Kodėl mūsų močiutės kabindavo kilimus ant sienų: mada, dekoracija ar keista tradicija?
Kodėl mūsų močiutės ir tėvai kabindavo kilimus ant sienos ir kokia tai maža reikšmė, pasakoja RBC-Ukraina.
Kilimas kaip gerovės ženklas
Sovietmečiu kilimas ant sienos buvo statuso rodiklis. Jis buvo perkamas ne todėl, kad nebuvo ką pakabinti, o todėl, kad buvo galima sau tai leisti. Kokybiškas turkmėnų ar moldavų kilimas buvo brangus, ir šeima, kuri jį turėjo, buvo laikoma „gero lygio“.
Įdomus faktas: 70–80-aisiais kilimas buvo deficitiniai prekė. Jo laukdavo „eilėje" arba parveždavo iš komandiruotės.
Kilimas kaip šilumos izoliacija
Kilimas ant sienos dažnai atlikdavo praktinę funkciją – išlaikydavo šilumą. Butuose be normalaus šildymo sistemos tai buvo vienintelis būdas padaryti kambarį patogų žiemą.
Ypač tai buvo aktualu „chruščioviniuose“ butuose, kur išorinės sienos buvo pralaidžios šilumai.
Garso izoliacija
Daugumoje namų, ypač „chruščioviniuose“, sienų storis tapo tikra problema, nes iš kaimynų buto buvo galima girdėti ne tik muziką ar televizorių, bet ir tai, kaip kaimynai kalba, kosėja ar verda virdulys.
Tai keldavo daug nepatogumų, o kilimas puikiai gelbėdavo situaciją ir leisdavo sukurti daugiau intymumo ir komforto.
Kilimas kaip dekoracija ir fonas nuotraukoms
Kilimas ant sienos buvo namų fonas viskam: svečiams, šventėms, nuotraukoms. Būtent kilimo fone išliko tūkstančiai nuotraukų su vestuvėmis, išleistuvėmis ir šeimos šventėmis.
Tai buvo analogas Instagramo tapetams: turtingas, simetriškas, suprantamas. Ir svarbiausia – prieinamas.
Kilimas kaip meno kūrinių pakaitalas
Tipiniuose sovietiniuose butuose buvo mažai dekoro elementų, o kilimas buvo vizualus akcentas. Spalvos, raštai, ornamentai – visa tai kūrė turtingumo ir interjero užbaigtumo jausmą.
Kartais kilimai turėjo ir simboliką – geometrinius ornamentus, „gyvybės medį“, stilizuotus augalus. Tai buvo pakaitalas tam, kas kitose kultūrose kabėjo kaip paveikslai ar gobelenai.
Kilimas kaip tradicijos dalis
Išsiuvinėti austi kilimai arba gobelenai nuo seno buvo naudojami interjere. Sovietų kultūra iš dalies sekė šiais papročiais, paverčiant juos masine norma.
Tai buvo kažkas tarp paveldo ir mados, o 1950–1980 m. karta jau neįsivaizdavo būsto be kilimo ant sienos.
Kilimas ant sienos buvo ne atsitiktinumas, o viso gyvenimo būdo dalis. Jis suteikė šilumą, statusą, komfortą, estetiką. Ir nors dabar mes tai suvokiame su ironija, kelioms kartoms jis reiškė jaukumą, svetingumą ir meilę savo namams.

Rašyti komentarą