Atrastos unikalios Aukštaitijos partizanų fotografijos, ekspertai stebisi: „To dar nesame matę“
Niekados nematytos nuotraukos
Unikalūs negatyvai šių metų pavasarį D.Žygelį pasiekė per buvusį Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorių Eugenijų Peikštenį, kuris paskambinęs pasakė radęs kolekcininką, galimai turintį išskirtinę istorinę medžiagą.
„Tai buvo šeštadienis ir iš Eugenijaus balso supratau, kad situacija tikrai neeilinė. Jiedu iškart atvažiavo pas mane ir ant stalo išdėliojo vienuolika juostelių. Visos, išskyrus vieną, buvo užklijuotos senomis, pokarį menančiomis, lipniomis juostomis. Išvyniojęs ir prieš šviesą apžiūrėjęs negatyvus pamačiau, kad tai įdomūs ir, tikėtina, partizaninės tematikos kadrai“, – pasakojo D.Žygelis.
Anot jo, didžioji dalis archyvinių laisvės kovų dokumentų Lietuvos muziejus pasiekė pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį: nemažai jų buvo KGB bylose, dalis 1991 m. rugpjūtį tiesiog buvo palikta KGB kabinetų stalčiuose, kita dalis rasta išslapstytuose partizanų archyvuose, dar kitas muziejininkams padovanojo jas išsaugoję giminaičiai.
Tačiau, kaip pabrėžia D.Žygelis, dovanų metai seniai praėjo: dabar, norint papildyti muziejų fondus, vis dažniau partizaniškas nuotraukas tenka pirkti iš kolekcininkų.
Atminčiai darytos fotografijos, kurių kiekviena būdavo atspausdinama po kelis vienetus, o partizanai jas išdalindavo tėvams, seserims, kovos draugams bei mylimosioms.
Įprastai tai atminčiai darytos fotografijos, kurių kiekviena būdavo atspausdinama po kelis vienetus, o partizanai jas išdalindavo tėvams, seserims, kovos draugams bei mylimosioms. Tokiu būdu šios nuotraukos gan plačiai pasklido po Lietuvą. Be abejo, didžiausia jų dalis pražuvo ar dėl saugumo buvo sudegintos, kita dalis, išslapstyta įvairiausiais būdais ir įvairiose vietose, sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės.
Tuo tarpu pastarąjį dešimtmetį, D.Žygelio tvirtinimu, partizaninės nuotraukos, o juo labiau negatyvai, yra tapę didžiule retenybe. Tačiau tą pavasario dieną žvelgdamas į ant stalo sudėtas juosteles, jis pats dar nežinojo, koks neįtikėtinas atradimas jo laukia.
Pasitaręs su kolegomis ir gavęs muziejaus direktorės Ramunės Draučiūnaitės sutikimą, D.Žygelis ėmėsi šių negatyvų skenavimo darbų. „Tai buvo jaudinančios akimirkos ir kartu nepaprastas nuotykis, laukiant, kol kompiuterio ekrane pasirodys vaizdas – kas tai bus? kokius partizanus išvysiu? kokia bus pozityvų kokybė?“ – prisiminimais dalijosi tyrėjas.
Netrukus tapo akivaizdu, kad šiose juostelėse – apie 60 laisvės kovų istorijos tyrėjams niekados nematytų kadrų. Maždaug po pusmetį trukusių kruopščių tyrinėjimų paaiškėjo, kad šį atradimą galima vadinti tikra sensacija – fotografijose įamžinti pirmieji Ramygalos krašto partizanai maždaug 1944 metų pabaigoje – 1946 metų pirmoje pusėje.
Tapo akivaizdu, kad šiose juostelėse – apie 60 laisvės kovų istorijos tyrėjams niekados nematytų kadrų.
Atskirai buvo ir dar vienas juostelės ritinėlis, kuris užklijuotas platesne lipnia juosta, ko gero, ilgus metus buvo suspaustas dėžutes kampe ir, tikėtina, gavęs drėgmės, todėl lipalas buvo persigėręs kiaurai – saugiai išvynioti juostelės nebuvo jokių galimybių.
Muziejus negalėjo pirkti „katės maiše“, todėl D.Žygelis surizikavo ir pats ėmėsi iniciatyvos – įsigijo ritinėlį ir pradėjo ieškoti kvalifikuotų specialistų, galinčių saugiai išvynioti šią juostelę.
„Gudyno restauravimo centras patarė kreiptis į Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) restauratorę Danguolę Šliaustienę. Pastaroji, įvertinusi situaciją, informavo, kad LCVA restauratoriai tokios užduoties dar nėra turėję, todėl sėkmės garantuoti negali. Bet pasirinkimas buvo paprastas – arba bandyti, arba palikti viską taip, kaip yra, šiuo atveju ritinėlis taptų tik brangiu muziejiniu eksponatu“, – pasakojo D.Žygelis.
Nusprendus bandyti atklijuoti susuktą negatyvų ritinėlį, LCVA restauratorė D.Šliaustienė ir archyvistė bei fotografė Raimonda Turonienė ėmėsi darbo. Ritinėlis buvo įdėtas į specialų tirpalą ir, palaipsniui keliant jo temperatūra, per keletą dienų „keturiomis rankomis“ ritinėlio sieneles pavyko viena nuo kitos atklijuoti.
Pasak D.Žygelio, tokiu būdu šios restauratorės padarė ir dar vieną atradimą: ritinėlyje buvo ne viena, kaip tikėtasi, o keturios juostelės su papildomais maždaug trisdešimt negatyvų.
„Visa tai akivaizdžiai yra viena fotonegatyvų kolekcija, atskleidžianti rezistencijos pradžią Lietuvoje ir pasakojanti apie pirmuosius Ramygalos krašto partizanus“, – teigia D.Žygelis.
Dėžutės su negatyvais paslaptis
„Išvydęs pirmuosius nuskenuotus negatyvus patyriau didžiulę nuostabą – nė vieno partizano negalėjau atpažinti. Lygiai taip pat nieko man negalėjo pasakyti ir kiti kolegos“, – pasakojo D.Žygelis.
Pasak jo, laisvės kovotojų nuotraukos iš pirmojo ginkluotos rezistencijos laikotarpio yra itin retos, nes tuo metu fotografuotis dar nebuvo taip įprasta, o kai kur – ir griežtai draudžiama. Taip pat ir ankstyvos pirmųjų partizanų žūtys nulėmė, kad jie tiesiog nesulaukė to laiko, kai maždaug 1947–1948 m. fotografavimasis tarp partizanų tapo dažnu reiškiniu, tad daugelio jų nuotraukų nėra išlikę.
Maža to, iš šių atrastų negatyvų niekados nebuvo atspaustos nuotraukos ir būtent todėl šie ankstyvi Ramygalos krašto laisvės kovotojų atvaizdai istorikams nebuvo žinomi.
Iš šių atrastų negatyvų niekados nebuvo atspaustos nuotraukos ir būtent todėl šie ankstyvi Ramygalos krašto laisvės kovotojų atvaizdai istorikams nebuvo žinomi.
Tiesa, D.Žygelio teigimu, prieš aštuonis dešimtmečius išryškinęs juostas fotografas atspausdino tik aštuonis portretus, tačiau jų niekam neatidavė, o įdėjęs į dėžutę kartu su negatyvais paslėpė. Šis unikalus archyvas prieš keletą metų atsitiktinai buvo atrastas Ramygaloje tvarkant seną namą.
Šitaip prasidėjo daug kantrybės, analizės ir detalaus tyrimo pareikalavęs partizanų identifikavimo darbas, kuris, D.Žygelio teigimu, priminė vos ne detektyvinį tyrimą.
Pirma aiški užuomina jam buvo Ramygalos miestelis, kurio apylinkėse pokariu veikė Vyčio partizanų apygarda. Netrukus vienoje iš nuotraukų tyrėjas atpažino Bronislovą Juospaitį-Direktorių (1925–2021), šiame krašte partizanavusį iki pat 1951 metų, todėl palyginus nemažai jo fotografijų iš vėlyvesnio partizaninio karo laikotarpio buvo išlikusios ir dėl to buvo su kuo palyginti. Prielaidą, kad nuotraukoje matomas būtent šis laisvės kovotojas, D.Žygeliui patvirtino ir partizano dukra Danguolė.
„Ji atpažino ne tik savo tėvą, bet ir kartu partizanavusį jo brolį Joną Juospaitį-Aficierių, žuvusį 1948 m. Iki šiol neturėjome nė vienos jo nuotraukos nei iš civilinio gyvenimo, nei iš partizaninio laikotarpio“, – pasakojo pokario kovų istorijos tyrėjas.
Prie kitų partizanų bei jų rėmėjų identifikavimo darbų prisidėjo ir jo kolegė Lietuvos kariuomenėje Aušra Narsutytė, gimusi ir augusi Ramygaloje. Kiekvieną savaitgalį ji važiuodavo į tėviškę, ten apeidavo senuosius ramygaliečius bei apylinkių gyventojus ir rodė jiems dideliu formatu atspaustas šias fotografijas.
Taip pat padėjo ir kolekcininkas Gytis Daukas, daug laiko skyręs palyginamųjų nuotraukų paieškai ir veidų sugretinimui. Su jo pagalba taip pat buvo identifikuoti keli asmenys.
„Taip pamažu anoniminiai partizanų bei jų rėmėjų veidai atgavo savo vardus ir pavardes“, – pasakojo D.Žygelis.
Tarp ryškiausių pokario laisvės kovų asmenybių, kurie pirmą kartą identifikuoti būtent šioje negatyvų kolekcijoje ir kurių veidų, kaip buvo manyta, neužfiksavo joks fotografas, Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimų centro specialistas išskyrė vieno pirmųjų Ramygalos partizanų būrių vadą Stasį Eitminavičių-Rupūžėną, žuvusį 1947 m.
Negatyvuose įamžintas ir Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis; iki šiol istorikams buvo žinomos penkios jo partizaniškos nuotraukos, na, o dabar atrastos dar trys.
Taip pat pirmą kartą šiose nuotraukose nustatytas ir partizanas Antanas Žukas (žuvęs 1946 m. lapkričio 1 d.) – jis buvusio Lietuvos kariuomenės vado, generolo Vytauto Jono Žuko tėvo brolis. Žukų šeimai tai buvo didelis atradimas ir džiaugsmas.
Reportažai iš pokario miško
Atrastos kolekcijos nuotraukose užfiksuoti pavienių partizanų portretai, jų pasifotografavimai šeimomis bei didesnėmis grupėmis. Taip pat esama ir miško stovyklavietės vaizdų, akimirkų iš partizanų bei tautiniais drabužiais vilkinčių jaunų moterų, tikėtina, ryšininkių, miške švenčiamų vasaros atlaidų ar Velykų.
Anot D.Žygelio, ypač svarbios ir istoriškai vertingos yra stovyklaviečių fotografijos, kuriose matomi dideli įtvirtinimai bei antžeminiai bunkeriai, suręsti iš storų drūtgalių ir skirti kelioms dešimtims laisvės kovotojų.
Ypač svarbios ir istoriškai vertingos yra stovyklaviečių fotografijos, kuriose matomi dideli įtvirtinimai bei antžeminiai bunkeriai, suręsti iš storų drūtgalių ir skirti kelioms dešimtims laisvės kovotojų.
„Nors su partizanų fotografijomis dirbu tris dešimtmečius, nemaniau, kad tokio tipo bunkeriai iš viso kažkieno buvo įamžinti“, – prisipažįsta jis.
Atviro tipo stovyklavietes partizanai daugiausia įrenginėjo pačioje pokario pradžioje, kai dar buvo laikomasi dideliais būriais, nesibaiminant net ir atvirų kautynių su okupacine kariuomene.
Būtent tokią rekonstruotą stovyklavietę šiandien galima išvysti Pašilių miške tarp Ramygalos ir Krekenavos. Pasak tyrėjo, gali būti, kad dalis fotografijų kaip tik ir buvo padarytos būtent šioje stovyklavietėje.
Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Raudonosios armijos daliniams masiškai traukiant per Lietuvą, susidūrimai su reguliariąja kariuomene bei NKVD būriais partizanams atnešė didžiulių nuostolių. Būtent todėl jie buvo priversti skirstytis į mažesnius vienetus ir slapstytis bunkeriuose bei įvairiose vietose įrengtose slėptuvėse. Šitokios taktikos laikytasi iki pat partizaninio karo pabaigos.
D.Žygelis pastebi, kad tarp šių negatyvų esama siužetiškai gan įprastų ir plačiai paplitusių motyvų. Vienas jų – tarp medžių su ginklais stovintys ir pozuojantys partizanai. Tokios – pavienių miško brolių ar būrio – fotografijos sudaro didžiąją pokario laisvės kovų fotografinio archyvo dalį.
Tačiau dalis atrastų nuotraukų nustebino ir daug ko mačiusius tyrėjus. Kai kuriose fotografijose į akis krinta gyvenimo stovykloje natūralumas – partizanai nėra sustingę pozuojamosiose pozose, o visa aplinka ir detalės liudija laisvės kovotojų buitį bei kasdieniškumą: palei žeminės sienas sustatyti arba medyje sukabinti ginklai, maisto ruoša miške prie laužo, ant stalo sudėti duonos kepalai, prausimasis ar kiaušinių daužymas šv. Velykų rytą.
„Šios fotografijos – tai įspūdingas reportažas iš miško, pačios ginkluotojo pasipriešinimo pradžios“, – teigė tyrėjas.
Vienoje iš juostelių galima matyti ir tragišką laisvės kovų istorijos siužetą – tai žuvusių partizanų kūnai, numesti ant Ramygalos miestelio grindinio.
Pokariu sovietų saugumiečiai dažnai fotografuodavo nužudytus ir išniekintus partizanus, siekdami vėliau nustatyti jų tapatybes. Tokios nuotraukos būdavo daromos tik iš priekio, kad atpažinimo procedūra būtų paprastesnė.
Tuo tarpu šiose nuotraukose, D.Žygelio teigimu, fotografuojama buvo slapta iš po skverno – visų nuotraukų kraštuose matyti nedidelė uždanga, tikėtina, viršutinio drabužio dalis. Maža to, partizanų kūnai matomi ne iš priekio, o taip, kaip pavyko slapta tai dokumentuoti.
„Tokių nuotraukų laisvės kovų archyvuose visoje Lietuvoje yra vienetai, todėl tai labai solidus ir rimtas šios temos papildymas“, – pabrėžė jis.
Kas buvo šis fotografas?
Šis archyvas buvo surastas Ramygaloje rekonstruojant seną namą, kuriame pokariu gyveno žinomas miestelio fotografas pavarde Plaktukas. Tai, kad juostelės buvo paslėptos būtent šiame pastate, tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad ir partizanus fotografavo būtent šis miestelyje anuomet gerai žinomas fotografas.
Moteris, padėjusi identifikuoti kelis fotografijose matomus asmenis, vieną jų įvardijo kaip Rapolą Baltrūną.
Vis dėlto, D.Žygelis kelia ir kitą galimą įvykių versiją. „Moteris, padėjusi identifikuoti kelis fotografijose matomus asmenis, vieną jų įvardijo kaip Rapolą Baltrūną. Ji prisiminė, kad pastarasis mėgo fotografuoti ir turėjo fotoaparatą, pastatomą ant kojų“, – pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimų centro specialistas.
Anot jo, nė vienos iš šių dviejų fotografo tapatybės versijų kol kas atmesti negalima. Tačiau, vertindamas pačias nuotraukas bei jų padarymo aplinkybes, D.Žygelis linksta šių nuotraukų autorystę priskirti amžiumi gerokai jaunesniam R.Baltrūnui.
„Matome, kad nuotraukos darytos įvairiais metų laikais – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą, taip pat ir švenčių metu. Ar vyresnio amžiaus Plaktukas būtų taip dažnai vykęs į mišką fotografuoti – nežinia.
Tačiau jaunesnis R.Baltrūnas miške tarp partizanų galėjo jaustis savu – juk didžioji dalis laisvės kovotojų buvo jo bendraamžiai, tad, tikėtina, čia jis galėjo turėti ne tik pažįstamų, bet ir artimų draugų. Taip pat žinoma, kad partizanų gretose buvo ir jo broliai“, – teigė partizaninio karo fotografijų tyrėjas.
Jis taip pat akcentavo ir tai, kad pagal Vitalijos Butkienės, kurios mama kilusi iš Ramygalos apylinkių Raukštonių kaimo bei kartu su partizanais įamžinta keliose nuotraukose, liudijimą, R.Baltrūno fotoaparatas turėjo automatinį režimą, o jis pats mėgdavo įbėgti į kadrą ir nusifotografuoti su visais.
„Įdomu, kad nemažoje dalyje šių nuotraukų jis taip pat figūruoja, tačiau apsirengęs ne partizaniškai, o įprastai. Žinoma, kad R.Baltrūnas nepriklausė būriui, tačiau buvo partizanų rėmėjas. Beveik kiekvienoje kompanijoje jį galima atpažinti iš to, kad jis neatitinka partizaniškos išvaizdos ir laikysenos – civiliniai drabužiai, „nekariškai“ laikomas ginklas ir pan.“, – pasakojo D.Žygelis.
Tad kokiu būdu tuomet jo daryti negatyvai galėjo atsidurti fotografo Plaktuko namuose?
Tikėtina, kad juosteles R.Baltrūnas galėjo atiduoti profesionaliam miestelio fotografui, kurį asmeniškai pažinojo ir kuriuo pasitikėjo.
D.Žygelio teigimu, turint galvoje sudėtingas pokario sąlygas, kai trūko visko, taip pat ir fotomedžiagų, tikėtina, kad juosteles R.Baltrūnas galėjo atiduoti profesionaliam miestelio fotografui, kurį asmeniškai pažinojo ir kuriuo pasitikėjo. Būtent pastarasis, jas išryškinęs ir sudėjęs į dėžutę, paslėpė savo namuose.
Kodėl vėliau R.Baltrūnas šių negatyvų nepasiėmė? Atsakymas į šį klausimą slypi jo paties gyvenimo istorijoje: 1947 metais R.Baltrūnas buvo ištremtas į Sibirą, todėl visos juostelės taip ir liko Plaktuko slėptuvėje.
„Be jokios abejonės, fotografas labai rizikavo partizanų negatyvus sovietmečiu slėpdamas savo namuose, nes jeigu jie būtų surasti, jam grėsė mažiausiai dešimt metų lagerio“, – pabrėžė D.Žygelis.
Vis tik, akivaizdu, kad ilgus dešimtmečius slėptuvėje prabuvusios juostelės gavo šiek tiek drėgmės, dėl to buvo paveiktas kai kurių negatyvų emulsinis sluoksnis – daugiausiai tų, kurie buvo ritinėlių viršuje. Laimei, tie defektai nėra nufotografuotų partizanų veidų srityje, tad pagrindinė informacija yra išlikusi.
Net ir būdamas tremtyje R.Baltrūnas fotografavo, esama jo nuotraukų iš Sibiro ir tai liudija, kad jis ne tik mėgo fotografuoti, bet ir darė tai gan profesionaliai.
„Šitokia partizanų fotografo versija šiuo metu yra labiausiai tikėtina. Žinoma, neatmestinas ir koks nors trečias variantas, bet kol nėra konkrečių detalių bei įrodymų, belieka pasikliauti dabartinėmis žiniomis bei tyrėjo intuicija“, – kalbėjo D.Žygelis.
Pirmoji paroda planuojama Ramygaloje
Pirmasis šių unikalių fotografijų, kurias iš kolekcininko galiausiai ir įsigijo Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, pristatymas visuomenei numatomas 2026 metais Ramygaloje.
Anot D.Žygelio, tokiu būdu siekiama ne tik simboliškai sugrąžinti šias nuotraukas į tą aplinką, kurioje jos buvo padarytos, bet ir pagerbti šio krašto laisvės kovų dalyvius, įamžintus netikėtai iš tolimos praeities sugrįžusiuose vaizduose.
„Nors dalį partizanų bei jų rėmėjų jau esame identifikavę, tačiau yra ir tokių, kurių vardai ir pavardės mums vis dar nėra žinomos. Viliamės, kad šias nuotraukas išvydę Ramygalos bei apylinkių gyventojai padės įvardyti ir tuos asmenis. Tokiu būdu jų vardai bei veidai bus garbingai įrašyti į laisvės kovų istorijos puslapius“, – kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimų centro specialistas D.Žygelis.
Vėliau šių fotografijų parodą planuojama eksponuoti Panevėžyje bei Vilniuje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą