Aktorius Rolandas Kazlas: Tarp dviejų datų - brūkšnelis, kuriame telpa visas žmogaus gyvenimas ir kūryba

Būtent šiame simboliniame tarpelyje telpa viskas: gimtinė, tėvai, namai, pirmoji meilė, vaikai, o menininkui – ir jo kūriniai bei kūrybinis kelias. Tai liudijimas, kurį kiekvienas žmogus privalo įsirašyti pats savo darbais ir vertybėmis.

Teatro menas: pakeistas oras ir nematomos vertės

Teatro menas pasižymi ypatingu trapumu ir laikinumu. Skirtingai nei literatūra ar tapyba, suvaidinus spektaklį, iš jo nelieka net to simbolinio brūkšnelio.

Tačiau aktorius pastebi unikalų fenomeną – po spektaklio pasikeičia erdvės aura.

Tuščia scena prieš pasirodymą ir po jo tvyro visiškai skirtingai. Po sėkmingo kūrybinio akto salėje lieka tarsi lengvas rūkas, permatoma migla ar pojūtis, primenantis orą prieš lietų.

Šis „pakeistas oras“ ir yra didžiausia teatro bei aktoriaus meno vertė. Nors jis išsisklaido, žiūrovai dalį tos atmosferos išsineša savo širdyse. 

Tai – dvasinė kokybė, kurią sunku išmatuoti, tačiau būtent už ją kūrėjai yra pagerbiami aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais.

Kultūra, menas ir didžioji meilės trūkumo problema

Kultūros ir meno premija yra oficialus liudijimas, kad kūrėjo darbuose esama ir kultūros, ir meno. 

Visgi, pasak R. Kazlo, šiuolaikiniame pasaulyje kur kas daugiau yra to, kas „ne kultūra“, „ne menas“ ir, svarbiausia, „ne meilė“. 

Meilės trūkumas savo pašaukimui ir darbui įvardijamas kaip didžiausia žmogaus problema. Jei kūryba ar bet kokia kita veikla atliekama be vidinės meilės ir užsidegimo, ji praranda savo vertę ir prasmę.

Menas, ypač teatro, yra baikštus tarsi retas paukštis. Jis reikalauja tylos ir susikaupimo. Kūrėjas primena vaikiškos knygelės išmintį: „Kalbėk tyliai, nes kitaip suirs mano paveikslai“. Tai metafora apie trapią kūrybinę tikrovę, kurią gali sugriauti net menkiausias išorinis triukšmas ar nepagarba akimirkai.

Ištvermė ir tiesos paieškos klystkeliuose

Kiekvienas kūrėjas savo kelyje remiasi ne tik asmenine patirtimi, bet ir kolegų bei artimųjų palaikymu. 

Padėka šeimai, kolegoms scenoje ir institucijoms, kurios pastebi menininko indėlį, yra neatsiejama pripažinimo dalis. 

Tačiau svarbiausia – išlikti ištikimam savo pasirinktam keliui, net jei jis nėra tiesus.

Baigdamas savo mintis poeto Valdemaro Kukulo žodžiais, R. Kazlas pabrėžia ištvermės svarbą:

„Nėi žingsnio nesitrauk, net jeigu klystkeliais ėjai, ištverk, išlauk tiesa kol plykstelis“. Tai kvietimas nebijoti klaidų, bet išlaikyti vidinę stiprybę ir laukti tos vienintelės akimirkos, kai kūrybinė ar gyvenimiška tiesa pagaliau tampa akivaizdi.

Šaltinis: Aktoriaus Rolando Kazlo kalba Vyriausybės kultūros ir meno premijų teikimo ceremonijoje