Kovotojas Dzmitrijus: „Sunkiausia, kai vieną minutę kalbiesi ir net pokštauji su kovų draugu, o kitą jau turi į karutį pakrauti jo sudraskytą kūną"

 „Linai, vis kariauju. Dabar esame žymiai geriau aprūpinti – turime daug modernios vakarietiškos karinės amunicijos. Dabar esu prie Nikolajevo.

Mano alga „pašoko“ nuo 350 eurų iki beveik 3 500 eurų, bet man pinigai nėra svarbiausia. O sunkiausia čia, kai vieną minutę kalbiesi ir net pokštauji su kovų draugu, o kitą jau turi į karutį pakrauti jo sudraskytą kūną. Ypač nuplėštą galvą sunku tokiais atvejais į jį įdėti,“ – sakė Dzmitrijus.

Kaunasi prie Nikolajevo

 Karas jį pasitiko prie Krymo, Chersono rajone, o liepą jis jau buvo prie Nikolajevo, taip pat Chersono rajone.

„Svarbiausia, kad esu gyvas, nors mano gyvybei pavojus buvo iškilęs keliskart. Vienąkart – itin rimtas.

Okupantai (rusų kariai) mus jau pačioje karo pradžioje taip „užspaudė“, teko atsitraukti, tiesiog bėgti – vienas tankas tiesiog man „lipo“ ant kulnų.

O tiltas buvo susprogdintas. Laimei, pakely pasitaikė kažkoks pastatas – su dar keliais Ukrainos armijos kariais susmukau už jo pirmojo kampo.

Kai kurie mano draugai, kurie toliau bėgo, žuvo, vienam galvą nuplėšė, kitam plaučius peršovė – jis baisiai duso,“ – prisiminė Ukrainos armijos samdinys iš Baltarusijos.

„Linai, man taikus gyvenimas nemielas“

Į Ukrainą jis iš Vilniaus atvyko pernai vasaros pabaigoje ir jau spėjo joje karo „paragauti“ dar iki Rusijos globalaus karo šalyje – kovojo prie Krymo.

„Linai, man toks taikus gyvenimas čia, Vilniuje, tiesiog nepriimtinas. Aš toks – revoliucionierius. Kai Lukašenka po sufabrikuotų prezidento rinkimų 2020-aisiais susidorojo su savo oponentais, aš buvau su tūkstančiais kitų baltarusių, ištroškusių laisvės, barikadose.

Klijavau atsišaukimus, raginimus nepaklusti „batjkai“. Pabėgau nuo „omonininkų“ gal tuziną kartų, bet kai pajutau, kad ilgiau nepavyks man slapstytis, susikroviau sportinį krepšį, slapčia atsisveikinau su tėvais ir nelegaliai perėjau sieną, pakliuvau į Lietuvą.

Prie pat pasienio teko šliaužti pakelės žolėje. Laimei, baltarusių pasieniečių automobilių žibintų šviesos manęs „neužkabino.“ O tai būtų liūdnai man viskas pasibaigę,“ – praėjusių metų vasarą Dzmitrijus man pasakojo Vilniuje.

Pradžioje karo buvo daug sumaišties

Anot jo, itin intensyvios ir baisios buvo trys pirmosios karo dienos.

„Na, ir visas pirmasis jo mėnuo. Buvo daug sumaišties. O paskui kažkaip įėjau į ritmą. O dabar mano kaip kario gyvenimas tapo net geresnis – tapau profesionalesnis, racionalesnis, sukaupiau patirties. Mūsų karinė technika dėka amerikiečių pagalbos tapo gerokai modernesnė.

Turime daug vakarietiškos technikos – ne tik amerikiečių, bet ir britų, vokiečių, net ispanų. O mūsų, samdinių, alga padidėjo iki beveik pusketvirto tūkstančio eurų,“ – atskleidė vaikinas.

„Mums čia tikrai reikia dronų. Jų čia irgi turime, bet vis dar per mažai. Niekas čia negali pasakyti, kad turi per daug dronų. Dalis artilerijos, kaip ir tankai, prieš karą buvo sovietiniai, dalis – pačios Ukrainos,“– sakė baltarusis.

Ukrainiečių kariuomenės greitosios medicinos pagalbos automobiliai taip pat yra gana nauji, teigė jis.

Lukašenka dar neseniai rėmė Ukrainą

Įdomu tai, kad kovos lauke galima pamatyti ir baltarusiškų MAZ sunkvežimių bei kai kurios kitos baltarusiškos karinės technikos. 

„Juos Lukašenka Ukrainai padovanojo vos prieš dvejus metus, 2019-aisiais. Na, o dabar – jis grasina Ukrainai karu! Tai daug ką pasako,“ – šypteli karys.

Paklaustas, ar verta dėl pinigų rizikuoti gyvybe, Dzmitrijus atsakė: „Pinigai man – ne svarbiausia. Jų į kapą nepasiimsi. Pinigai pervedami į mano banko sąskaitą.

Aš čia beveik jų neišleidžiu. Man svarbiausia – kovoti už laisvę: ne tik ukrainiečių, bet ir baltarusių. Jeigu mes nesustabdysime okupantų čia, Ukrainoje, jie šliauš nesustodami toliau.“

Anot jo, dauguma jo bendražygių karo lauke – ukrainiečiai. Taip pat yra azerbaidžaniečių, čečėnų, gruzinų, net sirų, kai kurių kitų tautybių kovotojų.

„Laimei, kad palyginus ne itin daug mūsų karių žuvo. Girdėjau ir apie lietuvių karių dalinį, bet man jų sutikti neteko,“ – sakė Dzmitrijus.

Pasak jį, dauguma rusų karių – azijatai. „Ypač daug buriatų,“ – sakė vaikinas.

Ginklas – visuomet užtaisytas

Vaikino sutartis su Ukrainos gynybos ministerija galioja trejus metus. Ukrainos kariuomenė jį pasirašo su tais, kurie neturi Ukrainos pilietybės. 

„Tačiau aš turiu tokias pačias teises kaip ir Ukrainos kariai. Aš tiesiog priklausau šiek tiek kitokiai jurisdikcijai,“ – sakė jaunas karys.

 „Mano ginklas visada užtaisytas. Anksčiau saugojau ginklų sandėlius. Buvo reali galimybė, kad priešas bandys juos susprogdinti.

Prieš karą kartu su bendražygiais taip pat patruliavome teritorijoje, kurioje buvo tam tikri kariniai objektai. Jei reikia, galiu būti pažadintas vidury nakties ir per mažiau nei minutę jau turiu būti pasirengęs, su ginklu rankose,“ – pasakojo Dzmitrijus Lisičikas.

Net kai naktį kariniai veiksmai trumpam nutyla, vaikinas kelias valandas gali sudėti bluostą, bet tarsi pelėda – juk priešas gali bet kada pulti.

Mėsos tiek daug niekada nevalgė

„Patiekalams dažniausiai turime avižinių dribsnių košės, jūros kopūstų su grybais, dešrelių, arbatos. Maistas dažniausiai gaminamas lauko virtuvėje. Maisto kokybė gera, ne prastesnė nei kitų garnizonų. Žinoma, virėjas yra kariškis.

Apskritai kalbant, maisto kokybė dabar žymiai pagerėjo, o mėsos tiek gyvenime nevalgiau, kiek čia, karo lauke,“ – juokėsi Dzmitrijus.

„Aš čia priaugau svorio, daugiausia raumenų. Bet fiziškai čia sustiprėjau – dabar galiu atlikti 16 prisitraukimų, penkiais daugiau nei Vilniuje,“ – pridūrė.

Mama prašo būti atsargiu ir budriu

Vaikinas dažniausiai miega palapinėse, kartais – pastatuose. Ant savo daiktų turi demokratinės Baltarusijos vėliavą. Stengiasi nors kartą per savaitę paskambinti tėvams Baltarusijoje.

„Jie – ypač mano mama – prašo manęs būti atsargiu ir budriu. Mano tėtis yra mažiau emocionalus nei mano mama. Abiem tenka daug iškentėti, kad jų sūnus – Ukrainos kariuomenės samdinys,“ – prisipažino Dzmitrijus.

Ką šis Ukrainos kariuomenės samdinys pasakytų Lukašenkai ir Putinui tiesiai į akis, jeigu būtų tokia galimybės?

„(Juokiasi) Nieko jiems nesakyčiau, bet ką nors jiems būtinai padaryčiau. Už tai, ką jie padarė, jie abu turi būti surakinti antrankiais ir atvesti į tarptautinę tribunolą, – sakė D. Lisičikas.

– Priėmiau teisingą sprendimą – kautis už Ukrainos laisvę. Tiesą sakant, vis dar jaučiuosi pakylėtas ir pasiryžęs ik galo kovoti su imperinės Rusijos agresija, nors dabar esu labiau patyręs.“

Būtinai atvyks į Palangą

„Jei man pavyks išgyventi, mano didžiausias troškimas – grįžti į laisvą, demokratinę Baltarusiją ir dirbti vietos policijoje, – atskleidė Dzmitrijus, prisipažinęs, kad savaitę atostogų, jau vykstant karui, buvo gavęs. –Viename Ukrainos mieste pasimačiau su savo mergina.“

Truputį susigraudinau: „Dzmitrijau, būtinai abu aplankykite mane Palangoje, kai karas pasibaigs,“ – pasiūliau jam dar vieno mūsų interviu pabaigoje.

„O, Linai, tai skamba kaip iš fantastikos srities, bet labai norėčiau, kad tai įvyktų,“ – sakė Dzmitrijus Lisičikas.