Kodėl pakėlę ragelį sakome „alio“: istorija, kurios tikriausiai nežinojote
Kitą variantą pateikė Tomas Edisonas, daug nuveikęs plėtojant telefoniją. Pavyzdžiui, jis pirmasis į telefono konstrukciją įtraukė indukcinę ritę, kuri leido sustiprinti perduodamą garsą. Belio konstrukcijos aparatuose balsas buvo perduodamas labai silpnai ir iškraipytai.
Edisonas laiške, skirtame Pitsburgo telefono ryšių bendrovės vadovui, pasiūlė vartoti visame pasaulyje žinomą „alio“ (anglų k. „hullo“, kilusį iš iškraipyto „hello“ – „labas“). Edisonas pažymėjo, kad „hullo“ yra žodis, kurį sunku supainioti su kitu. Pirmiesiems telefonams, užtikrinantiems toli gražu ne idealų girdimumą, tai buvo itin svarbu.
„Telefono tėvo“ Grehemo Belio variantas „ahoy hoy“ populiarumo neįgijo, buvo greitai išstumtas Edisono siūlymo ir beveik užmirštas. Būtent Tomo Edisono išsireiškimas tvirtai įsitvirtino daugelyje pasaulio šalių. Prancūzų kalboje, dėl raidės „h“ netarimo, tariamas artimas skambesys „alio“, iš kur šis žodis greičiausiai pasiekė ir mus.
Kitos kilmės versijos
Egzistuoja ir kitų hipotezių apie šio signalinio žodžio kilmę. Viena jų teigia, kad tai prancūziško žodžio „allons“, reiškiančio „na“ arba „eime“, variacija. Kita versija sieja žodį su „hallo“, kuriuo piemenys ganyklose šaukdavo avis.
Dar viena teorija sako, kad „alio“ yra vengriško žodžio „hallom“ iškraipymas. Tai išvertus reiškia visą frazę „aš tave girdžiu“. Šis variantas teoriškai galėjo išpopuliarėti dėka vengrų išradėjo Tivadaro Puškašo. Jis sugalvojo ir įgyvendino automatinės telefonų stoties projektą bei buvo vienos pirmųjų naujųjų technologijų žiniasklaidos priemonių – „Telefonų naujienų tarnybos“ – įkūrėjas.
Ką vietoj „alio“ sako kitose šalyse?
„Alio“, kaip telefoninio pasveikinimo variantas, prigijo visose anglakalbėse šalyse: Britanijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Tačiau žemyninėje Europoje ne visi prancūzų kaimynai pakėlę ragelį sako „alio“.
Pavyzdžiui, vokiečiams priimta ištarti savo pavardę, italai sako „pronto“ (pasiruošęs), o graikai – „parakalo“ (prašau). Ispanai naudoja žodį „diga“ (sakykite), o turkai šalia tarptautinio žodžio vartoja savąjį „efendi“ (pone). Izraelyje sveikinamasi „shalom“, Portugalijoje – „estou“, kas reiškia „aš esu“ arba „aš čia“.
Azijoje kultūra kitokia, todėl ir pasveikinimai skiriasi. Japonai sako „mochi-mochi“, kinai – „wei“, o korėjiečiai – „yeoboseyo“.
Rašyti komentarą