Anapilio vartus pravėrus: gamta išminties neišbarsto

Žiūrint į antrą, dalykas tas pats. Pradedant mąstyti apie gyvybę ir mirtį, lyg ir nebūtų nei galo, nei krašto.

Bet gyvybė nors pažįstama. Gyvendami kaip ir esame jos globoje.

Tuomet ji mus kaip motina laiko ant savo kelių ir glaudžia prie savo krūtinės. O tai be galo smagu. Ir nestebėtina, kad kyla noras turėti pilną gyvybės saiką.

Gyventi tai gražu, miela. Iš tikro lyg mums prigimta. Mes, mūsų esmė ir gyvybė – tai artimi gentis. Abi lyg tos pačios šaknies.

O mirtis! Kas ją pažįsta! Ji lyg koks nežinomas tamsus bedugnis. Ir tik vis laukia, kaip prarytų gyvius. Kad nors būtų žinoma, kaip mirties apsisaugojus, kur ji tyko!

Pažintume ją geriau, ir tuojau nebūtų tokia baisi. Bet mirtis, rodos, gyvena kitame pasaulyje ir pasilieka svetima. Kol gyvas, jos nepažinsi.

O išgyvenus nėra kaip ją ištirti. Tai, kaip kad įmigdamas norėtai išvysti, kaip tai atsitinka. O žygiu esi įmigęs ir nieko nebežinai. Ir mirtis lygiu būdu neišmėginama.

Pasilieka tūliems visuomet slėpiniu.“ 

                            VYDŪNAS. „Mirtis ir kas toliau?“. Tilžė, 1920    

Pasak žymaus etnologo Aleksandro ŽARSKAUS, gyvename ypatingu laiku, kuomet sutampa du įvykiai.

Vienas jų vykstantis gamtoje, o kitas – žmonijoje. Ruduo – tai gamtos senatvės ir mirties metas.

Tai natūralus kasmet pasikartojantis vyksmas, kurio metu švenčiame senąsias kalendorines šventes ILGES ir VĖLINES, kurios mums primena, ar bent jau turėtų priminti, laikinumą ir Amžinybę.

Kitas lygiagrečiai vykstantis vyksmas rutuliojasi žmonėse – tarp tautų ir ideologijų.

Pastaruoju metu susipriešinimas toks didelis, kad žmonių civilizacijai iškilo reali žlugimo ir mirties grėsmė.

Ar spėsime prabusti ir susivokti? Ar spėsime paklausti: kodėl mes taip darome ir kam? Iš kur tokia nuožmi neapykanta ir susipriešinimas?

Gamtos mirtis natūrali, - ji nuolat sugrįžta su atsinaujinusia gyvybine galia. Žmogaus proto kurtą darinį - civilizaciją valdo visai kiti dėsniai.

Žmonijos kurtos kultūros likimas labiausiai priklauso nuo jos pačios, nuo to, kiek žmogus yra susivokęs savyje, kokius gyvenimo tikslus nušviečia jo vidinė dvasinė šviesa.

  Pasirenkami globalių konfliktų sprendimo būdai bei priemonės akivaizdžiai rodo, kad einame susinaikinimo ir savižudybės keliu.

Žmogaus tikslai ir troškimai, pasakytų Vydūnas, yra pažmoniški, o daugumos mąstymas yra geismingas ir grobuoniškas.

Kaip pažadinti žmoguje glūdinčią šviesą? Kas gali paskatinti žmogų atsigręžti į vidinę šviesą?

 Sugrįžti prie Vydūno - gražus ir prasmingas raginimas.

Bet kaip sugrįžti, kai esamos civilizacijos karuselei sukantis vis didesniu greičiu, jos išcentrinė jėga bloškia žmones į išoriškumą, stumia nuo savęs į vis didesnį vartojimą ir savęs pamiršimą?

Kokia galia atsvers nepasotinamą išoriškumą ir atgręš žmogų į centrą, į save?

O gal sugrįžti prie Vydūno – tai reiškia sugrįžti į save? Juk Vydūno kūrybinis palikimas, jo raštai kviečia atsigręžti į save, idant atradę dieviškumą savyje, galėtume jį atpažinti ir kitame žmoguje.

   Betgi nematyti jokių ženklų, kad Vydūno mintys sukeltų sprogimą visuomenėje. Gal Vydūnas yra tik Evangelijoje minimas sėjėjas, sėjantis sėklą Naujos civilizacijos, žmoniškos žmonijos gimimui? Gal mums belieka laukti Naujosios pradžios?

Kaip gamta prisikelia kiekvieną pavasarį, taip ir žlunganti ar netgi visai žlugusi civilizacija gali prisikelti, atgimti naujam bandymui, tauresnio žmoniškumo užtekėjimui?!..

Gamta ir augalas miršta ir prisikelia kasmet, žmogus gyvena keletą dešimtmečių ar net šimtmetį, o civilizacijos gimimo-žlugimo ciklas apima šimtus, netgi tūkstančius metų. Kiek buvo didingų civilizacijų ir visos jos žlugo ne tiek dėl išorinių, bet dėl vidinių priežasčių. Regis, žmonijos civilizacija - tai nuolat kartojamas, bet vis nepavykstantis bandymas.

Nuo seno būdavo sakoma, kad gyvenimo išmintis ateina su metais, tačiau šiandien kažkodėl metai ateina vieni.

Atrodo, panašiai atsitiko ir mūsų civilizacijai. XXI amžiuje globaliu mastu, atrodo, dabartiniai metai ateina tušti, kadangi ilgus amžius kauptą išmintį išbarstėme pakeliui. Gamta išminties neišbarsto.

Kiekvienais metais joje pasireiškia amžinoji išmintis, tie patys dėsningumai. Bet žmogaus protas sugeba visa tai pamiršti, deja.

Nejau išties artėjama Armagedono link?

Pasak Vydūno, „didieji šių laikų karai kyla todėl, kad žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas“.

„Žmogus iš amžinybės ir gyvybės žvelgia į pragaišimą ir mirimą, savo žvilgsniu šviesdamas ir suteikdamas šiam kraštui šviesos ir gyvybės.

Žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje yra apsilankymas, kurs kartojasi.

Kiekvieną dieną, nuo ryto ligi vakaro, kiekvieną amžių, nuo užgimimo ligi mirties, jis apsilanko šitame pasaulyje.

Keleivis yra žmogus. Tačiau jis pasilieka amžinuose savo namuose. Jo kelionė yra pažinimo, išmanymo, išminties prasiskraidymas arba užtekėjimas.

O kol neužtekėjusi visiškai išmintis, tol nežino žmogus, kad jis amžinas, kad jis be pradžios ir be galo; ir jis skaitosi mirtingu, kadangi yra užmiršęs amžinybę, kuriai jis priklauso.

Šventame Rašte sakyta, kad amžinoji gyvybė yra Dievo pažinimas. Bet reikia suprasti, jog Dievas nėra tolimas arba svetimas.

Jis yra visur ir visame. Ir Jame viskas gyvena ir juda. Jis yra amžinoji žmogaus esmė.

O kuomet žmogus Dievo artybę savyje žino, tuomet jis patsai nemirtingas.“

          „Mirtis ir kas toliau?“. VYDŪNAS II raštai, psl. 56-57

Parengė Juozas IVANAUSKAS