Kodėl kai kurie žmonės nenori didelio šurmulio per savo gimtadienį

Beveik kiekvienoje aplinkoje atsiranda žmogus-orkestras – tas nepakeičiamas kolega ar giminaitis, kuris mintyse nešiojasi kitų rūpesčius, parenka tobulas dovanas ir prisimena visas svarbias datas. Tačiau vos kalendorius pasiekia jo paties gimtadienį, į bet kokius pasiūlymus švęsti išgirstame įprastą: „Ai, gal apsieikime be didelio šurmulio.“

Iš tikrųjų tokie žmonės nuoširdžiai nori šilumos ir dėmesio, tačiau jiems sunku priimti kitų rūpestį – jie tiesiog nėra prie to įpratę ir nemoka jaustis patogiai būdami dėmesio centre.

Psichologinės problemos šaknys: kodėl mums sunku priimti meilę?

Mokslinėje literatūroje visiškas savo interesų nustūmimas į šalį dėl kitų poreikių apibūdinamas terminu „besąlygiškas susiliejimas“, kurį nagrinėjo tyrėjos Vicki Helgeson ir Heidi Fritz. Tokie žmonės nuolat iškelia aplinkinių poreikius į pirmą vietą, išeikvoja savo jėgas padėdami kitiems ir visiškai pamiršta, kad patys taip pat turi teisę sulaukti paramos.

Panašų mechanizmą psichologai vadina „savęs nutildymu“ – terminą įvedė Dana Jack. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad sąmoningas savo norų slopinimas dėl tariamos ramybės santykiuose gali būti tiesiogiai susijęs su didesne depresijos rizika.

Britų psichologas Paulas Gilbertas taip pat išskiria vadinamąją „užuojautos baimę“ – baimę priimti iš kitų sklindantį šilumą ir rūpestį. Kai žmogų netikėtai užplūsta nuoširdus dėmesys, jo nervų sistema pasąmoningai gali tai suvokti kaip grėsmę arba nepakeliamą įsipareigojimą.

Klasikinis pavyzdys – restorane visiems pradėjus dainuoti gimtadienio dainą, kai jubiliatas dirbtinai šypsosi ir mintyse skaičiuoja sekundes, kada ši nejauki ceremonija pagaliau baigsis.

Kaip įveikti šiuos barjerus ir padėti artimam žmogui?

Įdomu tai, kad sociologiniai duomenys rodo savotišką paradoksą: esame linkę savo sukeliamo nepatogumo kitiems mastą gerokai pervertinti – maždaug 48–50 proc. Mums atrodo, kad tapsime našta aplinkiniams, nors iš tikrųjų artimam žmogui dažnai daug lengviau sutikti ateiti vakarienės nei dar kartą išgirsti mūsų atsisakymą.

Jei šiame aprašyme atpažinote save, ekspertai pataria pradėti nuo mažų žingsnių. Pavyzdžiui, leisti kolegai atnešti jums puodelį kavos arba priimti nedidelę pagalbą nejaučiant kaltės.

O jeigu toks „tylusis gelbėtojas“ yra jūsų artimas draugas, verta atsisakyti įprastų klausimų: „Ką tau padovanoti?“ Geriau parodyti sveiką iniciatyvą – patiems pasirūpinti šventės organizavimu ir apsupti žmogų dėmesiu bei rūpesčiu, net jei iš pradžių jis tam priešinasi.