Tikimės, kad padiktavus globalioms aplinkybėms, šiais metais pasirinkta, transliuojamos IT pagalba per visą šalį, telekonferencijos tarp Klaipėdos universiteto bei Vilniuje esančio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų, Vydūno draugijos narių ir jo kūrybos pasekėjų šventės forma išplės mūsų tradicinio renginio dalyvių ratą dar labiau.
Visus norinčius kovo 22dieną, 16 val. stebėti šį renginį nuotoliniu būdu, kviečiame prisijungti ZOOM platformoje:
https://us06web.zoom.us/j/89253081073?pwd=MGxMby9jYWZqbjF2ZzA1YjBWVldNZz…
Vydūnas ir jo darbai yra labai svarbūs Lietuvos ir viso pasaulio žmonėms.
Ypatingai tai jaučiame dabar, kuomet mėginame susivokti pastaruoju metu susidariusioje situacijoje, Žemės planetai atsidūrus ant III pasaulinio karo slenksčio.
Vis daugiau žmonių supranta, kad užangažuotų politikų eskaluojamos globalistinės - militaristinės idėjos yra kelias, vedantis žmoniją į pražūtį.
Todėl daugumai žmonių kylantis klausimas -„Ką daryti?”kasdien tampa vis aktualesnis. Į šį klausimą daugiau nei prieš šimtą metų yra atsakęs Vilhelmas Storosta Vydūnas.
Visa savo kūryba ir gyvenimo pavyzdžiu jis siekė parodyti lietuvių tautai visai kitokią kryptį nei ta, kuria mes einame dabar. Lietuvos pamary gyvenęs šviesuolis buvo giliai įsitikinęs, kad eidamas jo pramintu taku kiekvienas sąmoningas žmogus ir net mūsų tautos sukurta valstybė gali surasti skaidresnę, sveikesnę ir laimingesnę būtį šiame pasaulyje.
Vydūnas pagrįstai laikomas vienu iš humanizmo filosofinės ideologijos pasekėju ir propagandistu. Žmoguje jis įžvelgė du asmenybę formuojančius lygiaverčius pradus – dvasinį ir materialųjį.
Vydūnas teigė, kad žmogaus siekis gyventi geriau yra visko pagrindas ir tikslas. Tačiau šis tikslas gali būti pasiektas tik esant pusiausvyrai tarp dvasinės ir materialiosios žmogaus pusių.
Humanizmas, priešingai nuo socializmo, kapitalizmo, marksizmo, komunizmo, fašizmo, nacionalšovinizmo bei kitų „izmų“, kurie siekia žmonių dėmesį sukoncentruoti į socialinius, nacionalinius, ekonominius ir kitus svarbius, bet antraeilius dalykus, yra sufokusuotas į pagrindinį tikslą – išsaugoti natūralią žmonijos prigimtį ir tobulėti.
Tai yra tiesioginis kelias į žmogaus gerovę, kuri remiasi materialiniu-biologiniu-psichologiniu ir dvasiniu pradais.
Šiandien gi aiškiai matome, kaip daugumos Europos ir pasaulio valstybių elitas, siekdamas valdžios naudoja politiką, kuri yra paremta įvairių „izmų“ ideologija, tik ne humanizmo baze.
Dėl šios priežasties akivaizdžiai sulėtėjo, kadangi neteko reikiamo valstybės palaikymo, humanitarinio švietimo, sveikatos apsaugos, teisėkūros ir kitos žmogaus tobulėjimo sritys.
Tokiais politikų veiksmais yra siekiama sumenkinti nepriklausomą, pirmapradę natūraliąją žmogaus prigimtį tobulėti, nes norima priversti žmones dirbti ne savo gerovei ir tobulėjimui, o kapitalo pagalba juos valdančio, valstybinio elito naudai.
Pamirštama, jog kapitalas - baigtinės materijos forma, kuri yra užprogramuota kauptis ir išnykti.
Kapitalizmo sąlygomis susiformavusio politinio - ekonominio elito pagrindinis siekis - didinti savo kapitalą, užvaldant vis naujas ekonomikos sritis ir teritorijas.
Tai lyg plėšrus grobuonis, kuris auga maitindamasis silpnesniais kaimynais. Jis auga tol, kol juos visus suvalgo, o netekęs maisto badauja ir žūsta.
Kaip ir visi kiti „izmai“, išskyrus humanizmą, kapitalizmu paremta ekonominė formacija turi savo pradžią ir pabaigą.
Šiuo metu stebime terminalinę, globalinę kapitalizmo vystymosi stadiją. Nesiskaitant su priemonėmis ir jų pasekmėmis, įnirtingai siekiama užvaldyti visą pasaulį.
Norima kontroliuoti ne tik finansinę sistemą ir teritorijas, bet ir visus planetos išteklius.
Į žmogų yra žiūrimą, kaip vieną iš šių išteklų. Todėl yra siekiama visus pasaulyje gyvenančius žmones padaryti priklausomais nuo saujelės elito valdomo centralizuoto finansinio kapitalo.
Pamiršdami dvasinę žmogaus prigimtį, centralizuoto globalinio kapitalizmo propaguotojai nesuvokia, kad pjauna šaką, ant kurios patys sėdi.
Netekęs galimybės toliau plėstis kapitalas sunaikins viską, įskaitant ir juos pačius.
Užteks nedidelės klaidos ar neatsargumo ir praradusios dvasines šaknis, nepasotinamo kapitalo varomos, šiuolaikinės branduolinės fizikos, genų inžinerijos, skaitmeninės informacijos valdymo ir kitos globalios technologijos sunaikins visą pasaulį, o taip pat ir jį užvaldyti siekiantį elitą.
Priešingai, Vydūno propaguota natūralaus humanizmo ideologija neturi pabaigos, kadangi yra paremta natūralia evoliucijos teorija, kuri remiasi dvasinės ir materialiosios prigimties pusiausvyra.
Ji bus gyva ir aktuali tol, kol žemėje gyvens nors vienas mąstantis žmogus.
Savo knygoje „Tautos gyvata“ Vydūnas, kalbėdamas apie žmogų, kaip tautos dalelę, atkreipia dėmesį į tai, kad kas yra būdinga vienam žmogui, taip pat yra būdinga ir visai tautai.
Labai svarbu, kad tautos išsirinkta valdžia tai suprastų ir vestų visuomenę teisinga kryptimi.
Akcentuodamas humanizmo turinį ir svarbą, Vydūnas lygina materialų grobuonišką ir dvasinį žmogaus pradą:„Neužtenka kalbėti tik apie biologinę ir psichinę gyvenimo sritį, bet reikia pastebėti ir dvasios-sielos svarbą. Žmogiškumo sritis tik prasideda dvasios-sielos reiškiniais.
Žmogiškasis veiksnys, žmogiškumo potencija, veikia psichologinę, biologinę ir fizikinę pasaulio sritis. Žmogiškumo potencija - svarbiausia kūrybos galia visame pasaulyje.
Ši potencija ir erdvės bei laiko nešamas gyvenimas yra du atskiri veiksniai, kurie susitinka žmogaus asmenyje. Iš to auga psichinis ir dvasinis gyvenimas“.
Šių Vydūno puoselėtų idėjų suvokimas nukreipia visuomenės raidą nuo susinaikinimo kelio, kuriuo pastaruoju metu žmoniją veda valdantysis kapitalistinis elitas, kūrybinio dvasinio atsinaujinimo kryptimi: „Iš lengvo turi pasaulyje, pirmiausia žmonijoje įsivyrauti žmogiškumas.
Ten turėtų vesti pažangos kelias. Būtų tai kūrybos išlaisvinimas“ (Vydūnas „Tautos gyvata“. Tilžė. 1929m. 134-135p).
Taigi, atsakydamas į mums visiems aktualų klausimą „Ką daryti?“, Vydūnas pataria atidžiau pažvelgti į humanistines kiekvieno žmogaus, tautos ir jos išsirinktosios valdžios šaknis ir pasukti tolimesnę žmonijos raidą į skaidresnę, sveikesnę ir laimingesnę būtį.
Tam tereikia nuolat prisiminti dvasinio ir materialaus žmogaus pradų pusiausvyros svarbą.
Vydūno draugijos garbės narys, KU prof. Algimantas KIRKUTIS
Taip pat skaitykite
