mistiška vieta, tyrinėjome kanalus jungiančius masyvius metalinius tiltus, kai susivokiau, jog Viola pateko į dešimčių mielų japonų apsuptį, kuriems rūpėjo jau ne Hamburgo kanalai ir tiltai. Jie tiesė savo kameras tik į Violą, glaudėsi arčiau, prašė fotografuotis kartu.
Mane žavi miestų gyventojai ir kasdieniai jų ritualai. Jie patys tikriausiai nė nežino, koks ypatingas jų vaidmuo miestų paveiksluose. Tai, kas jiems įprasta, smalsia akimi tyrinėjant, atrodo kaip apeigos. Flaniruojant, man patinka ne tik leistis vedamai gatvių, bet sekti juos, miestų gyventojus, taip patiriant slaptą gyvenimą.
Pačios tirščiausios ir sodriausios spalvos - Indijos miestų. Jie tokie tapybiški, jog akyse raibuliuoja it išsiliejusių akvarelių paveikslai. Erdvė minkšta ir klampi, rodos, paliesi tokį paveikslą ranka - įmirks.
Jaučiu, kaip stiprūs įspūdžiai įsismelkia ir pasilieka, vėliau sugrįžta ir į sapnus, ir į namus. Neįtikėtina, bet paskui ir klaipėdietiškuose savo fotopaveiksluose imu atpažinti tą pačią atmosferą ir spalvas, kurias buvau patyrusi tolimose kelionėse. Gali būti, jog visi mūsų ištyrinėti miestai pavirsta į vientisą, bekraštį užkoduotų simbolių vaizduotės miestą.
Paryžius, Prancūzija
Larnaka, Kipras
Praha, Čekija
Liepoja, Latvija
Venecija, Italija
Roma, Italija
Florencija, Italija
Hamburgas, Vokietija
Čikaga, JAV
Matura, Indija
Klaipėda
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą