Dalia Jočytė

Kodėl mielės nepaklūsta dirbtiniam intelektui ir kas lemia, kad patyrusio aludario parašo nesuklastosi?

Ar algoritmai gali į savo skaitmenines rankas perimti tūkstantmečius tobulintą aludarystės meną? Akimirksniu sugeneruoti bet kurio stiliaus alaus receptą dirbtiniam intelektui (DI) nėra joks iššūkis, tačiau ar dirbtinio proto valdoma darykla sugebėtų išvirti gerą, metų metus tomis pačiomis savybėmis pasižymintį gėrimą? „Vargu. Būtų įdomu pamatyti, kaip DI susidorotų su mielių iššūkiu“, – nukerta Dalia Jočytė, „Švyturys – Utenos alus“ alaus daryklos vadovė ir vyriausioji aludarė.

DI jau perbraižo pasaulio darbo rinkos žemėlapį ir graso ne vienai senajai tradicinei profesijai. Skaičiuojama, kad nuo spartaus šios technologijos proveržio pradžios pasaulyje jau išnyko arba iš esmės transformavosi apie 14 mln. darbo vietų, o iki 2030-ųjų automatizacija gali panaikinti dar daugiau nei 90 mln. įvairiausių pozicijų.

D. Jočytė pasakoja, kad „Carlsberg“ grupės aludariams įvairiose šalyse DI tema taip pat nėra tabu – apie gilesnę technologijų integraciją diskutuojama daugelyje daryklų, tačiau kol kas laikomasi atsargios pozicijos. DI pasitelkiamas tik administraciniams darbams palengvinti.

„Aludario darbas yra kur kas daugiau nei tik receptų kūrimas ar alaus virimas – žvelgiant paviršutiniškai DI tai daryti galėtų. Sunkiausia užduotis prasideda vėliau: privalome užtikrinti, kad kiekvieną kartą verdant alų jo skonis išliktų identiškas. 

Vartotojas turi gauti tą pačią patirtį, nesvarbu, ar gėrimą perka pirmą, ar tūkstantąjį kartą. Būtų įdomu pamatyti, ar DI, net ir turėdamas visus duomenis, sugebėtų kaskart atkartoti tą patį skonį. Būtent tie maži, subtilūs niuansai ir paįvairina mūsų profesinę kasdienybę“, – sako aludarė.

Patyrusio aludario parašo DI neatkartos

Dirbtinis intelektas veikia paprastai: jis analizuoja duomenų bazėse esančią informaciją ir pagal algoritmus pateikia tam tikrą atsakymą. Pavyzdžiui, paprašytas suplanuoti kelionę po Italiją, jis akimirksniu sudarytų puikų maršrutą. 

Panašiai DI galėtų sukurti ir belgiško kvietinio alaus receptą remdamasis viskuo, kas prieinama internete. Tačiau tikrasis iššūkis prasideda tada, kai prireikia specifinių technologinių sprendimų.

„Kad DI galėtų patarti, kaip koreguoti procesus pagal šių metų kviečių ar apynių kokybę, jam reiktų itin tikslių ir patikimų duomenų. 

Šiuo metu internete gausu namų aludarių forumų ar bendro pobūdžio straipsnių, tačiau kyla klausimas: ar šios viešai prieinamos informacijos pakanka šiuolaikinei pramoninei aludarystei, kurioje reikalavimai yra nepalyginamai aukštesni? Visi alaus gamintojai turi savo paslapčių, kurių niekur neras joks algoritmas“, – svarsto D. Jočytė.

Anot jos, kiekvienas aludaris turi unikalų braižą, savo filosofiją ir savitą požiūrį į tai, kas skanu ir tinkama, o kas – ne. D. Jočytė tai vadina aludario parašu, kurį padirbti – praktiškai neįmanoma. 

„Esame žmonės, todėl mūsų patirtys skirtingos. Net jei trims aludariams nurodytumėte tuos pačius ingredientus, kiekvienas jų sukurtų skirtingą receptą. Viską lemia asmeninė patirtis, skonio pajauta ir nuojauta: žinojimas, kaip geriausia derinti žaliavas, kuriame etape įvesti prieskonius ar vaisius. Būtent tas individualumas ir yra tikrasis aludario parašas“, – sako pašnekovė.

Mielės taptų neįveikiamu iššūkiu

Pademonstruoti ribotas DI galimybes aludarystėje D. Jočytė pasitelkia mieles – gyvą ir nepakeičiamą aludarystės pradą. Iš pasaulinių mielių bankų į „Švyturio“ daryklą atkeliaujančios mielės net ir didžiausią patirtį sukaupusiems meistrams išlieka vienu mažiausiai nuspėjamų gamyboje naudojamų ingredientų. 

Aludarės teigimu, mielių elgesys yra viena didžiausių paslapčių – jo iki galo nepajėgia kontroliuoti jokios technologijos. 

„Tai organiškas, vos kelių mikronų dydžio organizmas, prie kurio neprijungsi elektrodų ir jo darbo tiesiogiai nesureguliuosi. 

Tad susidūręs su mielėmis DI susidurtų su lygiai tokiais pačiais iššūkiais, su kuriais kiekvieną dieną susiduria aludaris. Mes galime tik sukurti geriausią aplinką mielėms gyvuoti, tačiau tai, kaip jos suveiks, išlieka nenuspėjama biologine paslaptimi. Tai iššūkis, prieš kurį algoritmai bus dar labiau bejėgiai nei mes“, – dėsto D. Jočytė.

Gyvo pojūčio nepakeisi

DI pastaraisiais metais tobulėja milžiniškais tempais ir jau keičia daugybę industrijų. Štai maisto pramonėje bandomos „dirbtinės nosys“ geba fiksuoti gausybę aromatinių junginių, tačiau kol kas tai tėra pagalbinė priemonė. Laboratoriniai rodikliai nubrėžia tik gaires, o pagrindiniu kokybės matu išlieka žmogaus skonio pajautimas ir patirtis.

„Aludario meistriškumas yra išmokstamas, o technologinės žinios – pagrindų pagrindas: be jų nesuprasi, kaip vieno rodiklio pakeitimas paveiks galutinį rezultatą. Vėliau ateina patirtis, kai dirbdamas darykloje pradedi tiesiogiai „jausti“ procesus, pavyzdžiui, kaip vyksta fermentacija“, – pasakoja meistrė.

Aludaris, pasak jos, privalo gebėti degustuoti, atskirti kvapus ir pastebėti pašalinius aromatus. Be to, neatsiejama profesijos dalis yra nuolatinis akiračio plėtimas ragaujant konkurentų ar kitų šalių produkciją.

„Visų pirma ragaujame vandenį, vėliau sufermentuotą alų, vertiname, kada galima pradėti brandinimą. Galiausiai degustuojame jau išfiltruotą ir išpilstymui paruoštą gėrimą. Taip pat nuolat testuojame produktus „laike“ – stebime, kaip jie senėja lentynose. Juk vartotojas turi gauti tą pačią skonio patirtį tiek pirmąjį, tiek šeštąjį galiojimo mėnesį“, – priduria D. Jočytė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder