Kraštovaizdžio dendrologas Algimantas Bacevičius: „Palangai verta pagalvoti apie augalus, kurie pakeistų Palangos miesto veidą ir kurortą aiškiai išskirtų“

Tačiau Algimantas Bacevičius, kraštovaizdžio dendrologas, mokslo darbų leidinio „Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai” autorius, kuris jau apie porą dešimtmečių gyvena abiejose Atlanto pusėse, mano, kad to Palangai nepakanka. 

„Mano veikla susijusi su dekoratyvinių augalų pritaikymu, t.y. tiltu tarp dendrologijos/žolinių augalų, kraštovaizdžio architektūros, sodų dizaino, arboristikos, parkų/sodų istorijos ir t.t.,“– „Palangos tiltui“ sakė ponas Algimantas, kuriam kelionės į Palangą palieka neišdildomą įspūdį.

„Palangos tiltas“ spausdina jo pastebėjimus apie Palangos žaliąsias erdves.

 „Daugelyje šalių „želdynų” klausimai „išbarstyti“ per nekilnojamojo turto, namų aplinkos, kulinarijos, gyvenimo būdo, miesto naujienas.  Bet jau ir Lietuvoje atsiranda ir naujos laidos, pavyzdžiui, Delfi TV, Žinių radijuje, kuriose pasirenkamos labiau praktinės, ryškesnės tradicinės želdynų įrengimo ir priežiūros problemos ir temos,“ – sako Algimantas Bacevičius.

 „Bet apskritai kalbant, Lietuvos atsilikimas šioje srityje dar didelis, nėra profesionalios spaudos (ne vien daržininkams ir sodų mylėtojams),  rašančių šia tematika yra mažai, Lietuvoje nėra rengiami universitetinio lygio kraštovaizdžio architektai, beveik nėra ilgalaikių tradicijų ir patyrusių specialistų, niekas nenagrinėja klimato kaitos poveikio ir ką turime sodinti būsimiems dešimtmečiams, nediskutuojama apie biofumigaciją ir kitas efektingas technologijas, kaip Nature Based Solutions (lietuviškas vertimas, deja, neatspindi atitinkamą turinį), įgauna vis didesnį svorį. Kai kuriuos užsienio architektų atliktus projektus prieš įgyvendinant tenka perdaryti ir gerokai supaprastinti, trūksta ir išpildymo precizikos,“ – sako Algimantas Bacevičius.

Jis yra publikavęs keletą knygų, metodinių rekomendacijų, straipsnių, dirbo mokslinio tyrimo, projektavimo ir įgyvendinimo įmonėse, porą darbų rengiu ar jau yra parengta spaudai šiuo metu.

  „Nenoriu daug rašyti apie motyvaciją, bet mano manymu auganti kurortinė didžioji Palanga, lyg nesustojantis fontanas, turi rodyti pavyzdį, teikti ir propaguoti aplinkos tvarkymo idėjas gyventojams, mokinti pažinti augalus/edukuoti, sukurti botanines laisvalaikio praleidimo formas, savaitgalio ar atostogų kelionių adresus.

Augalai kapinėms ir gyvosios užtvaros, fitoncidiniai ir alerginiai augalai, baltieji, kulinariniai, potyrių sodai ir t.t. Kurorto valdose nėra daržų, specifinis dirvožemis ir šilčiausias klimatas, o KU Botanikos sodas įrengė „Baltijos kopos augalų ekspoziciją”. Tai stiprios esminės tilto „atramos“ – sako A. Bacevičius.

Anot jo, turbūt nedaugelis Lietuvos miestų turi tokią įvairių projektų ir tyrimų gausą kaip Palanga, kuri visada išsiskyrė gera želdynų priežiūra, daugėja patrauklių kalėdinio sezono koncertų ir miestas nebėra tik vieno metų laiko kurortas, turi savus lankytojus ir rudens pradžioje, netrūksta atvykstančių žiemą. 

 „Apibendrindamas ankstesnius įvairių autorių straipsnius ir rekomendacijas, galiu pasakyti: vis tik Palangai reikia siekti išskirtinumo, natūralumo, suteikti laisvo gamtos vaizdo iliuziją, plėsti rekreacinių paslaugų paketą, vystyti etnografinius želdynus, siekti harmoningo gamtos ir architektūros simbiozės, miestas-sode ir t.t,“ – sakė sako A. Bacevičius.

Anot jo, kurorto gyvenimas gali būti aptariamas įvairiais pjūviais ir vienas tokių – per šaltojo sezono ir želdynų prizmę. Pajūrio klimatas šiltesnis nei likusi Lietuvos teritorija.

 „Čia žiemos temperatūros atitinka šeštąją Europos augalų atsparumo zoną ir tai leidžia turėti didesnę svetimžemių augalų įvairovę, o Palanga nuo grafų laikų nebijo eksperimentuoti ir turėti savo sprendinius bei išvadas.  Ryškaus sezoniškumo siekia išvengti ir daugelis kitų „šiaurinių” miestų, pavyzdžiui, Edinburgas. Kaip jame tvarkomasi, galėtų būti įdomu ir Palangai,“ – sako mokslininkas.

 Edinburgas, arti pusės milijono gyventojų turintis miestas, po antrojo pasaulinio karo pradėjo ir išgarsėjo savo tradiciniu tarptautiniu teatrų festivaliu rupjūčio mėn. Tuo metu apsilanko arti 200 tūkstančių teatro gerbėjų. 

Lapkričio pabaigoje startuoja ir iki sausio vyksta „Kalėdos Botanikoje” (angl. „Christmas at the Botanics”) – Edinburgo karališkajame botanikos sode įrengiamas apie 1,5 km ilgio „žiburių” takas su šventine muzika, šviečiančiomis medžių skulptūromis, šviesos tuneliais, filmukais ant šiltnamių sienų, karuselėmis ar kalėdinėmis eglėmis iš vaikiškų rogučių, karštu vynu, šokoladu ir t.t. 

Kalėdos karališkajame botanikos sode KEW, Londone, taip pat „nušviečia dangų”, užsipildo sezoninėmis kalėdinėmis linksmybėmis, kurias kasmet aplanko dauguma miesto gyventojų bei svečiai. Pastarasis sodas kviečia specializuotas tokių renginių kompanijas ir iš gretimų šalių, užtikrinama kasmetinė įvairovė.

 „Šiems tikslams atribojama patogi dalis sodų teritorijos, siekiant apsaugoti augalus bei išvengti šlapios vejos išmindymo, o bilietai atneša pelną ir skatina vietinį bei tarptautinį turizmą,“ – pasakojo Algimantas Bacevičius.

 Žinomas dendrologas pastebi, kad Palangos miesto botanikos parkas turi kompleksinį dekoratyvinį naktinį medžių pašvietimą, kuriuo sukuriamas šviesos paveikslų spektaklis. Šviesa padeda organizuoti judėjimą tam tikra seka. 

„Sukuriamas skirtingas emocinis efektas atitinkamais metų laikais, kai parkas paskendęs rūke ar tankioje vasaros lapijoje, tačiau didžiausias įspūdis yra būtent žiemą, kai tame dalyvauja ir sniegas, ir medžių lajos, ir pušys, o beržai neprilygstami padengti šerkšnu. Turimos įrangos ir patirties pagrindu, būtų galima įvertinti analogiško kasmetinio renginio, Naujųjų sutikimo Palangoje, tikslingumą,“ – sako jis.

 O kokie augalai, jo manymu, gali pakeisti Palangos miesto veidą?

Algimantas Bacevičius primena, kad Kanados vėliavoje yra klevo lapo atvaizdas, o visos JAV valstijos turi ne tik savo vėliavas, bet ir paukščius bei augalus. Pavyzdžiui, plačialapis grėsvis (lot. Kalmia latifolia) Pensilvanijoje, raudonasis dobilas (lot. Trifolium pretense) – Vermonte, gulsčioji pobruknė (lot. Epigaea repens) – Masačusetse.

Niujorkas, šalia nacionalinio augalo, rožės, dar naudoja miesto želdynų tarnyboms skirtą ženklą – platano lapą, o turizmo tikslais išpopuliarino „Didžiojo obuolio” pavadinimą ir užderėjo didžiulis derlius” visomis taikomojo meno formomis. 

 Kai kurie Europos miestai turi įteisinę savo simbolinius medžius ar kitokius augalus, jų atvaizdus pritaiko ant suvenyrų, marškinėlių, informacijos  turistams, pasodina ar atranda etaloninį miesto medį, dažnai jį tiražuoja želdynuose. 

 „Įdomu, kad Berlyne, Niujorke, Londone veikia dendrologinius marškinėlius gaminančios įmonės su bendriniais augalų atvaizdais, bet be detalesnių idėją įprasminančių botaninių duomenų, kaip pvz. bent pavadinimas moksline, lotynų ar lietuvių, anglų, vokiečių kalbomis. Toks sprendimas reikalauja numatyti universalų patogų pritaikymą daugelyje taikomojo meno (produktų ar  vizualinio dizaino) sričių,“ – pasakojo Algimantas Bacevičius.

Jis priminė, kad Lietuvos geografas ir gamtininkas Č. Kudaba žurnale „Žemaičių žemės”, Žemaitijos kaimai ir sodybos (kultūrinis kraštovaizdis) 1974 m. rašė: „Palei tvoras ir ypač kelius Žemaičiuose labai būdingas rutulinis gluosnis. Tai puošnus palaukių medis, puošiantis Žemaitijos kraštovaizdį”. Dekoratyvinių augalų Europoje kartu su vaismedžiais yra apie 45 tūkst. pavadinimų, todėl pastoviai tikslinami pavadinimai.“

 „Žemaitiškas rutulinis gluosnis” literatūroje atrandamas, anot pašnekovo, kaip trapusis gluosnis, žinomas lotyniškai keletu sinonimų: Salix fragilis ‘Bullata’,  S. fragilis f. bullata,  S. fragilis var. sphaerica, S. fragilis var. capitata (P.Snarskis, I.Beliajeva, Z.Gudžinskas), o šiuo metu remiantis Prof. J. Kuzovkinos (Konektikuto universitetas, JAV) parengtu tarptautiniu oficialiu „Gluosninių (Salix L.) kultivarų kontroliniu sąrašu” 2018 m., turi būti vadinamas Salix euxina – gluosniu tankiašakiu.

 Literatūriniuose šaltiniuose pažymima, kad į Vakarų Lietuvą šis gluosnis buvo atvežtas 1785 metais iš Švedijos. Paplito ir Latvijoje, kaip kultūrinis augalas pirmą kartą kaimynystėje aprašytas 1791 metais.

Taip pat nurodoma, kad šis kultivaras aptinkamas Lenkijoje, Švedijoje, St.Peterburgo apylinkėse, dabar augina Olandijos ir kitų Europos šalių medelynai. Vokietijos dendrologų draugijos 1915 metais pranešime yra patalpinta 50 metų amžiaus egzemplioriaus Kurše (Latvija) nuotrauka, tikėtina ankstyviausia, autorius  Carl Buettner. 

   Žymus Lenkijos dendrologas T.Szymanowski, savo knygoje „Dekoratyviniai medžiai”, išleistoje 1957 metais Varšuvoje, pristato šį gluosnį kaip vertingą, bet šalyje retą dekoratyvinį medį. Jis puikiai jaučiasi vandens telkinių pakrantėse, sodinamas ir plačiose gatvėse, kapinėse, vėjo apsauginėse juostose, nuostabi lajų „grafika“ žiemą, padengtas šerkšnu, tad visapusiškai galėtų pretenduoti į kurorto medį. Jis galėtų atsirastų Rąžės ir tvenkinių pakrantėse, oro uosto prieigose ir kitur.

 „Gal būt šiais rutuliniais gluosniais galima būtų pakeisti bažnyčios šventoriaus liepas? Tai būtų profesionalus sprendimas, o ne medžių darymas invalidais be šakų ar viršūnių. Technologijos ir patirtis jau leidžia pasodinti beveik suaugusius medžius,“ – samprotauja Algimantas Bacevičius.

Anot jo, kai kurie pasaulio meno muziejai, kaip Metropoliteno (Niujorkas) kolekcijose turimus originalus –  papuošalus, statulėles ir pan., užsako gaminti ir prekiauja jau už „prieinamą” kainą, nurodp autorių ir kitą esminę kūrinio informaciją. Tarp kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio darbų yra ir serija fenomenalių keraminių „švilpių”.

 „Viena iš jų galėtų būti tiražuojama ir tapti Palangos simboliu – suvenyru. Tuo puikiai galima įsitikinti aplankius jubiliejinę skulptoriaus darbų parodą, minint 100-ąsias gimimo metines. Atėjo laikas ir sumoderninti, “subotaninti“ miesto vardu pavadintą taurųjį gėrimą,“ – siūlo Algimantas Bacevičius.

 Anot jo, želdinių papildymas galėtų būti atliekamas su atitinkamais potyrių elementais. Palanga neatskiriama nuo pajūrio vėjų ir jų sukeliamų gamtos garsų bei augalų judėjimo. Palanga turi unikalius grafų „vėjo vargonus” – vėjų gaudykles. 

  „Ošiančių” medžių nėra daug rūšių. Tai – paprastosios pušys, drebulės, smulkiadantė tuopa, japoninis puošmedis, tačiau daug dekoratyvinių žolių, kurios banguoja, žėri saulėje po lietaus, o taip pat sukuria tylius garsus. Paprastosios pušys labiausiai tinka dėl subtiliausio jų ošimo iš visų visžalių augalų. 

 „Taigi, reikėtų pamėginti išvystyti želdynus, „vėjo žaidimus“, kai sukuriamas garsas ir vaizdas. Naudojami augalai, skleidžiantys būdingus garsus bei abiejų lapų pusių kontrastuojančių spalvų žaismas. Dažniau mūsų želdynuose sutinkami baltasis gluosnis ‘Sericea’(Salix alba), kurio lapų apatinė pusė apaugusi sidabriškai žvilgančiais plaukeliais arba platanalapis klevas “Atropurpureum’ (Acer pseudoplatanus) su aksomine rausvai raudona apačia,“ – sako Algimantas Bacevičius.

 Natūralūs garsai, pavyzdžiui, ošimas, padeda užmigti, atsipalaiduoti, medituoti, malšina stresą, sukuria izoliacijos ir vienatvės jausmą arba jaudina, skatina kūrybiškumą, pavyzdžiui, jūra audros ar švilpiančio vėjo metu pušynas.

 „Šie neagresyvūs garsai taip pat blokuoja nepageidaujamą miesto triukšmą ir sukelia daug teigiamų veiksnių. Spygliai ošia ir lapai šnabžda skirtingai skirtingu metų laiku, taip pat priklauso ir nuo medžių amžiaus. Tokie augalai projektuojami arčiau pėsčiųjų tako ar pasisėdėjimų vietos, kad žmonės eitų pro šalį ir klausytųsi garsų arba pagautų pažįstamus kvapus. Standžiakamienės daugiametės gėlės ir vėjyje besiplaikstančios dekoratyvinės žolės puikiai dera kartu.“

 Mokslininkas pastebi, kad netolimoje praeityje pajūrinė zunda (E.maritimum) buvo sutinkama ir Palangos kopose. 

„Šiandien giminingų rūšių ir veislių Europos želdynuose naudojama virš poros dešimčių pavadinimų su skirtingu aukščiu, melsvais ar žalsvais, sidabriškais žiedynais, agavų formos lapais... (VII.1, aut.foto).

Daugelis šių augalų gali augti mūsų kurorte ir skirtingų spalvų deriniai su vietine pajūrine smiltlendre (Ammophila arenaria), atrandama kopose, tiktų sudaryti firminius akcentus miesto želdynuose,“ – „Palangos tiltui“ sakė Algimantas Bacevičius.

Pasak jį, kurorto siekis turėtų būti turėti kuo daugiau autorinių darbų želdynuose. 

„Praėjusio amžiaus pabaigoje Šiaulių miesto vyr. dailininku dirbo profesionalus industrinis dizaineris V.Puronas. Jis išvystė pėsčiųjų gatvę, fasadų spalvinimą, kitus unikalius statinių elementus,. Tai suteikė miestui pripažinimo ir žinomumo. Rygos miesto vyr. sodininko pareigoms tuomet buvo patvirtintas  prof. biologijos mokslų daktaras A. Zvirds,“ – primena pašnekovas.

 Anot jo, Palangos miesto botanikos parkas pasižymi atvežtinių augalų įvairove. Tai įtakojo to laikmečio madų diktatas, o medeliai iš Berlyno, Karaliaučiaus ir kitur. Drąsus eksperimentas pavyko, nors nebuvo jokių  auginimo tyrimų, tik menka dalis jų neišgyveno. 

„Žiemą ir ankstyvą pavasarį Rąžės pakrantes galima „nuspalvinti” keleto veislių  gluosniais bei karklais. Jų stiebai nusidažo geltonai, oranžiniai, rausvai ir pastebimi iš tolo. Nedideli, niekuo neišiskiriantys iš kitų krūmai, tačiau vertinami dėl nepaprastai malonaus ir stipraus žiedų kvapo žiemą.

Nežiūrint rekomendacijų sodinti šalia takų, prie terasų, įėjimų, jis „atpažįstamas” net už keleto metrų, puikiai jaučiasi pušynuose, kur rūgštesnis dirvožemis ir pusiau šešėlis. Mažos juodos uogos mėgstamos paukščių. Reikėtų sodinti šiltesnėse, nuo vėjų apsaugotose vietose,“ – mąsto Algimantas Bacevičius.

 Jis primena, kad šiuolaikinės idėjos Palangai pateiktos „Teritorijos prie Rąžės upės Palangoje  sutvarkymo priešprojektiniai pasiūlymai” (Vilnius Tech., 2021. Aut. V.Jarutis, K.Sergijenkov, D.Sirvydis, T.Meytin).

Šiame „Link vandens” darbe, Rąžės upelis laikomas gamtine kurorto ašimi, šalia/virš kurios būtų įkurtas vingiuojantis takas kelionei link jūros, vienoje vietoje ir nedidelė užtvanka. 

„Tuomet atsirastų sąlygos upelio garsams, o taip pat augalų veidrodiniai atspindžiai ramiame vandens paviršiuje. Krantuose auga brandūs klevai, juodalksniai, pušys sudarantys geras rekreacines sąlygas, bet déjà trūksta priėjimų prie upės.

Tad siūloma žalioji kavinė, nedidelis botanikos sodas, augalai-akcentai suteikiantys papildomų kokybių ir tai gali prasiplėsti iki „botaninio/edukacinio” tako lygmens, profesionaliai motyvuotai sprendžiant asortimento parinkimą.

Tai santykinai dėkingos sąlygos įvairovei, o pavykusį sprendimą daugeliu atvejų lemia ne vienas „ypatingas” augalas ar jų kiekis, bet tarpusavio deriniai ir ryšys su aplinka, sukuriamas botaninių paveikslų spektaklis,“ – dėstė Algimantas Bacevičius.

 Jis mano, kad toks miesto žalinimas galėtų įgyti ir įvairias botaninio turizmo jungtis su Palangos botanikos parku (101,3 ha), Klaipėdos universiteto Botanikos sodu (9,3 ha) bei Kretingos dvaro sodyba ir parku (numatyta restauracija, 23 ha). 

  „Kurorte galėtų atsirasti augalų pažinimo galerija, kur fotografijomis, grafiniais piešiniais, video ir audio medžiaga būtų pristatoma tai, kas auga ir sodinama Lietuvoje bei Europoje, želdiniai klimato kaitos aspektu, o taip pat gamta paremti sprendimai.

 Tai būtų unikali kompleksinė edukacinė „Žalioji priemonė” ne tik moksleiviams ar studentams, klubas augalų mylėtojams ir „medžiotojams”. Kiek panašios tematikos „Sodų muziejus” veikia Londone (angl. Garden Museum)“ – sakė Algimantas Bacevičius.

Pasak jį, metu Lietuvoje jau išauginama pakankama įvairovė modernių daugiamečių gėlių, naujausios lengvai pristatomos iš Vakarų, viskas ko reikia išskirtinės kokybės reprezentaciniams gėlynams sukurti. 

  Juos visada greitai pastebi ir įvertina reiklios gyventojos, svečiai, domina sezoniniai pokyčiai, fotografuoja ar kopijuoja, šie patenka į miesto iliustracijas ir „keliauja” per pasaulį.