Tokia akcija Lietuvoje vyksta jau 8 metus, nenutrūko ji ir pandemijos sąlygomis. Akcijoje dalyvavę klaipėdiečiai džiaugėsi, kad šiemet pasitaikė toks gražus oras, nes kitais metais vis būdavo arba vėjas, arba lietus užgesina žvakutes.
„Klaipėdos Gyvasties", turinčios 84 įvairaus amžiaus narius, pirmininkė Daiva Dragūnienė, šias pareigas einanti jau ketvirtus metus, portalui VE.lt sakė, kad draugija savo centrus turi Palangoje, Kretingoje, Plungėje, Tauragėje ir Klaipėdoje. Daugeliui draugijos narių yra transplantuoti inkstai, tik keliems širdis ir kepenys. Kadangi pastarųjų labai mažai, jie priimti į šią draugiją.
Pasak pirmininkės, žvakelių skaičius yra svarbus Vilniui, ten uždegama jų beveik pusantro tūkstančio, o Klaipėdoje jos neskaičiuojamos.
Klaipėdiečiai Atgimimo aikštėje išdėliojo didelę širdį iš raudonų žvakelių, o jos viduje iš baltų žvakučių „parašė" žodį „ačiū". Žodį sudėlioti pasiūlė draugijos narė Jovita Marcinkienė. Ir jis jau rašomas trečius metus bei tapo Klaipėdos draugijos simboliu. Išdėlioję širdį iš degančių žvakučių, draugijos nariai paprastai dar nesiskirto, tradiciškai nueina į kavinę išgerti kavos, arbatos, pasišnekučiuoti.
Pati ponia Daiva turi donoro kortelę ir juokauja sakydama, kad, kai ji mirs, jeigu nebus išpildyta jos valia, sapnuosis kiekvieną naktį. „Dukrai jau pasakyta, kad kai mes su vyru mirsime, mūsų kūnai turi būti atiduoti institutui. Jeigu aš galiu nors vieną žmogų išgelbėti, kaip mane išgelbėjo, kodėl man to nepadarius? Aš 38 metų pradėjau dializuotis. Eini kas antrą dieną, būni „pririštas" 4 valandas ir guli. Po transplantacijos svetimą organą gali atmesti bet kada. Vieniems jis tarnauja ilgiau, kitiems trumpiau. Ir po transplantacijos iš pradžių būna irgi labai sunku, kai gydytojai išvardija tai, ko tau negalima. Bet, kai yra tokia draugija, kai mes galime pasikalbėti apie savo bėdas, mums lengviau visa tai ištverti ir mes daug ką išmokstame vieni iš kitų", - sakė ponia Daiva.
„Tokioje akcijoje dalyvauju kiekvienais metais. Mes degame žvakutes norėdami pagerbti donorus, žmones, kurių organai panaudoti tam, kad kiti galėtų gyventi. Aš po transplantacijos gyvenu jau 18 metų. Ir visus tuos metu einu padėkoti man inkstą davusiam klaipėdiečiui. Darau tai, ką galiu. Nueiti pas šeimos narius neleidžiama. Ir pernai buvom čia susirinkę. Mes visi esame pasiskiepiję ir jau po trečią kartą", pasakojo ponas Rimvydas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą