Ko tikimės iš ateinančiųjų Drakono metų?

Kiekviena diena yra ypatinga, jeigu žmogus turi užmojų ir siekių. Norėčiau toliau įgyvendinti savo idėjas, siekti geresnių rezultatų. Daug vilčių dedu į kūrybą, turiu lūkesčių muzikiniame kelyje. Planų daug, ketinu mažais žingsniukais viską įgyvendinti.

Šiemet turėjau sėkmingą koncertinį turą su gyvo garso grupe po Lietuvos miestus. Labai juo džiaugiausi. Gyvenime būna visokių netikėtumų. Netikėtai atsirado mano duetas su seserimi. Ji įsitraukė į turą, dar ir dukrytės prisidėjo. Turėjome kelis nuostabius koncertus. Kitais metais norėčiau tai tęsti, sukurti daugiau kūrinių, surengti daugiau pasirodymų ir aplankyti kitus Lietuvos miestus, kuriuose nebuvau.

Noriu daug aktyviau užsiimti sportine veikla ir tikiuosi, kad rezultatų bus ne vaizduotėje, ne kažkur sąsiuvinyje, o realiame gyvenime. Džiaugiuosi, kad palydint senus metus startas jau bus padarytas.

Turim su žmona šeimos drabužių verslą, galvojame apie parduotuvės atidarymą.

Visiems klaipėdiečiams linkiu vienas kito supratimo, palaikymo, vienybės, tvirtumo. Gyvenimu reikia džiaugtis, kad ir kas būtų, nes jis ypatingas, jis - vienas. Dar stiprybės, sveikatos ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir minute.

Mano lūkesčiai: taika, tęsimas aktyvaus gyvenimo būdo, aktyvios kūrybos, aktyvus dalyvavimas visur geranoriškai įsitraukiant į visus kvietimus ir pačiai inicijuojant ar net provokuojant kitus kūrybai.

Labai norėčiau pasikeisti, bet nepavyksta. Reikėtų atsikratyti to, kad viską darau paskutinę akimirką, visada šoku kaip į šaltą vandenį ir plaukiu. Norėtųsi ramiai pasiruošti, viską daryti planuotai, nors gali būti, kad tada aš neplaukčiau. Pradėčiau svarstyti, ieškoti argumentų, galbūt imčiau nepasitikėti savimi. O kai įšoki, nebėra kada svarstyti, imi ir plauki.

Vincas Kudirka, kurio Tautiškos giesmės sukūrimo 125-ąsias metines minime šiemet, likus keliems mėnesiams iki iškeliavimo rašė savo geram draugui: „Gyvenu vienui vienas, neišlipu nė iš lovos, neturiu nė šešėlio lietuvio aplink save.“ Bet jis kūrė Tautišką giesmę, laisvos, nepriklausomos Lietuvos struktūrą, nurodydamas pagrindinius dalykus. Jis turėjo begalinį tikėjimą savo svajone. Ir nereikėjo nė 100-mečio, 1918 metais, praėjus 20 metų po Tautiškos giesmės sukūrimo, Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma.

Visų pirma mes turime turėti savo vizijas. Jeigu Dievui nepateikiame plano, jis nežinos, ką mums padėti įgyvendinti. Svajonės pildosi, bet reikia labai tikėti jomis. Linkiu visiems svajoti ir padaryti viską, kad svajonės išsipildytų.

Pirmiausia norėčiau, kad visa žmonija ir mes visi čia, Lietuvoje, prabustume nuo karo tvaiko. Svarbiausias dalykas - kad niekas nekariautų. Pasaulis jau kaip išprotėjęs. Esame nuolatos gąsdinami ir patiriame didžiulį stresą. Argi esant tokioms sąlygoms gali būti gera žmonių sveikata? Jeigu ir toliau taip bus, mes prieisime prie pasaulio pabaigos. Man dažnai teka būti Azijos šalyse. Neseniai lankiausi Japonijoje, Pietų Korėjoje, Malaizijoje, jos dabar klesti. Palyginti oro linijas, Europa atrodo labai liūdnai.

Dar norėčiau, kad pasaulinė laivyba nepatirtų tokio nuosmukio kaip šių metų pabaigoje, kai laivai negali tinkamai plaukti Panamos kanalu. Raudonojoje jūroje, iš kurios neseniai grįžau, jau sunku plaukti, nes nuolatos apšaudoma raketomis.

Žinoma, svarbu, kad šeima, anūkai būtų sveiki, norisi visiems palinkėti sveikatos.

Metams baigiantis nerašau įsipareigojimų, ką būtinai padarysiu kitais. Jeigu ko nors nepadarau, supykstu ant savęs. Kartais tempiu laiką, nedarau laivų tikrinimo ataskaitų, kai supykstu, sėdu ir kol nepabaigiu, nieko nebūna. Manau, tokiu atveju reikia supykti pačiam ant savęs, o ne kaltinti ką nors kitą.

Man šitie metai buvo labai intensyvūs: labai daug visokių pokyčių ir įmonėje, ir asmeniniame gyvenime. Pati sau kitų metų norėčiau ramesnių, kūrybinių, kad mažiau būtų bėgimo, labiau atsigręžčiau į save.

Rašausi manifestacijas apie ką svajoju, kaip norėčiau gyventi. Reguliariai prisėdu ir pasidarau revizijas. Manau, visi pokyčiai turėtų vykti ne taip, kad imi ir nusprendi, pavyzdžiui, ko nors nebevalgyti, o iš įsitikinimų keitimo. Pasvarsčius, kam man reikia tai valgyti, ką man tai duoda.

Naujieji metai skirti pasvajoti, ką norėtųsi nuveikti, kokius projektus įgyvendinti. Visa mūsų visuomenė labai orientuota į rezultatus: mes esame išmokę rinkti dešimtukus, medalius. Aš stengiuosi prisiminti, kad svarbiausia pats procesas. Būna, kad dideliam tikslui pasiekti kartais reikia ir ketverių ar penkerių metų. Tik pasieki vieną dalyką, tuojau imi siekti kito - čia toks procesas kaip lipti į kalnus. Bet reikia, kad kiekvieną dieną būtų smagu ir įdomu gyventi.

Mes dažnai pamirštame, kad ne visada lipame į viršų. Kartais ir papėdėje sustojame, pasėdime, pasigrožime. Būna, ir į apačią nusileidžiame, tik ten ne duobė laukia, o pieva, kurioje galime pailsėti. Visiems linkėčiau mažiau dairytis į kitus kas ką turi, ko siekia, o klausti savęs, ko tu pats nori.

Į kitus metus eini su naujų minčių kratiniu. Matyt, kaip ir visi, tikiuosi, kad kiti metai bus geresni nei šie. Reikia turėti viltį, kad galėtum eiti į priekį. Mums visiems įtaką daro tai, kas vyksta aplinkui pasaulyje. Jau kelinti neramūs metai, tai ir mes neramūs. Jeigu kažkas žino, ko galima tikėtis kitais metais, labai džiaugiuosi už tą žmogų.

Nepaisant visko, gyvenimas eina, teatre kuriam toliau. Kai nieko per daug nesitiki, tai džiaugiesi tuo, ką gauni. Kai daug planuoji, paskui kažkas juokiasi. Dažnai nepasieki, neįgyvendini to, ką planavai, bet bent jau turėjai tikslą. Jeigu kažkas nepasiseka, negauni to, ko norėjai, reikia mokėti nenusivilti tuo procesu ar gyvenimu.

Visada kažko norisi: daugiau vaidmenų, darbo daugiau, kokių nors kelionių, pinigų, džiaugsmo, meilės ir t. t. Ko nori, galėtum vardinti ir vardinti. Artėjant kitiems metams darai praeinančiųjų reziumė. Matai, kažką padarei ne taip, pagalvoji, kad kitais metais reikės elgtis kitaip, kažką blogu žodžiu paminėjai, bandai mintimis atsiprašyti.

Man baisiausias dalykas yra tinginiavimas ir kažkoks simuliavimas. Dirbu valstybiniame teatre. Čia nėra taip - aš norėjau ir gavau. Šitas pusmetis pas mus teatre buvo ramus, nebuvo jokių premjerų, rodėm senus spektaklius, kūrybinio proceso buvo mažiau. Užtat praeitą sezoną buvo labai daug darbo, tai, manyčiau, dabar galima ir pailsėti truputį. Kitais metais prasidės ruošimasis keliems naujiems pastatymams, vadinasi, vėl kibsime į darbus.