Klaipėdiečių savanorystė: didelės širdys ir nesuvaidintas kuklumas

Mintys žmonių galvose maišėsi. Kas bus toliau? Ar karas ateis iki mūsų? Kaip reikės elgtis karo atveju? Klausimai nuolat sukosi.

Tačiau kartu su kiekviena valanda stiprėjo noras kažką daryti, kažkaip padėti Rusijos užpultiems ukrainiečiams. Užplūdo didelis susikaupimas ir vienybė, jausmai, kurių nebuvome jautę nuo savo pačių nepriklausomybės siekio laikų.

Žmonės skambino vieni kitiems, tarėsi, kuo galėtų būti naudingi. Kiekvienas ieškojo išraiškos savaip. Rašė į socialinius tinklus Ukrainą palaikančius žodžius, būrėsi į protestus, ėmė rinkti maistą, drabužius žiauraus karo užkluptiems žmonėms.

Atsirado, kas apsiėmė nuvežti labdaros krovinius iki Ukrainos. Atsiradus dideliam srautui nuo karo bėgančių žmonių, dalis išvyko jų pasitikti prie Ukrainos-Lenkijos sienos.

Portalas VE.lt pakalbino klaipėdiečius, kurie nuo pirmųjų karo dienų nieko nelaukdami ėmėsi padėti į Klaipėdą atvykusiems karo pabėgėliams iš Ukrainos.

„Nepadarėme nieko išskirtinio ar ypatingo. Tomis dienomis daugelis darė tą patį“, - sako klaipėdietė Lina Grublytė.

Pasirodžius informacijai, kad Klaipėdoje, Melnragėje, buvusios parduotuvės patalpose Audros gatvėje, įkurtas pagalbos ukrainiečiams centras, moteris kartu su artimaisiais ten nuvyko ir nuvežė įvairių reikalingų daiktų.

Kartu pamatė, kad centrui reikia savanorių, kurie galėtų rūšiuoti čia atvežamus maisto produktus, buitines ir higienos priemones, drabužius, bendrauti su čia atvykstančiais ukrainiečiais. Akimirksniu apsisprendė tapti centro savanore.

„Poreikis buvo labai didžiulis. Prasidėjus karo pabėgėlių srautui, per dieną centre apsilankydavo apie 60-70 žmonių. Rūšiuodavome drabužius, maisto produktus normuodavome, kad jų užtektų kuo daugiau žmonių.

Žmonėms, bėgantiems nuo karo, reikėjo visko, kas yra elementaru kasdienėje buityje. Beveik viską jie paliko Ukrainoje. Todėl trūko net šaukštų ir šakučių“, - pasakoja L. Grublytė.

Ukrainiečiai apie veikiantį pagalbos centrą Audros g. sužinodavo iš lūpų į lūpas, per socialinius tinklus, juos čia nukreipdavo ir Raudono Kryžiaus ar Migracijos departamento darbuotojai. Į centrą atvykdavo patys įvairiausi žmonės: mamos su vaikais, vyresnio amžiaus ukrainiečiai, jaunuoliai.

„Daug žmonių labai kuklinosi, nedrįsdavo pasakyti, ko jiems labiausiai reikia. Reikėdavo patiems įvertinti ir pasiūlyti. Pavargusių, susijaudinusių ką tik iš karo veiksmų lauko ištrūkusių žmonių akyse kaupėsi dėkingumo ašaros.

Labiausiai pažeisti ir sutrikę, apimti didžiulio streso jautėsi paaugliai. Išplėšti iš savo aplinkos, draugų rato, mokyklos, jie tragediją suvokė labai aiškiai.

Dažniausiai užsidarę savyje, jie tvirtindavo, kad jiems nieko nereikia“, - sako L. Grublytė, pagalbos ukrainiečiams centre savanoriavusi nuo kovo iki vasaros vidurio.

Dauguma žmonių, bėgusių nuo karo pirmosiomis jo dienomis, tikėjosi netrukus grįžti namo, į savo aplinką. Deja, žiaurus karas planus pakoregavo. Dalis žmonių tiesiog nebeturi kur grįžti, jau aštuonis mėnesius besitęsiantis karas atėmė iš jų namus, darbus, įprastą gyvenimą savo šalyje.

Todėl žmonės lieka Klaipėdoje, bando čia įsitvirtinti, susirasti nuolatinį darbą.

Vienai šeimai iš Mykolajivo L. Grublytė padėjo įsitvirtinti mūsų mieste. „Karas nesibaigė. Nuo karo pabėgę žmonės ir toliau gyvena tarp mūsų. Jiems ir toliau reikia mūsų pagalbos.

Rūpestis žmogumi, empatija yra labai svarbu. Įsivaizduokite save jų vietoje. Tada suprasite, kiek daug reiškia būti nepriklausomiems. Kaip svarbu yra kasdien ginti savo laisvę.

O šiandien mes visomis išgalėmis turime padėti ukrainiečiams apginti laisvę, kad jie galėtų jaustis saugiai ir ateityje sugrįžti į savo išlaisvintus namus“, - sako Lina.

Linos tėtis, žinomas Klaipėdos visuomenininkas Algirdas Grublys taip pat, nė trupučio nedvejodamas, tapo savanoriu, padedančiu čia atvykusiems karo pabėgėliams.

„Prasidėjęs karas Ukrainoje yra didelė žmonijos nelaimė, todėl mes negalime likti nuošalyje, būti abejingi. Kai 1991 sausio 13-ąją koordinavau Klaipėdos miesto gynybos štabo veiklą, mačiau, kaip žmonės tvirtai stovėjo, šalo.

Nesitraukė, nors buvo daug nežinios. Turėjo viltį ir atsilaikė. Visa tai perėjau sausio 13-ąją.

Visada buvau visuomeniškas žmogus. Šeimoje, kada yra bėda, reikia susitelkti. Negaliu važiuoti į karą, neturių tūkstančių, kuriuos galėčiau paaukoti, tačiau galiu savanoriauti, prisidėti tuo, ką galiu padaryti“, - apsisprendimo savanoriauti motyvus vardija A. Grublys.

Kai tik prasidėjo karo pabėgėlių srautas į Vakarų Lietuvą, ėmė trūkti žmonių. A. Grublys nedelsdamas paskambino į Raudonąjį Kryžių ir tapo savanoriu karo pabėgėlių registracijos centre Klaipėdoje.

Čia žmonės iš karo nusiaubtos Ukrainos atvykdavo pirmiausia tam, kad susitvarkytų dokumentus, gautų kur apsigyventi, maitinimą ir kitą reikalingą pagalbą.

Algirdas centre dažniausiai budėjo prie įėjimo ir išėjimo durų. „Buvau pirmas žmogus, sugerdavęs atvykusiųjų emocijas. Dauguma jų buvo sutrikę, išsigandę ir pavargę. Noriu labai aukštai įvertinti centre dirbusių medikų, psichologų, migracijos pareigūnų, kitų savanorių darbą.

Jie veikė profesionaliai. Palydėdamas jau iš centro išeinančius žmones mačiau, kaip keitėsi jų emocijos. Atsirasdavo daugiau nusiraminimo, pasitikėjimo savimi“, - prisimena A. Grublys.

Bendravimas su į Klaipėdą atvykusiais ukrainiečiais tęsiasi ir dabar. „Pajūrio vieškelyje“ apsigyvenusi 48 ukrainiečių bendruomenė. Su jos atstovais A. Grublys ne tik palaiko artimus ryšius, bet ir kartu dirba visuomenei naudingus darbus.

Štai visiškai neseniai kartu su ukrainiečiais Ivanu Fedorovic ir Serhejumi Dolgij jų automobiliu iš rekonstruojamo Klaipėdos skulptūrų parko A. Grublys išvežė senuosius Lietuvos karių atminimo kryžius. Jie keičiami akmeniniais. Senieji bus pastatyti nežymėtose atmintinose vietose.

Kalbinti klaipėdiečiai pagalbą nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams ir savanorystę vertino kaip įprastą, kiekvienam žmogui savaime suprantamą dalyką. Jautėsi, kad jie tiesiog kitaip negali.

Ir labai gera, kad tarp mūsų vaikšto kuklūs, bet turintys labai dideles širdis žmonės.