Prieš atvykdamas gyventi į Klaipėdą, Chandanas kone dešimt metų dirbo Vilniuje. Indas neslepia - Klaipėdoje jam kur kas labiau patinka gyventi. Pagrindinė priežastis - nėra tokių didelių eismo grūsčių. „Be to, Klaipėda jaukesnė, joje viskas ranka pasiekiama. Jei jaučiu įtampą, stresą - stiprus pajūrio vėjas išpučia visą susikaupusį nerimą, ir aš pailsiu“, - pokalbio metu prasitarė pašnekovas.
Papasakokite, kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą?
Gavau savo tautiečio Rajinder'io Chaudhary, gyvenančio Lietuvoje, pakvietimą. Jis turėjo indų maisto restoranų tinklą keliose šalyse, o Lietuvoje daug metų ėjo Garbės konsulo pareigas. Jis pažinojo mane per savo draugus, pas kuriuos dirbau Indijoje, ir pasiūlė man darbą Lietuvoje. Atvykau į Vilnių dirbti jo restorane „Sues Indian Raja“. Tai buvo pirmasis Lietuvoje indų maisto restoranas.
Iš kurios Indijos dalies esate kilęs?
Esu kilęs iš Indijos šiaurės rytų - Uttarakhando valstijos. Ji ribojasi su Nepalu. Netoli Leti kaimelio Himalajų kalnų papėdėje, kuriame gyvenau, yra žymus kurortas Nainital. Jį supa miškai, kalnai, ežerai, o pačiame mieste daug istorinių pastatų ir spalvingų parduotuvių. Kiti gražūs miestai netoliese, kur mėgsta lankytis turistai iš viso pasaulio, yra Rišikeš ir Haridvar. Tose vietovėse kas dvylika metų vyksta milijoniniai piligrimų suvažiavimai. Tai didžiausi pasaulyje žmonių sambūriai.
Chandanas Singhas (Chandan Singh) (stovi viduryje) su sūnumi Viveku Singhu (Vivek Singh) (stovi iš kairės) ir su broliu - virtuvės šefu Devenderiu Singhu (Devender Singh).
Ar esate iš didelės šeimos?
Mes esame du broliai ir dvi seserys. Mano tėvas tebegyvena Leti kaimelyje, juo rūpinasi mano brolio šeima, bet mama, deja, mirė prieš dvejus metus. Ji patyrė širdies priepuolį ir dėl kovido epidemijos laiku negavo medicininės pagalbos, kurios kalnuose ir šiaip sudėtinga sulaukti. Šį restoraną pavadinau „Devi“ - savo mamos garbei.
Ar jūsų sutuoktinė irgi gyvena Klaipėdoje?
Su žmona susituokėme daugiau nei prieš dvidešimt metų. Man žmoną parinko tėvai. Dabar mano vyresniajam sūnui Vivek'ui - dvidešimt, o jaunesniajam - dešimt metų. Žmona kol kas neketina palikti Indijos, nes nenori, kad jaunėlis keistų mokyklą, kultūrinę aplinką. Ji sako, kad atvyks pas mane, kai jaunesnysis sūnus baigs mokyklą ir rinksis tolimesnes studijas.
Restorano interjerą kūrė pats Chandanas.
Kaip prasidėjo jūsų darbinė karjera?
Baigęs mokyklą išvykau į Delį. Ten dirbau kelerius metus, kol ponas Chaudhary nepasiūlė man karjeros galimybės šioje šalyje. Vilniuje dirbau devynerius metus, daug ko iš pono Chaudhary išmokau, jis man buvo kaip guru. Indijoje taip vadiname savo mokytojus, dvasinius vadovus.
Jo restorane dirbau ir barmenu, ir padavėju, iš jo visko mokiausi. Kai atvykau į Vilnių, nelabai gerai mokėjau angliškai, nes namuose Indijoje su tėvais kalbėjau kumauni kalba, o su vaikais, gimusiais dideliame mieste, - hindi.
Mes su garbės konsulu gyvenome tame pačiame name Vilniuje, kartu vykdavome į darbą ir iš jo, turėjau visas galimybes su juo kalbėtis angliškai ir iš jo mokytis. Jį dažnai kviesdavo įvairiais reikalais dėl jo diplomatinio statuso, aš jį lydėdavau. Mes labai gerai sugyvenome.
Tačiau manyje brendo mintis turėti kažkokį savo, kad ir nedidelį, verslą. Aš jam pasakiau, kad jau beveik dešimt metų dirbu vienoje vietoje - laikas kažką keisti, mokytis naujų dalykų. Pamačiau Klaipėdoje reklamuojamas patalpas nuomai. Nusprendžiau, kad rizikos prarasti dideles investicijas nėra, mano sumanytam verslui didelės konkurencijos nėra - verta pabandyti. Taigi, su pono Chaudhary palaiminimu aš ir pradėjau savo verslą.
Šiose patalpose anksčiau buvo toks lyg baras ir meno galerija kartu. Mačiau iškabą „Pėda“. „Pėdos“ buvę savininkai buvo apsilankę pas mane. Pasirodo, turime panašią tradiciją - ponia paklausė manęs, ar pabėriau restorano atidarymo metu patalpose monetų, „kad versle lydėtų sėkmė“. Pasakiau, kad ir Indijoje turime šią tradiciją, bet nežinojau, kokios Lietuvoje tradicijos tokiais atvejais. Tada ji iš savo piniginės paėmė monetų ir jas pažėrė, pasakydama, kad jos atneš man sėkmę, ir kad tai yra jos palaiminimas. Dar tebeturiu tas monetas - euro centus.
Jau dirbate Klaipėdoje apie metus, ir jūsų brolis Devenderis (Devender) yra šios virtuvės šefas. Papasakokite šiek tiek apie jį. Ar patiekalai, kuriuos gaminate, yra jūsų gimtojo regiono?
Ne, tai Šiaurės Indijos patiekalai. Aš tiesiog negalėčiau gauti prieskonių mano regiono patiekalams gaminti nei čia, nei Lenkijoje. Devenderis penkiolika metų dirbo vienoje darbovietėje virėju. Papasakojau jam apie savo verslo planą ir pasiūliau prisijungti. Mano patartas Devenderis dar trejus metu padirbėjo geriausiuose Indijos restoranuose Panipat mieste ir tada prisijungė prie mano verslo. Ponas Chaudhary padėjo jam gauti vizą, ir štai po truputį įsitvirtiname rinkoje.
Ar vykstate pirkti prieskonių į Lenkiją?
Taip, joje galiu gauti įvairių indiškų prieskonių. Lietuvoje perku prieskonius „Tuk Tuk Indija“ parduotuvėje Kaune. Vilniuje taip pat galima nusipirkti indiškų prieskonių, o šiaip šioks toks pasirinkimas yra ir „Maximos“ parduotuvėse. Man kartais tenka vykti į Lenkiją tvarkyti įvairių su viza susijusių formalumų, nes iki pat šiol Indijos atstovybė veikė tik Lenkijoje, ne Lietuvoje. Tai sykiu prigriebiu ir prieskonių. Dabar jau turime kur tvarkyti formalumus ir Lietuvoje - Indijos ambasada atsidarė prieš du mėnesius.
Prieskonių indiškiems patiekalams tenka ieškoti ir Lenkijoje.
Ar tik atidarius restoraną žmonės noriai ėjo skanauti egzotiškų indiškų valgių?
Taip. Gyventojų reakcija buvo daug žadanti. Turime ir nuolatinių klientų. Užsuka daug amerikiečių iš laivų. Jie paskleidė žinią kitiems amerikiečiams, gyvenantiems ir dirbantiems Klaipėdoje. Kai prasidėjo žiema, mano trisdešimt keturiasdešimt procentų lankytojų buvo amerikiečiai. Jie labai draugiški, ypač su mano sūnumi, mėgsta aštrius indiškus patiekalus. Jų apsilankymai padeda man išgyventi žiemą Klaipėdoje. Žinoma, turime ir vietinių nuolatinių lankytojų.
Ar pritapote Klaipėdoje? Ką manote apie savo gyvenimą dabar?
Mano gyvenimo kelionė nebuvo lengva, teko įveikti daug sunkumų. Tačiau dabar aš tikras klaipėdietis. Kai nuvažiuoju į Vilnių - ten ilgai nebūnu.
Kur labiausiai mėgstate Klaipėdoje lankytis?
Daugiausia vykstu į pajūrį. Persikeliu keltu į Smiltynę. Ten puiku pasivaikščioti. Jei jaučiu įtampą, stresą - stiprus pajūrio vėjas išpučia visą susikaupusį nerimą, ir aš pailsiu. Dar nesu matęs pakankamai Klaipėdos, nes visus šiuos metus tik dirbau ir dirbau. Turime Klaipėdoje nedidelę indų bendruomenę, retkarčiais susitinkame ir tariamės, ką aplankyti. Lietuviškai kalbu jau neblogai, bet skaityti negaliu. Beje, man Klaipėdoje labiau patinka nei Vilniuje. Pagrindinė priežastis - nėra tokių didelių eismo grūsčių, be to, Klaipėda jaukesnė, joje viskas ranka pasiekiama.
Kaip leidžiate atostogas?
Atostogauju kartą du metuose, tada vykstu į Indiją aplankyti šeimos. Paprastai tai būna žiemą. Skrendu per Varšuvą iš Vilniaus. Mano vyresnysis sūnus Vivek Kauno technologijos universitete studijuoja verslo vadybą. Dabar per vasaros atostogas jis atvažiavo į Klaipėdą man padėti. Jis Lietuvoje gyvena jau dvejus metus.
Ar matote savo ateitį Lietuvoje?
Indijoje turime tokias dvi sąvokas - Džanma Bhumi ir Karma Bhumi. Džanma Bhumi - tai vieta, kur gimei, o Karma Bhumi - vieta, kur gyveni ir dirbi, kur radai viską, ko reikia gyvenime. Mano Kharma Bhumi - Lietuva, aš joje radau viską ir čia pasiliksiu. Žmonės čia geri. Neteko susidurti nei su rasizmo apraiškomis, nei su neapykanta ar kokiais kitais neigiamais reiškiniais, nors girdėti apie tokius reiškinius Lietuvoje teko. Aš stengiuosi išmokti lietuvių kalbą ir ja kalbėti. Žmonės tikrai vertina, jei kalbi jų krašto kalba. Per tuos metus išvažinėjau visus Lietuvos pakraščius, norėdamas geriau su ja susipažinti. Aplankiau Druskininkus, Alytų, Kauną, Palangą, Panevėžį, Anykščius, Uteną, Ignaliną ir daugybę kitų vietų. Nesu Indijoje aplankęs tiek daug vietovių, kiek Lietuvoje.
Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą