Klaipėda turi savo Van Damą: čempionišką charakterį paveldėjo iš tėvų
Niko tėtis Mindaugas praeityje žibėjo kultūrizmo ir kūno rengybos (fitneso) čempionatuose ir gali didžiuotis Europos jaunimo kultūrizmo bronzos medaliu ir net dviem planetos čempiono titulais, o Niko mama Jūra, garsiosios Klaipėdos „Žuvėdros“ šokėja, - buvusi daugkartinė ne tik Europos, bet ir pasaulio sportinių šokių čempionė.
Susėdome su Niku ir jo tėvais pasikalbėti apie tai, kaip gimsta čempionai ir kokius kelius link to tenka nueiti.
Nuo gimnastikos batuto iki karatė tatamio
Nikai, daugelis tave pažįsta kaip tituluotą karatistą, tačiau tavo kelias prasidėjo visai ne nuo šios sporto šakos. Ar tiesa, kad pirmieji tavo žingsniai sporte buvo ant gimnastikos kilimo?
Nikas: Tikra tiesa. Sportuoti pradėjau nuo penkerių su puse metų ir pirmoji mano meilė buvo sportinė gimnastika. Ją lankiau net dešimt metų. Esu buvęs ir Lietuvos sportinės gimnastikos čempionas, ir atskirų rungčių prizininkas. Man geriausiai sekėsi atraminio šuolio rungtis, taip pat su žiedais, dar laisvieji pratimai...
Tai man davė puikų pagrindą - lankstumą, koordinaciją, kūno pajautimą. Karatė mano gyvenime atsirado šiek tiek vėliau, kai man buvo šešeri.
Jūra: Prisimenu, kai Nikui pasiūliau lankyti karatė, jis atsakė: „Mama, aš nenoriu muštis.“ O aš sakau: „Čia ne muštynės, čia kaip tik apsiginsi.“
Galiausiai viskas susidėliojo savaime. Dirbau „Herkaus galerijoje“, kur veikė meno ir sporto akademija. Ten treniravosi ir Klaipėdos „Okinavos“ karatistai. Pažiūrėjo, susidomėjo, vėliau ir pabandė, patiko ir užsikabino.
Mindaugas: Buvo laikas, kai Nikas lankė abi sporto šakas - šešios treniruotės per savaitę! Pavyzdžiui, būdavo ir taip, kad penktadienį - gimnastikos varžybos, šeštadienį - jau karatė varžybos. Dar vienu metu Nikas lankė ir sunkiąją atletiką.
Galiausiai apsistojome ties karatė, nors, žinoma, štangos ir fizinio pasiruošimo treniruotės treniruoklių salėje vyksta nuolat iki šiol. Į treniruoklių salę einame kartu, tad ir man yra stimulas nesustoti bei palaikyti sportinę formą.
Iki šiol Nikas stabiliai treniruojasi po 6 kartus per savaitę, o prieš varžybas būna ir po 7 ar net 8 treniruotes.
Jūra: Pamenu, kad į pirmas karatė kiokušin varžybas Nikas vyko jau po dviejų mėnesių. Kovo mėnesį pradėjome lankyti šią sporto šaką, gegužę - jau varžybos. Treniruotės vykdavo mažoje salytėje, ramu... O pirmos varžybos - didelėje mokyklos sporto salėje. Jis įėjo ir sako: „Ne, aš čia neisiu.“
Mindaugas: Bet puikiai susitvarkė su jauduliu ir laimėjo! Tapo čempionu tarp savo klubo karatistų.
Matau, kad namuose lentynos nukrautos medaliais ir taurėmis. Nikai, kiek medalių jau esi iškovojęs?
Nikas: Galima paskaičiuoti... Maždaug 200 jau bus, plius dar taurės.
Nikai, o koks pats svarbiausias tavo iškovotas titulas?
Nikas: Svarbiausi titulai - Europos čempionatuose. Pirmas mano Europos čempionatas Rumunijoje, kai man suėjo 15 metų. Dalyvavau svorio iki 65 kg U16 kategorijoje. Kata (technikos demonstravimas) rungtyje laimėjau auksą, o kovose likau trečias.
Kitas Europos čempionatas - Bulgarijoje, Sofijoje, jau iki 75 kg kategorijoje. Ten laimėjau viską: kata, team kata ir kovas.
Po Bulgarijos čempionato pasidariau pirmąją savo tatuiruotę - užrašą: „Veni Vidi Vici“ (atėjau, pamačiau, nugalėjau). Po to atsirado samurajus, įvairūs japoniški motyvai. Visą ranką tatuiruotėmis užsipildžiau per pusantrų metų, dar yra tatuiruotė ant peties.
Mindaugas: Prieš antrą Europos čempionatą Bulgarijoje Nikui buvo iškilusi grėsmė net nedalyvauti šiose varžybose. Buvo atskilęs kaulo gabaliukas dešiniajame kelyje, negalėjo sportuoti. Chirurgas sakė, kad be šansų spėti į varžybas, bet vos per tris mėnesius po operacijos pavyko atgauti formą ir laimėti tris aukso medalius.
Sportavome štanginėje, saugojome koją, bet dirbome... Rizikavome ir pavyko.
Vėliau Nikas Vengrijoje vykusiame Europos čempionate laimėjo kumitė svorio iki 80 kg varžybose, o komandinėse kata varžybose pelnė sidabrą.
2024 metais Ispanijoje vykusiame Europos U18 čempionate visas kovas laimėjo anksčiau laiko ir tapo čempionu bei pelnė aukso medalius asmeninėje ir komandinėje kata rungtyse, dar gavo atskirą - techniškiausio čempionato kovotojo - prizą. Tai buvo išties įspūdingas čempionatas - susižerti visi įmanomi aukščiausi titulai.
Dar tais pačiais 2024 metais Lenkijoje vykusiame jau dvejais metais vyresnių - U20 - Europos čempionate Nikas iškovojo auksą kata ir kumitė rungtyse.
O 2025 metais Klaipėdos „Švyturio“ arenoje Europos čempionate vienintelis U21 kategorijoje iškovojo medalius visose trijose rungtyse - tapo dvigubu Europos jaunimo čempionu asmeninėje kata ir kumitė rungtyse bei vicečempionu komandinėse kata varžybose.
Nikas Europos jaunių ir jaunimo čempionatuose iš viso yra iškovojęs 12 aukso, 3 sidabro ir 1 bronzos medalį.
Nė vienas karatistas nėra iškovojęs tiek medalių jaunučių, jaunių ir jaunimo amžiaus grupėse Europos čempionatuose. Nikas šiuo aspektu - tituluočiausias Europoje.
2025 metais Nikas debiutavo ir Vengrijoje vykusiame Europos kiokušin karatė suaugusiųjų čempionate, kur iškovojo du bronzos medalius - asmeninėje ir komandinėje kata rungtyse.
Taip pat per karantiną dukart tapo ir pasaulio kata čempionatų, kurie vyko nuotoliu, čempionu - 2021 ir 2022 metais.
Susitikimas su Žanu Klodu Van Damu
Nikai, mačiau, kad esi įsiamžinęs su kovinių filmų žvaigžde Žanu Klodu Van Damu (Jean-Claude Van Damme) ir net ant nuotraukos mirga šios žvaigždės parašas. Papasakok, kur ir kaip pavyko sutikti šią pasaulinio lygio žvaigždę. Mūsų kartos atstovai, kurie žiūrėdavo jo filmus, apie tokias nuotraukas galėtų tik pasvajoti.
Nikas: Aš buvau vos 8 metukų, tai tuomet, atvirai pasakius, net nelabai ir supratau...
Mindaugas: Tai buvo 2014 metais. Lietuvos karatė kiokušin federacija paskelbė atranką, reikėjo atsiųsti 3 nuotraukas su pozomis, kurias atlikdavo Van Damas: virvutė ant kėdžių, veiksmas pakelta koja ir judesyje.
Jūra: Kaip vėliau paaiškėjo, Nikas šią atranką perėjo pirmu numeriu.
Mindaugas: Pamenu, kad Nikui prieš susitikimą parodžiau Van Damo filmą, kad suprastų, su kokio lygio žvaigžde jam teks susitikti.
Visa jūsų šeima - itin tituluota. Nikas žengia tėvų keliu ir titulais jau net lenkia jus. Turbūt būtent tėvelių išugdytas tas čempioniškas charakteris?
Jūra: Mes, tėvai, į visą šį procesą įsiliejome taip, kad per varžybas esame lyg viena komanda, lyg vienas kumštis.
Nikas: Būtent tas ryšys mums leidžia pasiekti maksimumą. Mes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Tėvų palaikymas išties įkvepia ir motyvuoja siekti naujų aukštumų.
Tėtis prideda savo dalį - rūpinasi mano fiziniu pasirengimu, jėgos rodikliais ir mityba, kurią atsinešė iš kultūrizmo, mama moko disciplinos, prideda psichologinio pasitikėjimo. Visos minėtos pergalės - galima sakyti, yra visos mūsų šeimos rezultatas.
Mindaugas: Mes niekada jo nevertėme kažko daryti, bet rodėme pavyzdį. Dabar jis pats žino savo mitybos planą, kurį mes kartu sudėliojame, kruopščiai laikosi dienotvarkės, disciplinos ir panašiai.
Niekas nebuvo pasiekta atsitiktinai - tik per juodą darbą. Pamenu, kai Nikas pradėjo lankyti sportinę gimnastiką, ant skersinio prisitraukdavo vos kartą ar du... Tik treniruotės ir sunkus darbas atveda iki pergalių.
Mamos šokių genai davė tai, kad Nikas puikiai atsimena visas kata kombinacijas, o anksčiau lankyta gimnastika suteikė puikius koordinacijos pagrindus.
Niką visada įkvepia ir itin tituluota jo trenerė Diana Mačiūtė. Ji treniruotėse atlieka milžinišką darbą ir dar pati sugeba kasdien sportuoti bei savo auklėtiniams rodyti puikų pavyzdį aukščiausio lygio čempionatuose ir dar skinti įspūdingas pergales. Pagarba ir padėka jai už tai, ką daro dėl Klaipėdos sporto ir savo auklėtinių.
Nikai, esi ne tik tituluotas sportininkas, bet ir sieki su sportu susijusio išsilavinimo - Klaipėdos universitete studijuoji Laisvalaikio sporto studijų programą. Kaip viską spėji suderinti?
Nikas: Būtent sportas išmokė to, kad visada reikia viską planuoti. Kai planuoji, laikaisi disciplinos - viskas pavyksta.
Esu labai laimingas, kad galiu studijuoti savo gimtojo miesto universitete ir studijuoti ne bet ką, o tai, kas man patinka ir tikrai, tikiu, pravers ateityje. Sportas yra visas mano gyvenimas ir aistra. Esu laimingas dėl to, ką darau.
Smagu, kad tiek universiteto rektorius Artūras Razbadauskas, tiek Sporto katedros vedėja Asta Šarkauskienė bei dėstytojai labai palaiko universiteto sportininkus, po pergalių šiltai priima, motyvuoja ir skatina nesustoti. Tai išties įkvepia.
Pasakyčiau tai, ką man sakė tėvai: „Nebijok suklysti, bijok nepabandyti.“
Karatė mane išmokė ne muštis, o valdyti save. Tai - didžiausia pergalė, kurią gali pasiekti. O medaliai... jie sporte ateina savaime, jei salėje palieki savo širdį.
Aš visada mėgstu išsikelti aukščiausius tikslus ir jų siekti, o kai tai pasieki, širdį užplūsta neapsakomai malonus jausmas.
Titulus iškovoti tikrai nėra lengva, o juos apginti - dar sudėtingiau. Pergalės ir įkvepia, ir įpareigoja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą