Albumas „Jutimai“ - Broniaus Vyto Karaciejaus kūrybinio kelio apžvalga

Kelintas šis albumas?

Trečias. Pats tikriausiai nebūčiau užsiėmęs. Šis albumas gimė menotyrininkės Danguolės Ruškienės iniciatyva. Ji parašė projektą finansavimui ir tekstai jos, ir fotografijas labai padėjo atrinkti. Šis albumas mano viso kūrybinio kelio apžvalga. Pirmuosiuose jo puslapiuose - nespalvotos fotografijos, kurtos montažo technika, šiek tiek mėgdžiojant Vitalijų Butyriną. Kažkada mudu buvome labai susidraugavę ir jis mane labai uždegė fotografijas karpyti, klijuoti ir tokiu būdu kurti montažus. Sukūriau visą ciklą.

Jūsų albumą galima pavadinti ode Klaipėdai. Dauguma fotografijų buvo sukurtos čia, Klaipėdoje.

Taip. Atvažiavau į Klaipėdą 1975 metais. Pradėjau dirbti Lietuvos jūrų muziejuje dailininku, fotografu. Pirmoji muziejaus ekspozicija buvo mano parengta. Man tas darbas labai patiko. Darydavau ir gipso bareljefus. Dabar jau mano kurtos ekspozicijos mažai beliko, viskas pakeista, atnaujinta. O laisvalaikiu ėmiau fotografuoti. Kadangi darbas buvo susijęs su jūra, jos gyvūnais, keltu kasdien tekdavo keltis - tai natūralu, kad ši tematika persikėlė ir į mano kūrybą.

Albume daug vietos užima fotografijos iš didžiausio ir vieno rimčiausių mano ciklų „Smėlio legenda“. Man ypač brangios ir paskutinės albumo fotografijos - iš naujausio ciklo „LDK buvimo ženklai“.

Įsivaizduoju, kaip buvo sudėtinga atrinkti į vieną albumą fotografijas iš 45-erių metų kūrybos. O gal jums pavyksta palaikyti tvarkingą archyvą?

Jeigu būtų 1 000 puslapių albumas - būtų lengviau. O dabar buvo tikrai sunku. Ir atmetimo, ir rinkimo, ir visokiom tvarkom dėliojome fotografijas, kol atrinkome. Vienam tai iš viso neįmanoma. Danguolė labai padėjo. Ji puiki leidinio vadovė. Buvo malonu dirbti.

Archyvas mano tvarkingas. Dalį jo jau esu perdavęs I. Simonaitytės bibliotekai. O tos nuotraukos, kurios neaiškios - esu pasilikęs ir vis bandau iš jų ką nors sulipdyti.

Ar buvo jūsų biografijoje tokių nuotraukų, dėl kurių būtų gėda?

Gėda?..

Neįsivaizduoji, kiek per tuos metus buvo palaidota meno. Juk su juostelėmis dirbome. Visi brokuoti negatyvai iš karto buvo metami į šiukšlių dėžę. Palikdavome tik tai, kas labai ryšku, gražu, tvarkingai padaryta, o visas menas išmestas. Man dabar taip atrodo.

Dabar suprantu, kad analoginės fotografijos brokas yra superdalykas, nes jis nepakartojamas. O šiuolaikinė fotografija yra techninis menas - tai ir išmesti negaila, ištrini failą, ir viskas.

Stipriai pakito fotografijos suvokimas ir technika. Jums, regis, lengvai pavyko prisitaikyti.

Visiškai viskas pakito per tuos metus. Fotografinės technikos praktiškai neliko. Fotografija yra šviesos užrašas. Tas pats, kas rašyti su plunksnakočiu. O dabar stiklas, ekranas - joks jis šviesos užrašas. Žinoma, šviesą reikia jausti, tyrinėti, net ir su skaitmenine technika fotografuojant, tačiau tai jau ne tas pats, ką išgaudavome fotografuodami su juostiniais fotoaparatais.

Ar dar turite juostinį fotoaparatą? Gal retsykiais juo fotografuojate?

Turiu, dar kurį laiką darydavau ir fotografijas su juo, tačiau pastaruoju metu nustojau. Tapo problematiška gauti medžiagų ir daug brangiau viskas. Tai kam tai?

Dėl unikalumo.

Jeigu užsiimčiau vien tik menu - tada taip, bet kai man reikia dar ir duoną valgyti iš to, dirbtuvę išlaikyti, tai unikalumas kartais neramina. Anksčiau, kol buvo kitokios kainos, tai nerūpėjo. O dabar, kapitalistinėje santvarkoje, kai turi pats save išlaikyti, prioritetai - kiti.

Tačiau naujausias jūsų fotografijų ciklas „LDK buvimo ženklai“ - visai nekomercinis.

Žinoma, yra ir nekomercinių kūrinių, ir jų nemažai. Šitą ciklą sukūriau įspūdžio pagautas. Keliavau po LDK pilis, ir jos man labai patiko. Buvo apėmęs didžiulis azartas ir euforija kuriant šį ciklą.

Norėjosi parodyti, kad Baltarusia daug artimesnė mums. Nors imk ir sujunk, bet, velnias, ta politika.

Baltarusija, Ukraina - tai buvusi LDK žemė. Labai užgauna širdį, kai pasižiūri į LDK pilis, kurios sugriautos ir kurios atstatomos. Tai labai veikia. Jas žiūrint kyla pasididžiavimas, kad esi lietuvis.

Labai gaila, kad ta pandemija nutraukė šį ciklą, nes jau buvau užmezgęs nemažai kontaktų.

Kaip apskritai pandemija pakeitė jūsų veiklą, gyvenimą?

Manęs tai nepakeitė. Tik tiek, kad sumažėjo kūrybos, nes nėra kam jos parodyti, nėra kur dalyvauti, viskas sustojo. Gal dar atsigausime. Toks priverstinis stabdys labai veikia psichologiškai.

Tačiau karantino metu išėjo puikus albumas.

Derintas jis buvo dar prieš karantiną.

Labai stilingas ir netikėtas albumo viršelis.

Ant viršelio atspausdinti mano piešinukai. Jaunystėje piešdavau tokias miniatiūras ir turiu visą jų ciklą. Su dizaineriu Raimundu Žičkumi nusprendėme, kad verta juos panaudoti viršeliui. Aprengus albumą iškarpytu aplanku, pro skylutes visai neblogai atrodo ta grafika. Aš šiaip norėjau būti grafikas.

Kodėl?

Mano įkvėpėjas buvo Rimantas Dichavičius. Juo sekdamas stojau į Grafikos katedrą, bet neįstojau. Tada pasirinkau fotografiją su reklamos specializacija.

Todėl mano kūryboje ir nėra socialinės fotografijos, nes mano kitokia kryptis buvo nuo pat pradžių. Studijų metais mūsų nemokė net kaip žmogų fotografuoti. Povilas Karpavičius dėstė daugiausiai technikos, reklamos dalykus, kaip etiketes kurti.

Tačiau portreto žanras užėmė labai reikšmingą vietą jūsų kūryboje.

Prie to jau pats per kažkiek metų priėjau. Daug sukūriau teatro žmonių fotografijų, tarp jų yra ir visai neblogų.

Manote, kad fotomenininkas turi išbandyti įvairius žanrus, sritis ar tiesiog darėte tai, ką jausmas diktavo?

Žinoma, kad jausmų klausydamas. Tikrai man patinka eksperimentuoti ir fotografijos visas sritis išbandžiau. Tačiau tai nėra taisyklė. Galima dirbti ir viena kryptimi ir galbūt būtų dar didesni pasiekimai. Bet man visko reikėjo ir išėjo daug skirtingų fotoserijų.

Į ką dabar krypsta jūsų objektyvas?

Dabar kol kas nieko tokio. Karantinas. Ateina vasara, atšils, tada ir aš išeisiu su fotoaparatu į gamtą. Man labai nepatinka šaltis, noriu šilumos ir šviesos.

...V. Karaciejui pavaldžios kone visos ne tik gyvenimo, bet ir laiko formos. Šiandieninių technologijų įgalinti vaizdo manipuliavimo triukai tik dar labiau paryškina autoriaus minčių vingius ir liudija jį esant nuolat ieškančiu, drąsiu eksperimentatoriumi. Kita vertus, kad ir perkurdamas tikrovę, ją vienaip ar kitaip modifikuodamas, visuomet lieka ištikimas jį dominančioms būties, laikinumo, tikrovės ir fikcijos santykio temoms. Visos jos susipina paslaptingo, kasdieniško ir šventiško miesto akimirkose, skirtingus metų laikus iliustruojančiuose gamtos peizažuose, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių veiduose, netgi primirštoje šalies istorijoje. Jo fotografiniai pranešimai skaidrūs, be posluoksnių ir sunkių minčių. Jis nevengia transliuoti grožio įprastomis sąvokomis ir visiškai nesibaimina dėl to, kad tai gali nuskambėti nuobodžiai ar banaliai. V. Karaciejus kitiems duoda tai, ko reikia jam pačiam. Jis kuria šviesą."