Aldona Vilutytė: vaikystėje Lietuvos inteligentija mūsų namuose klausydavo džiazo (1)

„Aktoriaus profesijoje man patinka kūrybinis procesas. Aš nemoku tvarkytis su dėmesiu kasdienybėje ir viešumoje, ir tai, kad retai daliju interviu, yra mano sąmoningas pasirinkimas“, – pokalbio metu sakė Aldona Vilutytė. Visgi, sutikusi duoti interviu, aktorė su šypsena paniro į prisiminimus ir papasakojo apie bohemišką vaikystę. Ji papasakojo, kaip pati augusi menininkų apsuptyje ir turėdama profesiją, kurioje nėra pastovumo, savo sūnui bandė įdiegti discipliną, nors pati nemokėjo būti joje.

Organizatorių nuotr.

Aktorė Aldona Vilutytė.  Monika Pezerskytė

Sakykite, kokia buvo jūsų vaikystė augant menininkų šeimoje? Kuo ji skyrėsi nuo kitų vaikų?

– Vaikystėje menas buvo aplink mane. Senelių, tėvų ir jų draugų kūrybinis procesas, kurį aš mačiau, man buvo natūralus ir kasdienis dalykas. Namuose buvo daug chaoso, nebuvo disciplinos ar tvarkos. Jei atvirai, daugelio dalykų vėliau su sese turėjome mokytis pačios.

Tokių buitinių dalykų, sociumo, adaptacijos gyvenime. Tačiau mūsų namuose buvo labai daug meilės ir palaikymo bei skatinimo į kūrybinį gyvenimą.

Tėtis visada sakydavo, kad baisiausia būti priklausomam nuo kitų ir dirbti darbą, kuris tau neįdomus, sėdėti jame nuo ryto iki vakaro ir turėti tik dvi savaites atostogų. Tai buvo įvardijama kaip didžiausia gyvenimo nesėkmė. Tarybiniais laikais net mūsų namai skyrėsi nuo kitų. Kai pas visus būdavo vienodi baldai, tai pas mus sienos buvo nukabinėtos paveikslais ir daug knygų, nuo pat lubų iki žemės, krūvomis, ne tik lentynose.

Dar pamenu, kartą sesė pabandė išvirti spurgų ir aliejumi aptaškė virtuvės lubas ir sienas. Mama paėmė teptuką ir visur, kur buvo dėmės, nupiešė gėlytes ir mūsų virtuvėje buvo pieva.

Žinoma, buvo ir bohemos, tais laikais nebuvo kavinių kultūros. Prisimenu, kad mūsų trijų kambarių bute netilpdavo žmonės. Susirinkdavo tėvų draugai, kurie, mano tuometiniu požiūriu, būdavo tik dėdės ir tetos, kurie trukdo. Dabar jau žinau jų pavardes, tai Lietuvos inteligentija, šviesuomenė, menininkai.

Jie ir linksminosi, ir šokdavo, daug ginčydavosi, klausydavo muzikos. Kalbant apie skirtumus, tai net muzika mūsų namuose grodavo kitokia. Tais laikais daugelis dalykų buvo uždrausta, ne visą muziką buvo galima klausyti. Tėtis kolekcionieriui duodavo paveikslą, o mainais gaudavo džiazo plokštelę. Atmosfera, kai prirūkytame kambaryje tyla ir visi klausosi džiazo, buvo kaip ritualas. Muzika buvo ne fonas, o esmė.

O koks buvote vaikas?

– Aš lankiau labai daug būrelių, visų net nepamenu, bet visus juos mesdavau. Buvau smalsi ir nekantri, taip yra ir dabar. Aš labai noriu daug patirti, bet man neužtenka kantrybės ir valios disciplinai, kad toliau tobulėčiau vienoje srityje.

Aš pabandau, sužinau, kad galiu, ir kai prasideda rutina, viskas, pradedu ieškoti įspūdžių ir azarto kitur. Tai akivaizdu, lyginant mane tų aktorių kontekste, kurie visą gyvenimą pradirba viename valstybiniame teatre, o aš dirbu įvairiuose nepriklausomuose teatruose, garsinu, dėstau, koncertuoju, vaidinau įvairaus žanro filmuose ir spektakliuose, nebijau rizikuoti.

Taip buvo ir su televizija. Norėjau patirti, kas tai yra ir kas yra tiesioginis eteris. Manyje nuolatos yra noras įveikti kažką, noras įrodyti, kad galiu, sau pačiai. Nežinau, tai variklis ar stabdys, o galbūt kompleksas. Vaikystėje aš labai daug skaičiau ir žiūrėjau daug filmų.

Pasinerdavau į tą iliuzijų pasaulį taip stipriai, kad po filmo ar perskaičiusi knygą dar ilgai gyvendavau įsivaizduodama, kad esu tas personažas. Elgdavausi, vertindavau aplinką taip, kaip jis. Taip pat viską kopijuodavau ir vaidindavau, ką pamatydavau per televiziją.

Pas mus namuose niekada nebuvo tvarkinga, sienos nuterliotos mūsų su sese menais, ir ne tik. Kai tėvai mums nupirkdavo lovas, iškart išsukdavo kojas, nes, jei to nepadarydavo, mes jas sulaužydavome su visu rėmu. Turėjome drabužių spintą, ant kurios žaisdavome, ir, žinoma, šokinėdavome ant lovų. Beje, labai gerai žaidžiau futbolą ir kvadratą.

Jūsų seneliai, tėvai, sesuo yra dailininkai. Jų darbas matomas, o patys lieka šešėlyje. Kaip jie reagavo, kai pasirinkote kitą meno sritį, tokią profesiją, kurioje būsite matoma?

– Mano tėvai nebuvo tie, kurie nurodinėja. Jie stengėsi įdiegti moralinius dalykus mumyse, bet nesikišo į pasirinkimus ir mus palaikydavo. Žinoma, išsakydavo savo nuomonę, tačiau pasitikėdavo.

Niekada neturėjome draudimų. Kai vaikas turi laisvę, kai pats gali nuspręsti nakvoti kitur ar ne, eiti tūsintis ar likti namuose, tai nebėra poreikio protestuoti, tada lieka namuose ir skaito knygą.

Žinoma pavardė vieniems našta, kitiems – galimybė. Kaip manote, kaip yra jūsų sūnui? Juk jis, kaip ir tėvai, pasirinko aktoriaus kelią.

– Man tai netrukdė, nes mano tėvai yra kitos srities menininkai. Nežinau, kaip bus mano vaikui, jis turi išmokti su tuo gyventi. Kiekvienam duota savo, jo niekas nevertė rinktis aktorystės, tai buvo jo sprendimas.

Aš esu rami, nes matau, kad jis yra savo vietoje, ir dėl to labai džiaugiuosi. Mes niekada nevertėme jo eiti į teatrą, tai nėra tas vaikas, kuris būtų augęs repeticijose.

Paauglystėje jį pakvietė vaidinti kine, ir tik tada, kai pajautė vaidybos procesą kino aikštelėje, jis užsikabino.

Visiems buvo netikėta, bet, manau, jis už mane yra daug geresnis aktorius, ir linkiu jam sėkmingo ir apdovanoto kūrybinio kelio.

O kaip auginote sūnų? Ar darėte kažką kitaip nei jūsų tėvai?

– Visų pirma man buvo labai svarbu palaikyti žmogiškąjį kontaktą ir ryšį su sūnumi. Manyje pagarba jam atsirado labai anksti. Pagrindinis tikslas buvo netrukdyti jam, tačiau visada būti šalia ir padėti, kai jam to reikia.

Pati augusi menininkų aplinkoje ir turėdama profesiją, kurioje absoliučiai nėra pastovaus darbo grafiko, sūnui aš bandžiau išlaikyti gan griežtą discipliną, ko nebuvo mano vaikystėje.

Tam buvo pasitelktas visas frontas. Mano vaikas labai daug bendravo su seneliais, jie tikrai daug padėjo.

Nematau čia nieko blogo, aš tai priimu kaip dovaną. Kadangi pati anksti netekau senelių, sąmoningai stengdavausi, kad, kol mano tėvai yra šalia, kiek įmanoma daugiau jie būtų kartu. Mano tėvas su mano sūnumi yra geri draugai, jų ryšys yra labai stiprus.

Archyvų nuotr.

Aktorė Aldona Vilutytė.  Dainius Dirgėla

Minėjote, kad viešumos nemėgstate, tarsi slėptumėtės. Kodėl? Juk, rodos, scenos žmonės dažnai ja ir gyvena?

– Aktoriaus profesijoje man patinka kūrybinis procesas scenoje ir filmavimo aikštelėje, repeticijos, ieškojimai, tyrinėjimai, savo pasaulio kūrimas, spektakliai. Aš nelabai moku tvarkytis su dėmesiu kasdienybėje ir viešumoje, ir tai, kad retai daliju interviu, yra mano sąmoningas pasirinkimas.

Po interviu dažniausiai jaučiuosi nesaugiai. Gyvenime man labiau patinka būti stebėtojai.

 

Teatro žmogaus gyvenime egzistuoja ne tik šlovės akimirkos, bet ir sunkūs periodai. Kas jums suteikia energijos ir palaiko sunkiose situacijose?

– Aš apkraunu save darbu kitose srityse, tai yra vienintelis mano vaistas. Dirbdama bėgu nuo savo emocijų, bet su metais suprantu, kad gyvenimas pilnas duobių ir jas reikia išgyventi. Kartais tiesiog priimti, išbūti ir žinoti, kad tai praeis.

Esate kritiška sau?

– Labai, tai yra didelė problema, trukdanti man būti drąsesnei ir realizuoti savo kūrybines idėjas.

 

Ar vaidyba padeda į gyvenimą žvelgti kitaip?

– Aktorystė padeda labiau pažinti save ir suprasti kitus. Man labai retai būna nuobodu gyventi. Aktoriai yra stebėtojai, gyvenimo operatoriai, išryškinantys pačias mažiausias, kitiems nematomas detales. Kurdamas vaidmenis, visų pirma tyrinėji ir nagrinėji save ir aplinką. Tai padeda išsilaisvinti iš labai daug blokų, padeda būti empatiškesniam ir jautriau priimti pasaulį.

Padeda nebūti kategoriškam, nes retai viskas būna juoda arba balta, yra labai daug niuansų. Aktorystė yra mokslas apie žmogų, turi analizuoti save, pajausti savo ribas ir jas plėsti.

Aktorius kaip advokatas tyrinėja ir nagrinėja savo vaidmenį ir, nesvarbu, geras jis ar blogas, privalo rasti priežastį, kodėl tas personažas taip elgiasi tam, kad būtų gyvas žmogus, įtraukiantis vyksmas ir ryšys su žiūrovais.

Sakėte, kad niekada negyvenote prabangiai. O niekada nebuvo dvejonių dėl pasirinktos profesijos?

– Aš gimusi menininkų šeimoje, tai finansinio stabilumo ir saugumo man niekada nebuvo. Turbūt net nežinau, ką tai reiškia, esu pripratusi taip gyventi. Esu priversta daug dirbti, jei noriu turėti normalią gerovę, net ne gerą, o normalią.

Taip, galbūt atsisakyčiau kai kurių darbų, nes tas blaškymasis ir mėtymasis tarp darbų darbelių neleidžia kartais nerti giliau, skirti daugiau laiko kūrybai. Ypatingi kūriniai neatsiranda greitai.

Bendra situacija Lietuvoje yra liūdna, dėl to ir meninė kokybė krenta.

Man net gėda sakyti, bet aš turiu daug dirbti, kad leisčiau prabangą sau dėstyti akademijoje, va taip yra Lietuvoje. Pinigai tikrai nėra pagrindinis dalykas gyvenime, bet tai svarbu ir reikia apie tai kalbėti.

Privačiai vesdama seminarus uždirbu net ne dešimt, o kartais dvidešimt kartų daugiau nei už tą pačią valandą akademijoje, bet tai yra mano pasirinkimas, ir aš vis tiek renkuosi dėstyti LMTA, nes matau prasmę ir man gera būti su jaunais kūrybingais žmonėmis.

Renkuosi tikėti jauna karta, todėl ir esu su jais. Kiek sugebu, noriu padėti jiems augti, leidžiu save išnaudoti kaip aktorę ir tame matau tam tikrą savo profesijos nuolankumą. Studentai man taip pat labai daug duoda, jie neleidžia man sustabarėti ir pasenti, verčia mane irgi būti mokine.

Organizatorių nuotr.

Aktorė Aldona Vilutytė su studentais. Vismantė Ruzgaitė

Kuo gyvenate dabar?

– Man patinka ir įdomu gyventi, man neužtenka 24 valandų per parą. Šiuo metu man labai trūksta intensyvesnio kūrybinio proceso kine ir teatre. Dėl to liūdna, bet nemoku būti laukiančia ir prašančia darbo aktore.

Bandžiau, bet negerai jaučiausi.

Tarp spektaklių ir filmavimosi dirbu kitus darbus. Garsinu filmus, knygas, dėstau, vedu seminarus, sugalvojau Literariumo vakarus, važinėju po Lietuvą su poezijos vakarais ir koncertais „Pasinesusikalbėjimai“ ir „Upinės“. Visos kitos mano darbo sritys atėjo iš vaidmenų trūkumo.

Bet, jei šiame gyvenimo etape kažkas iš manęs atimtų garsinimą, dėstymą, poezijos vakarus, man to labai trūktų.

Kaip manote, kokia esate dėstytoja ir koks dėstytojas turėtų būti, kad sudomintų šiuolaikinius studentus?

– Turiu išsikėlusi uždavinį – noriu būti tokia dėstytoja, kad pati sau pavydėčiau ir norėčiau būti savo studente.

Šiais laikais, kai aplink tiek informacijos šaltinių, dėstytojo pagrindinė užduotis sudominti ir motyvuoti. Parodyti, kad verta į tai nerti iš visos širdies. Dėstytojo ir studento susitikimas – tai dviejų asmenybių susitikimas, ir kartais nutinka taip, kad atsiranda stiprus ryšys.

Vaidinu savo studentų filmuose ir spektakliuose. Studentai yra mano scenos partneriai ir kolegos, todėl ir atsakomybė didesnė, mes visi esame lygūs.

Aš stengiuosi auginti žmones, su kuriais norėčiau būti scenoje, ir būčiau dėkinga, jei ir jie norėtų toliau būti su manimi kūrybiniame procese, nes tai yra pasitikėjimas, o jis labai svarbus šioje profesijoje.

O kaip atėjo dėstytojavimas į jūsų gyvenimą?

– Baigusi bakalaurą, į magistrą įstojau tik po dešimties metų, o kai gyniausi baigiamąjį darbą, man viena dėstytoja pasakė, jog nori mane matyti savo gretose, ir aš susiviliojau.

Kokių skirtumų įžvelgiate tarp dabartinių ir jūsų kartos studentų?

– Dabar jauni žmonės yra daug drąsesni, reiklesni ir racionalesni, tačiau nekantresni ir nori greito rezultato, jie skuba. Tai suprantama, nes jie turi tiek daug visko aplinkui ir jiems sunku išlaikyti ilgą procesą.

 

Archyvų nuotr.

Aktorė Aldona Vilutytė. Asmeninis archyvas

Labai fotogeniška, ir turbūt šilta. Pavydžiu studentams.
AK, 2021-10-25 08:39
Sidebar placeholder