Klaipėda pašalins sovietinės propagandos reliktus

Tarybų Sąjungos laikais uostamiestyje pastatytų paminklinių akmenų su propagandiniais įrašais Debreceno ir Rimkų gatvėse artimiausiu metu turėtų nebelikti. Taip ketvirtadienį, gegužės 5-ąją nusprendė speciali, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje sudaryta komisija.

Debreceno g. nuo 1975 m. stūkso didelis riedulys su įrašu „Parkas įkurtas Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui paminėti“, o Rimkų g. pabaigoje panašiu metu buvo pastatytas sovietinės propagandos absurdą atskleidžiantis atminimo akmuo, skirtas mitinį žygdarbį atlikusiam „Sovietų Sąjungos didvyriui“, rusui Jefimui Belinskiui.

Šis leitenantas atskirai pagerbtas iš Raudonosios armijos karių kapinėse, memoriale Skulptūrų parke. Jo menamo žygdarbio istorija – kone chrestomatinė ir atskleidžianti, kaip Antrojo pasaulinio karo metu buvo kuriami net fizikos dėsnius paneigiantys pramanai, vėliau visuomenei pateikiami kaip tikri faktai.

Debreceno atvejis

Europos Sąjungos planui uždrausti rusiškos naftos importą nepritariančios Vengrijos miesto Debreceno (Klaipėdos partnerio) vardu pavadintoje gatvėje, prie Darželio autobusų stotelės esantis paminklis akmuo dešimtmečius niekam neužkliuvo.

Viskas pasikeitė po to, kai vasario 24-ąją agresorė Rusija pradėjo iki šiol tebesitęsiantį karą su suverenia šalimi Ukraina, kurioje rusų kariai žudo vaikus, prievartauja moteris, vagia civilių ukrainiečių turtą ir vykdo aibę kitų karo nusikaltimų.

Prieš 47 metus anuomet Klaipėdos miesto pakraštyje, plynuose laukuose buvo pasodinta medžių ir įkurtas „Draugystės“ parkas, kuris taip tebesivadina iki šiol, o per dešimtmečius išsiplėte į pietus iki pat Statybininkų pr.

Savivaldybės komisija kreipėsi į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, kurios atstovai patikino, jog istorikai žinių apie šį akmenį neturi, jo muziejaus fonduose nėra, ir įstaiga preteksto šiam objektui saugoti neturi.

Remiantis gauta informacija konstatuojama, kad akmuo nėra savivaldybės turtas, jis neturi nei paveldosauginės, nei muziejinės vertės, o užrašas ant akmens apie „Didijį Tėvynės karą“ yra netikslus, keliantis neigiamas asociacijas su tik Rusijos istoriografijoje naudojamu terminu.

Prie Klaipėdos žuvęs J. Belinskis buvo išaukštintas, kaip Sovietų Sąjungos didvyris, todėl jam Antrojo pasaulinio karo karių memoriale pademonstruota išskirtinė garbė.

Mat Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, yra naudojamas Antrojo pasaulinio karo, vykusio 1939-1945 m., terminas. Be to, proginio akmens vieta nebesutampa su faktiškai esančio parko vieta, jis nėra susijęs su istorinėmis asmenybėmis ir pan.  

„Vakarų ekspresui“ vienas iš Klaipėdos Sąjūdžio steigėjų bei buvęs miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas teigė, kad 1975 m. parko pavadinimui parinktas žodis „draugystė“ reiškė ką kita, nei dabar.

„Tai – buvusi komunistinė klišė. Draugystė, internacionalas, vienybė, brolybė! Tokie buvo tų laikų komunistų šūkiai, jų leksikonas, kuriuo žongliravo, kaip cirkininkai. Internacionalinio miesto Klaipėdos kontekste galimai turėta omenyje Tarybų Sąjungos tautų draugystė tarp lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių.

Jiems tada nerūpėjo gilesnis kontekstas, galėjo Lietuvos okupaciją vadinti išvadavimu ir pan. Tad ir tas pavadinimas parinktas toks“, - sakė V. Čepas.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vadovybei komisija siūlo nukelti akmenį.

Matrosovo legenda

Dar įdomesnis dėl savo propagandinio šleifo, demaskuojančio Tarybų Sąjungos mitus bei melą, yra akmuo Rimkų gatvės pabaigoje. Jis stūkso šalia važiuojamosios dalies, yra nutiestas takas.

Ant granito riedulio, nupoliruotame paviršiuje yra įrašai lietuvių ir rusų kalbomis. Lietuviškai parašyta, kad „čia 1944 m. gruodžio 16 leitenantas Jefimas Belinskis pakartojo nemirtingą A. Matrosovo žygdarbį“. Kirilica informacija – išsamesnė: priduriama, kad minėtas karys „uždengė kūnu dzoto ambrazūrą“.

Dzotas – tai dengtas lauko įtvirtinimas, skirtas apsaugoti kulkosvaidininką ir sudaryti jam sąlygas šaudyti. Kitaip – bunkeris. Ambrazūra (pranc. „embrasure“ - anga) - karinė stebėjimo ir šaudymo anga pastato gynybinėje sienoje, betoninėje karo slėptuvėje, šarvuotame laive ar tanke.

Aleksandras Matrosovas (1924-1943) - Raudonosios armijos karys, kuriam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas (po mirties), o pati asmenybė paversta karine legenda.

Ji byloja, kad 1943 m. vasario pab. vos 19-os A. Matrosovas mūšio su Trečiojo Reicho kariais netoli Černuškio kaimo metu atliko žygdarbį, savo kūnu uždengdamas bunkeryje šaudžiusio kulkosvaidininko angą (ambrazūrą) ir taip suteikdamas galimybę bendražygiams užimti pozicijas.

„Aleksandras prislinko prie angos iš šono ir išmetė dvi granatas. Kulkosvaidis nutilo. Tačiau vos tik naikintuvai pakilo pulti, kulkosvaidis vėl atgijo. Tada Matrosovas atsistojo, trūktelėjo prie bunkerio ir kūnu uždarė angą.

Savo gyvybės kaina jis prisidėjo prie padalinio kovinės misijos vykdymo“, - esą rašoma bendražygių atsiminimuose.

Eilinis A. Matrosovas (jo tikrojo tapatybė – neaiški) išties žuvo, tačiau kaip – niekada nesužinosime. Sutapimas, tačiau tame pačiame dalinyje atsiktinai buvo ir žurnalistas, kuris įvykį aprašė.

Dar įdomiau, kad ambazūrą savo kūnu esą uždengusio kario žūties diena buvo „perkelta“ į vasario 23-ąją, kai Raudonoji armija minėjo 25-ąsias metines.

A. Matrosovas išgarsėjo visoje Tarybų sąjungoje po to, kai 1943 m. buvo išleistas garsus diktatoriaus Josifo Stalino įsakymas Nr. 263. Pirmą kartą per Antrąjį pasaulinį karą kritęs herojus buvo amžinai įtrauktas į karinio vieneto sąrašus.

Sovietinė propaganda veikė nepriekaištingai - jie iš A. Matrosovo pradėjo kurti legendą, menamas žygdarbis tapo drąsos ir karinio narsumo, meilės tėvynei simboliu. 19-metis A. Matrosovas idealiai tiko propagandai, nes buvo komjaunuolis, sportininkas, aktyvistas, tikras stabas ateities kartoms.

Misija neįmanoma

Per visą Antrąjį pasaulinį karą A. Matrosovo „žygdarbiai“ įvairiausiose vietose buvo tariamai pakartoti bent 400 kartų. Tad ne išimtis – ir Klaipėda.

1944 m. gruodžio 18 d. 133 pulko majoro Ganenko surašytame „Apdovanojimų lape“ pažymima, kad rusų tautybės J. Semionovičius Belinskis (1925-1944) buvo pašauktas tarnauti vidurio Rusijoje, Krasnojarsko krašte.

Detaliai apžrašytas ir menamas 19-mečio (sutapimas?) J. Belinskio žygdarbis mūšio metu buvusio Budelkiemio dvaro apylinkėse.

„Nakties priedangoje J. Belinskis su žvalgų būriu prasibrovė pro vokiečių gynybinę liniją ir, atsiskyręs nuo pagrindinės grupės, stojo į nelygų mūšį vienas prieš 8 vokiečius.

Akmuo Debreceno g. su užrašu apie „Didijį Tėvynės karą“, kuris yra netikslus, keliantis neigiamas asociacijas su tik Rusijos istoriografijoje naudojamu terminu.

Kai buvo signalinėmis raketomis apšviestas laukas ir grėsė pavojus visai grupei karių, J. Belinskis stipriai apšaudant vokiečiams perbėgo minų lauką iki priešo dzoto.

Sužeistas ir kraujuojantis leitenantas nusigavo iki dzoto ir metė pro ambrazūrą granatą. Tada ugnį atidengė kitas kulkosvaidininkas ir J. Belinskis kūnu uždengė ambrazūrą.

Pamatę savo vado žūtį bendražygiai puolė pirmyn ir užmėtė granatomis bunkerio tranšėją bei kulkosvaidininko poziciją, paėmė į nelaisvę priešą ir sėkmingai įvykdė užduotį“, - rašoma 1944 m. dokumente.

Antrojo pasaulinio karo istorija seniai besidomintis Klaipėdos paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad paneigti tiek A. Matrosovo, tiek J. Belinskio tariamus žygdarbius yra labai paprasta dėl elementarios logikos ir fizikos dėsnių.

„Pirma, kai į tave be perstojo iš bunkerio tratina vokiškas MG34, MG40, MG42 ar kitoks jų kare naudotas kulkosvaidis, prie ugnies lizdo, ambrazūros prieiti tiesiog neįmanoma. Būsi nužudytas akimirksniu.

Kitas niuansas, jei jau per kažkokį stebuklą pavyko prisiartinti prie ambrazūros, angą uždengus kūnu kulkosvaidžio salvė per sekundę tave nublokš kelis metrus.

Tad net teoriškai neįmanoma uždengti kulkosvaidininko angos taip, kad priešas nustotų šaudęs ir tuo pasinaudotų tavo bendražygiai, kurie sugebėtų apeiti ugnies poziciją ir įsiveržti į bunkerį. Išties kulkosvaidžio kulkos tiesiog į gabalus sudraskytų žmogų. Per kelias sekundes“, - sakė paveldosaugininkas.

J. Belinskio atveju – dar įdomiau: pasak L. Kavaliausko, nei Klaipėdoje, nei ypač toje vietoje ar artimiausiuose laukuose, kalvose nebuvo nė vieno bunkerio su kulkosvaidininkams skirtomis ambrazūromis, tad net teoriškai rusas negalėjo savo kūnu uždengti skylės.

„Mieste yra tik Antrojo pasaulinio karo, vokiečių statyti tokie civilinės saugos bunkeriukai, skirti aplinkos stebėjimui, ir juose yra imitacinės ambrazūros, pro kurias net neįmanoma šaudyti būtų MG40. Jie skirti priešui apgauti.

O toje vietoje, kurioje neva žuvo J. Belinskis, išvis jokio bunkerio su ambrazūra nebuvo. Gal už kokių 4 km yra buvęs Kocho bunkeris, tačiau jis – tarsi šulinio rentinys, atviras, tai negi didvyriu paskelbtas karys sugebėjo apšaudomas prieiti prie vokiečių kulkosvaidininko ir užšokti ant jo visu kūnu?“ – svarstė L. Kavaliauskas.

Net ir šiuolaikiniai karo istorikai pripažįsta, kad sovietinė propaganda apskritai nepaisė jokių logikos ar fizikos dėsnių, tačiau sugebėdavo priversti žmones juos pamiršti ir patikėti sukurtu mitu. O jis, kaip matyti Klaipėdos atveju, gajus išliko iki pat 1975-1980 m., kuomet ir buvo pastatytas paminklinis akmuo J. Belinskiui.

Kadangi šis raudonarmietis palaidotas Skulptūrų parke (jis – vienas iš šešių šioje vietoje išskirtinai pagerbtų karių) memorialo vietoje, akmuo nežymi nei palaidojimo vietos, nei turi istorinę reikšmę dėl išvardytų priežasčių.

Pačias tokių akmenų statymo aplinkybes ir „400 matrosovų“ istorijas visuomenei žinoti verta vien dėl suvokimo, kaip kritiškai reikia vertinti stabais paverstus sovietinius „didvyrius“, jų „žygdarbius“ ir jiems skiriamus paminklus.

Objektyvumo dėlei reikėtų paminėti ir Ukrainoje dabartinio karo metu gimusią „Kyjivo vaiduoklio“ (naikintuvo piloto, numušusio per 40 rusų lėktuvų) legendą, tačiau skirtumas tarp tarybinės propagandos ir šio atvejo yra: Ukrainos kariuomenė (kitaip nei sovietinė, kuri mitui tik augino sparnus) pati paneigė apie tokio superdidvyrio egzistavimą ir paaiškino, kad mitas sukurtas tautiečiams įkvėpti, o „Kyjivo vaiduoklis“ simbolizavo visą Ukrainos sostinę gynusių naikintuvių eskadrilę.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder