Kretingos muziejaus Žiemos sode pirmąkart žiemą sunoko bananai

Kretingos muziejaus Žiemos sodo darbuotojos ir Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė džiaugėsi pirmąkart sausį skinančios sunokusius bananus, kurių įprastai sulaukdavo tik kovą–balandį. Ir dar pirmąkart per Žiemos sodo istoriją jame pražydo įprastai nežydinčiu kambariniu augalu laikoma šeflera.

Suskaičiavo per pusšimtį vaisių

Žiemos sodo darbuotojos jau baigia nuraškyti bananus nuo sunokusių 5 kekių, kuriose užaugo po 10–12 nedidukų, apie 8–10 cm ilgio vaisių nuo vienintelio juos sunokinusio augalo. Pasak J. Tertelienės, Kretingos žiemos sode auginami mažieji bananai.

„Įprastai augalas žydi liepą, o vaisius sunokina po 9 mėnesių. Taigi ir šiemet bananai turėjo sunokti kovą–balandį, o mes jau baigiame juos skanauti. Pavaišiname muziejaus svečius, Žiemos sodo lankytojus. Visi giria neparastai gardų skonį ir aromatą, nes mūsiškiai bananai užauginti ekologiškai ir skiriasi nuo tų, kuriuos, suskintus žalius ir dirbtinai nokinamus, atveža į prekybos centrus“, – kalbėjo J. Tertelienė.

Vaisiai sunoksta ne visi iškart, o palengva: iš pradžių kekėje po 1–3 vaisius, po to vis daugyn. Pasak J. Tertelienės, Žiemos sode yra buvęs sunokintų bananų rekordas vienu metu – apie 150 vaisių. Sunokinęs bananus, augalas pagelsta ir numiršta. Bananas vaisius duoda tik sykį savo gyvenime. Kitąmet žydės ir vaisius Žiemos sode nokins jau dabartinio atžalos, kurių yra 3.

Šiuo metu pražydo ir įprastai nežydinčia kambarine gėle laikoma šeflera.

Renovacija augalams nepakenkė

„Nuraškę paskutinius bananus nuo šių metų vaisingo augalo, turėtume laukti vaisių nuo kitų augalų, tačiau šiemet nebesulauksime, nes atžalos – dar per jaunos“, – pasakojo gamtininkė.

Pastarasis pokštą gamtininkams iškrėtęs bananas Žiemos sode buvo pasodintas prieš 2,5 metų. Stebina ir tai, kad bananas sunokino vaisius, kai Žiemos sodo oranžerijoje vyksta renovacija. Dabar vyraujanti temperatūra yra kaip ir įprastą žiemą – maždaug 16–17 laipsnių, tik praėjusį rudenį patalpose buvo kiek vėsiau, tačiau, pasak J. Tertelienės, augalams nežymūs temperatūrų pokyčiai nepakenkė.

„Šilumos augalams užtenka, saulės Žiemos sode – gerokai daugiau negu namie, nuolat palaikoma drėgmė. O kur dar priežiūra ir darbuotojų meilė augalams, savo augintiniams“, – juokėsi pašnekovė.

Žydint šeflerą mato pirmąkart

Gamtininkė taip pat pasidžiaugė ir pirmąkart Žiemos sode pražydusia šeflera, kuri įprastai laikoma nežydinčiu kambariniu augalu: „Nei ilgametė Žiemos sodo darbuotoja Eleonora Ranciuvienė, dirbanti čia per 20 metų, nei aš nesame mačiusios pražystant šeflerą. Ji gerai drėkina ir puikiai išgrynina orą, sugeria kenksmingas medžiagas, tarp jų – ir cigarečių dūmus. Šį augalą mums prieš 8-erius metus padovanojo Rūdaičių mokyklos bendruomenė. Augalas siekė apie 1,5 metrų, bet buvo neišvaizdus, nupjovėme, atžėlė ir dabar siekia maždaug tiek pat – apie 1,6 m, nors gimtinėje – Tailande ir Pietryčių Azijoje – užauga iki 40 m aukščio.“

Šefleros žiedai nėra įspūdingi – gelsvai balti, susitelkę į žiedyną. „Matyt, subrendo augalas, sąlygos pas mus jam patiko, ir štai – apdovanojo mus retai kada pasitaikančiais žiedais“, – džiaugėsi J. Tertelienė.

Muziejininkus gana dažnai nudžiugina strelicija, kurios grakštus žiedas, kyšantis tarp visžalių lapų, primena gervės galvą.

Todėl strelicijos dažnai vadinamos rojaus paukščio gėlėmis.

 

Sidebar placeholder