Aina Zinčiukaitė - apie sceninių kostiumų charakterius: „Stengiuosi prisijaukinti ir suprasti kiekvieną personažą“
Klaipėdoje gimusi ir augusi menininkė ryšį su teatru užmezgė dar vaikystėje - aplinkoje, kur kūryba buvo kasdienybė. Augdama choreografų šeimoje, ji ne tik stebėjo scenos pasaulį iš arti, bet ir pati jame gyveno - net devyniolika metų šoko pramoginius šokius, tarp jų ir legendinėje „Žuvėdroje“, kol galiausiai pasirinko kitą, tačiau ne mažiau sau artimą kryptį - kostiumų kūrimą. Šiandien jos kuriami sceniniai rūbai tampa neatsiejama spektaklių dalimi, padedančia režisierių idėjoms įgauti kūną ir judesį.
A. Zinčiukaitė dalijasi prisiminimais apie pirmuosius darbus, kūrybinio proceso subtilybes, bendradarbiavimą su aktoriais bei režisieriais ir atskleidžia, kaip gimsta kostiumas, turintis charakterį.
Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į kostiumų kūrimą? Gal teatras ir scenos menas žavėjo nuo vaikystės?
Draugystė su teatru prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Daugelį aktorių pažinojau kaip savo tėvų draugus, dalis jų gyveno kaimynystėje. Puikiai prisimenu smagius vakarėlius, šmaikščius pasisakymus, spontaniškas improvizacijas ir pirmuosius matytus vaikiškus spektaklius teatre, kuriuose buvau „etatinis“ žiūrovas.
Kaip gimė pirmieji jūsų kurti scenos kostiumai? Ar prisimenate pirmą spektaklį ar sceninį projektą, kuriam kūrėte rūbus?
Pirmieji teatro kostiumai sukurti kalėdiniam vaikiškam spektakliui Pilies teatre. Mano tėtis Mykolas Zinčiukas konsultavo režisierių Alvydą Vizgirdą dėl choreografijos spektakliui. Nežinau, kuriam iš šių vyrų kilo mintis pasikviesti ir mane, tačiau bendradarbiavimas ir draugystė su šiuo režisieriumi ir Pilies teatru tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį.
Esate kūrusi kostiumus šokėjams, aktoriams, menininkams. Kuo skiriasi kostiumų kūrimas šokėjams ir teatro aktoriams?
Teatro ir šokio kostiumas, be abejo, skiriasi, nes visų pirma tai skirtingi žanrai. Bendrąja prasme šokėjo kostiumas turi nevaržyti judesio, neslėpti kūno linijų, nes tai pagrindinis atlikėjo instrumentas. Aktoriui kostiumas turi padėti atskleisti personažą.
Kas lemia, padeda formuoti kostiumo idėją? Kaip vyksta bendradarbiavimas su režisieriumi ir atlikėjais?
Kostiumo idėja kaskart gali atsirasti skirtingai. Tai kūrybinio proceso dalis. Visuomet pirmiausia perskaitau pjesę, diskutuoju su režisieriumi, aktoriais, kiek įmanoma stebiu repeticijas, kad suprasčiau, pajausčiau, kur link keliauja pastatymas.
Gal esate pastebėjusi momentų, kai kostiumas tarsi „atrakino“ personažą?
Yra aktorių, kurie prisitaiko prie kostiumo. Yra aktorių, kuriems smulkmeniškai būtina kiekviena detalė kuriant vaidmenį. Kostiumo kūrimas nėra momentinis veiksmas, tai, kaip minėjau, bendro proceso dalis, tad stengiuosi jį projektuoti taip, kad patikėčiau kuriamu personažu.
Kostiumo kūrimas nėra momentinis veiksmas, tai, kaip minėjau, bendro proceso dalis, tad stengiuosi jį projektuoti taip, kad patikėčiau kuriamu personažu.
Iš tokių atvejų prisimenu turkišką kepuraitę, kurią uždėjau V. Klimui, kuriančiam snobo provincialo vaidmenį spektaklyje „Viskas sode“ (E. Olbis, Klaipėdos dramos teatras). Pasak aktoriaus, ši maža detalė jam viską sudėliojo į vietas.
Per savo karjerą kūrėte kostiumus daugeliui projektų. Kuris spektaklis ar pasirodymas jums iki šiol išliko įsimintiniausias?
Vienus spektaklius, kuriems kūriau sceninius rūbus, prisimenu ryškiai, kitus blankiau, tačiau kiekvienas jų yra išskirtinis ir man savaip brangus.
O kuris projektas pareikalavo daugiausia kostiumų?
Mano patirty grandiozinių spektaklių nebuvo. Jie labiau kameriniai, žiūrimi iš labai arti, kas taipogi apsprendžia kostiumo specifiką. Bet su šokėjais tenka kurti didelėmis apimtimis. Pavyzdžiui, šių metų Dainų šventės orkestrų vakare „Vario audra“ kostiumą dėvės apie 400 atlikėjų.
Mano patirty grandiozinių spektaklių nebuvo. Jie labiau kameriniai, žiūrimi iš labai arti, kas taipogi apsprendžia kostiumo specifiką.
Baleto spektakliui „Undinėlė“ teko sukurti per 80 kostiumų, tačiau didelės apimties pastatymuose paprastai segmentuojasi solistai, atskiros grupės, masinių scenų atlikėjai ir pan.
Kokie didžiausi iššūkiai patiriami kuriant scenos kostiumus? Gal juos galima „matuoti“ - metrais audinio, laiku, idėjomis ar kantrybe?
Esu racionalus žmogus, tad „iššūkį“ būčiau linkusi keisti į kūrybinį procesą, kuriame natūraliai atsitinka visko ir kaskart kitaip. Tai gali būti laiko trūkumas, biudžetas, įtampos - teatralai, kaip jiems ir priklauso, emocingos asmenybės... Tačiau kuriant, įsiklausant, ieškant sprendimų, galutiniame rezultate viskas nugula kaip turi būti.
Esate apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir teatralų „Padėkos kauke“. Ką jums asmeniškai reiškia šie įvertinimai?
Turbūt nė vienas kūrėjas nekuria dėl apdovanojimo - viso to impulsas pirmiausia yra saviraiška ir savirealizacija. Tačiau kiekvienas apdovanojimas yra brangus, nes tai maloni staigmena, jog esi pastebėtas, įvertinimas, kad tai, ką darai, yra įdomu ir galbūt prasminga.
Ką šiuo metu kuriate teatro ar kitų projektų scenai? Gal galite atskleisti, kokie kostiumai netrukus išvys scenos šviesas?
Šiuo metu visą savo laiką esu atidavusi šokėjams, tačiau prieš kelis mėnesius įvyko dvi premjeros: „Pasaulių susidūrimai“ (T. Dorn, Klaipėdos pilies teatras), „When I'm 64“ (Pantomimos teatras „A“).
Turbūt nė vienas kūrėjas nekuria dėl apdovanojimo - viso to impulsas pirmiausia yra saviraiška ir savirealizacija.
Jei turėtumėte visišką kūrybinę laisvę - koks būtų jūsų svajonių spektaklis ir kokius kostiumus jam sukurtumėte?
Svajoti mėgstu tyliai ir šiuo klausimu esu kiek prietaringa, tad neatsakysiu...
Koks iš jūsų sukurtų kostiumų jums labiausiai savas? Kuris atspindėtų jūsų kūrybingą asmenybę?
Kurdama kostiumą stengiuosi prisijaukinti, suprasti kiekvieną personažą, net jei jis toli nuo mano pačios personalijos. Tačiau jei tapatinčiausi, tai turėtų būti monochromas, aštrių formų stilistika... Galbūt Madam Venable (T. Viljamso „Sebastijanas“, Klaipėdos pilies teatras) arba Marlenė (T. Dorn „Pasaulių susidūrimai“, Klaipėdos pilies teatras).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą