Apie saulėje tviskančius auksinius katedros kupolus, apie jaukius sostinės gyventojus su plastikiniais buteliais, semiančius šiltą garuojantį mineralinį vandenį iš daugybės parūdijusių vamzdžių, o labiausiai - apie pasislėpusį tarp daugiabučių patį gražiausią kiemelį, nuklotą storu įvairiaspalvių rudeninių lapų kilimu ir papuoštą dar vienu ant virvių padžiautu, matyt, ką tik išdulkintu kilimu nudilusiais rytietiškais ornamentais.
Manęs nesuprato restoranų guru bulgarė, o vyras prunkštė - iš to kiemelio jis mane prievarta turėjo išvesdinti, nes jame buvau praradusi laiko nuovoką ir radusi visą Sofijos miesto grožybę.
Tą patį miestą mes pažinome skirtingai, nes aš pamėgau žvalgytis smalsiomis, viską tyrinėjančiomis, fotografuojančiomis akimis.
„Tie turistai... - kartais girdžiu nusivylusiųjų nuomonę. - Nieko jie nemato, akimirkos nepatiria, tik spragsi telefonais ar fotoaparatais.“
Esą jei liautųsi žiūrėję į ekranus, pamatytų daugiau. Aš ir sutinku, ir labai prieštarauju. Fiksuoti vaizdus tik tam, kad paliudytum savo buvimą, neverta.
Tačiau fotokamera gali padėti įsižiūrėti dėmesingiau, skvarbiau ir jautriau. Kam reikalingas dar vienas toks pat to paties vaizdas?
Kai pirmąkart atsidūrėme Islandijoje ir buvome apžavėti vaizdų, knygyne išsirinkome gražiausią fotografo menininko Islandijos peizažų albumą, kurį gėrėdamasi atsiverčiu iki šiol.
Tąkart supratau - fotografuoti tą patį vaizdą, į kurį žvelgė daugelio akys - Islandijos lavos laukus, Paryžiaus Eifelio bokštą ar smaragdinius Balio salos krioklius verta tik tada, jei gali pažiūrėti ir įamžinti taip, kaip niekas kitas nematė.
Įdomu rasti savo santykį su pamatytu vaizdu, fotografuojant sukurti unikalią interpretaciją, užpildyti fotopaveikslą savitu jausmu.
Todėl dar brangesnis namų bibliotekos lentynoje kelionės dienoraščiais išmargintas mano pačios suklijuotas Islandijos fotoalbumas su aistringai surinktomis fotoakimirkomis.
Užtikrintai sakau - kelionėse patiriame stebuklingų akimirkų, itin tirštų įspūdžių kaip tik todėl, kad fotografuojame. Su kamera rankose patenku į superbudrumo būseną, kurioje užaštrintas pastabumas sužadina vaizduotę ir pasaulis aplink ima stebinti, vertis.
Nelabai įdomu fotografijoje užstoti aplankytą objektą, tarsi vėliavėlę įsmeigti - aš čia buvau. Nerkite gilyn, patys patirkite naujai atrastą pasaulį, tapkite jo dalimi.
Kurdama savo fotoherojų istorijas aš mėgstu dar prieš kelionę įsivaizduoti juos ten, kur galėtume atsidurti, iš anksto pasiruošti kostiumus, susvajoti siužetus.
Kelionėse mes „nedarome fotosesijų“. Mes leidžiamės į nuotykius, būtinai išsimaudome visuose vandenyse (šia aistra aš visada užkrečiu savo kelionės draugus), įsiliejame į nuostabiausius paveikslus, kuriuos mums tenka regėti.
Patirkite, koks įdomus, įtraukiantis gali būti autoportreto žanras. Kelionėse mes ne mažiau nei svečius kraštus atrandame patys save. Pažvelkite į save tarsi iš šalies. Koks esate, koks galėtumėt būti naujos aplinkos kontekste.
Fotokamerą galima tvirtinti prie trikojo arba atremti į stabilų paviršių, nustatyti laikmatį, kad per kelias sekundes spėtumėte įsikurti nužiūrėtoje vietoje.
Apsigyventi paveiksle galima ir netiesiogiai - surandant savo atvaizdą atspindinčiame paviršiuje, šešėliuose, o gal sutikto žmogaus žvilgsnyje. Ieškodamas dažniausiai atrandi daugiau, nei galėjai tikėtis.
Fiksuokite ne tik vaizdus, bet patį gyvenimą. Stebėkite žmones, jų ritualus, jų santykį į jus pačius. Stebėkite ir stebėkitės vieni kitais.
Labiau nei grožėtis miestų architektūra ir gamtos peizažais man patinka susidraugauti su žmonėmis. Neretai fotokamera atveria tokias duris, kurių įprastai nė nerasčiau.
Keliaudami mes dažnai tiesiog nuskubame pro šalį. Greita akimi palydime vaizdus ir žmones. Man labai įdomu išsirinkti vieną siužetą, istoriją ir pasinerti į ją visa galva.
Štai saulė leidžiasi Los Andželo legendiniame Venecijos paplūdimy, visus ir viską nuspalvindama auksu.
Balsų kakofonija, vieni pro šalį lekia su riedučiais, kiti salto sukiniais skraido aplink su riedlentėmis, kažkas užkliūna prabėgdamas, kitų grakštūs siluetai su banglentėmis ištirpsta degančiame horizonte. Kunkuliuoja!
O aš, įsižiūrėjusi pro fotokameros ieškiklį, tarsi ištirpdau visą šurmulį ir imu matyti tik padūkusį auksinį šuniuką.
Jis džiūgauja, voliojasi, pažindinasi su pakrantės vaikais, tiesa, pasiekia tik tiek, kiek įsitempia jo pavadėlis.
Akimirkoje, kai po trumputėmis ir greitomis jo kojomis viesulu sukyla aukso dulkės, išsaugau sau koncentruotą Los Andželo pakrantės jausmą.
Leiskite naujai atrastoms vietoms sužadinti jūsų emocijas. Į jas sutelkite savo dėmesį, tyrinėkite. Fotografijoje įdomu pasakoti ne tik vaizdais, detalėmis, bet ir savo jausmais.
Eksperimentuokite, pabandykite perteikti tą ramybę, kuri jus aplanko, o gal plūstantį džiaugsmą, gal įtampą, o gal visą paletę painių pojūčių, kuriuos gali išprovokuoti kelionių patirtys ir atradimai.
Dėmesį labai įdomu nukreipti ir tik į pasirinktas detales. Aš labai mėgstu susigalvoti kūrybingų žaidimų ir šiek tiek susivaržyti taisyklėmis, taip išlaisvindama savo vaizduotę. Jaučiu, kažkur užspaudus kitur išsiplečia.
Todėl keliaudama kartais pasirenku - ieškosiu spalvų! Arba įdomiausių tekstūrų, o gal ornamentų arba šviesos piešinių. Tuomet fotografuoju tik juos ir visada stebiuosi naujais atradimais.
Ima atrodyti, kad esame apsupti užkoduotų ženklų, kad visi ornamentai - tai vienas didelis suokalbis.
O gal viskas yra tik spalvos ir siunčiami jų signalai? Galima susigalvoti pačių įvairiausių žaidimų ir ieškoti, fiksuoti tik medžius, tik grindinio plyteles, tik duris, tik sužymėtus skaičius ar tik ant palangių pirmame aukšte sutūpusius katinus.
Jei turite savo pomėgį, galite visose gyvenimo kelionėse visada fiksuoti tą patį - ir gal jūsų kambario siena užsipildys dešimtyje pasaulio miestų paragautos kavos puodelių vaizdais.
Nesvarbu, ar kelionės metu danguje ritinėjasi saulė, ar pliaupia lietus, ar vėjuota - visos oro sąlygos gali būti įkvėpimu fotografijai.
Stebėdami, koks poetiškas gali būti rūkas ar dargana, tikėtina, pamilsite visokį orą. Ir tikrai pamėgsite ankstyvus rytus, jei kelionėse su fotokamera imsite žvalgytis dar saulei kylant.
Ne tik patogūs vidudieniai, dar įdomesni tampa brėkštantys rytai, vakaro prieblandos, žiburiuojantys naktiniai miestai.
Nelabai įdomu fotografuoti ir lankyti tik garsiausias, populiariausias vietas. Ieškokite pasislėpusių, atraskite grožį ten, kur daugelis nesitiki rasti.
Prieš kelis mėnesius su šeima automobiliu keliaudami Kalifornijos keliais, JAV, susigundėme kelio ženklu su keistu užrašu „Zzyzx“, nukreipiančiu į dulkėtą kelią per dykumą.
Kai po kelių kilometrų išnirome iš dulkių debesies, prieš akis atsivėrė mistiškas pasišiaušusių palmių ant sustingusio tvenkinio kranto paveikslas. Aplink nė vieno žmogaus, išdžiūvęs baseinas, nusitrynusios informacinės lentelės.
Vėliau išsiaiškinome, kad šis vaiduokliškas pasaulėlis - anksčiau gyvavęs mineralinių vandenų kurortas.
Šiandien sustingęs laike, menantis buvusį šurmulį, ir tik seniai negenėtos dekoratyvinės palmės kaip ištikimi sargybiniai saugo pradingusio kurorto orumą.
Yra vietų, į kurias, žinau, atveda tik aistringos fotografijos kelias.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą